Vilniaus bėgimo klubo įkūrėjas ir bėgimo treneris 31-erių Karolis Urbelionis save laiko bėgiku-mėgėju, tačiau atkaklaus darbo dėka yra įveikęs ne vieną maratoną. Sukaupta patirtimi Karolis mielai dalijasi su bėgimo klubo nariais, todėl didžiausią džiaugsmą jam teikia ne asmeninės, o bendražygių pergalės.
Karoli, papasakokit, kaip gimė Jūsų aistra bėgimui?
Nepamenu, kad būčiau pajutęs drugelius pilve, it kokią gražią mergaitę mokykloje sutikus. Pradėjau bėgioti septintoje ar aštuntoje klasėje – mama pasiūlė rytais prasibėgti drauge. Taip lakstėm kelis kartus per savaitę ir apie treniruočių metodiką tuomet nebuvo nė minčių. Tiesa, vėliau mama šį užsiėmimą metė, o aš su nedidelėm pertraukėlėm bėgiojau toliau. Vėliau kažkas pasiūlė išbandyti tuomet populiarų prekybos tinklo „Maxima“ remiamą bėgimą, dar vėliau įveikiau maratoną ir užsikabinau. Kokius penkerius metus iš eilės esu bėgęs Vilniaus maratoną, vėliau išbandžiau įvairias varžybas užsienyje.
Kaip siekėte progreso? Ar sunkus buvo procesas iki pirmojo įveikto maratono?
Procesas buvo labai lengvas. Jo tiesiog nebuvo. Jei atvirai, prieš bėgdamas pirmąjį maratoną, neturėjau nė menkiausio supratimo nei apie treniruočių metodikas, nei apie laukiančias distancijos klastas – buvo daug noro ir tuščia galva. Net pasiklausti nelabai ko turėjau, nes mano amžiaus jaunuoliai tokiais dalykais paprastai neužsiimdavo, o ir tie bėgantys ūsuoti dėdės, dėvintys juokingai trumpus šortus ir marškinėlius su užrašais „Sportas – tai geriausias poilsis“ arba „Citius, Altius, Fortius“ didelio pasitikėjimo nekėlė. Bėgiodavau kelis kartus per savaitę, apie mitybą neturėjau žalio supratimo, o ilgiausia iki pirmojo maratono įveikta distancija buvo gal 15 km. Maratoną įveikiau, tačiau finiše prisiekiau, kad jau daugiau – tai niekada. Žinoma, praėjus kelioms dienoms ir susigulėjus įspūdžiams, nuomonę pakeičiau ir pradėjau ruoštis kitiems metams. Taip ir bėgiojau, mokydamasis iš savo klaidų. Vėliau iš užsienio pradėjau siųstis knygas apie bėgimą, susiradau trenerį, todėl rezultatų kreivė pastebimai šoktelėjo.
Kiek laiko bėgimui skiriate dabar?
Pastaruoju metu bėgimui skiriu išties daug laisvalaikio. Stengiuosi kasdien prasibėgti, taip pat kelis kartus per savaitę padedu treniruotis Vilniaus bėgimo klubo nariams, dalijuosi savo patirtimi, kartu įsitraukiame į įvairias socialines veiklas, dažnai vykstame į sporto stovyklas ar varžybas. Klubo viduje dažnai kyla įvairių iniciatyvų, kurias paprastai kartu įgyvendiname. Prieš Naujuosius metus daugelis klubo narių neatlygintinai davė kraujo, šiuo metu kaip tik svarstome vieno smagaus bėgimo organizavimo galimybę. Visomis iniciatyvomis stengiamės prisidėti prie visuomenės skatinimo daryti gerus darbus, daugiau judėti ir rinktis sveiką gyvenimo būdą.
Kokiomis savo pergalėmis labiausiai didžiuojatės?
Labiausiai didžiuojuosi, kai kuriam nors iš Vilniaus bėgimo klubo narių pavyksta įgyvendinti išsikeltą tikslą: įveikti ilgesnę distanciją, pagerinti savo laiką ar tiesiog atrasti bėgimą kaip atsipalaidavimo priemonę. Džiaugiuosi, jog tomis akimirkomis, kai jiems tai pavykta, turiu galimybę būti šalia ir kartu džiaugtis jų laimėjimais. Tuomet visi asmeniniai tikslai nublanksta.
Esate bėgimo treneris, todėl Vilniaus bėgimo klubo narius tikriausiai nuolat motyvuojate nepalūžti ir siekti užsibrėžtų tikslų. O ar sunku motyvuoti pačiam save? Kaip tai darote?
Kiekvienas mes turime skirtingus motyvatorius, kodėl siekiame vieno ar kito tikslo. Iš pradžių tai gali būti noras sustiprėti fiziškai ar numesti kelis nereikalingus kilogramus, vėliau, kai pradedame labiau gilintis į save, suprantame, kad vien kūno tobulinimo ir stiprinimo nepakanka. Taip pat labai svarbu suprasti save, žinoti, kodėl mums kyla vieni ar kiti jausmai ar mintys, įveikti savo baimes. Tai turi įtakos tiek bėgant ilgas distancijas, tiek įprastose gyvenimiškose situacijose, o mokymosi procesas nėra baigtinis ir vienos metodikos, kaip tai padaryti, nėra. Mane motyvuoja tai, kad šiuo metu viskas, ką darau, nebėra tik mano vieno reikalas, jaučiu atsakomybę už klubo narius, todėl stengiuosi jiems būti pavyzdys.
Kaip, Jūsų nuomone, pradedantieji turėtų ruoštis maratonui? Kokios didžiausios su bėgimu jau draugaujančiųjų klaidos?
Visada sakiau, kad maratono distanciją reikia prisijaukinti. Internete galime rasti straipsnių, kaip pasiruošti maratonui vos per kelis mėnesius. Žinoma, yra pavyzdžių, kuriems tai pavyko, tačiau retas iš jų išties pamėgo bėgimą kaip procesą. Man teko susidurti ir su tokiomis situacijomis, kai pradedantieji bėgikai konsultuodavosi su labiau patyrusiais bičiuliais, tačiau jie neretai pataria taip, tarsi treniruotųsi patys, ir neįvertina, kad pradedančiųjų bėgikų raumenys nėra paruošti atlaikyti labiau patyrusių bėgikų krūvius.
Dažnas daro klaidą, manydamas, kad norint bėgti greitai, užtenka tik daug bėgioti. Aš patarčiau iš pradžių neskubėti, išmėginti trumpesnes distancijas, sustiprėti fiziškai. Labai svarbu krūvį didinti pamažu, o po sunkesnių treniruočių leisti savo kūnui pailsėti. Taip pat būtina stiprinti juosmens ir nugaros raumenis, kai kurie bėgikai tai pamiršta. O kas nutinka, kai kurią nors dieną padarome daugiau nei reikia? Tuomet pradedame jausti skausmą tose vietose, kurias treniruodamiesi užmirštame, pavyzdžiui, nugaros raumenis.
Jei turite galimybę, ateikite į bėgimo klubą, kuris turi trenerį ir gali patarti, kaip pradėti ar kaip atrasti tinkamiausią metodologiją. Vilniaus bėgimo klubas šiltuoju metų laiku organizuoja nemokamas viešas bėgimo treniruotes Vilniaus Vingio parke visiems, norintiems išmokti bėgti ar tiesiog ieškantiems šaunios kompanijos sportuoti drauge. Visi turi galimybę ateiti ir gauti patyrusių bėgikų patarimų, o įsibėgiojus ir nusprendus siekti rezultatų, galima prisijungti prie klubo.
Koks Jūsų laisvalaikis? Galbūt domitės kokia nors kita sporto šaka?
Bėgimui skiriu tikrai didelę laiko dalį, todėl laisvo laiko turiu nedaug. Esu Šaulių sąjungos narys, tad kartais išvykstu savaitgaliui į kokias nors pratybas, darbo reikalais tenka išvažiuoti į komandiruotes užsienyje. Neseniai pradėjau mokytis groti būgnais. Kasmet Vilniaus knygų mugėje nusiperku po kelias įdomias knygas, bet tikrai ne visas perskaitau, tad norėčiau šiam užsiėmimui skirti daugiau laiko.
Neabejoju, jog turite ambicijų ateičiai. Gal galite jas atskleisti mūsų skaitytojams?
Ambicijų ir planų turiu visada. Šiemet plėsime klubo veiklą ir įsitrauksime į daugiau iniciatyvų. Noriu, kad dauguma Vilniaus bėgimo klubo bėgikų pradėtų treniruotis metodiškiau ir atkakliau siektų užsibrėžtų tikslų. Taip pat planuojame suorganizuoti kelerias klubo vidines varžybas ir, jei pavyks gauti finansavimą, organizuosime vieną smagų sporto renginį. Labai džiaugiuosi, kad klube atsiranda vis daugiau narių, kurie nori prisidėti prie šių idėjų įgyvendinimo. O dėl asmeninių tikslų, tai labai tikiuosi, kad pavyks darbus susiplanuoti taip, jog užtektų laiko asmeninėms treniruotėms ir jau netolimoje ateityje pagerinčiau savo rezultatus.
Karolio Urbelionio patarimai pradedantiems bėgikams
Tekstas – Karinos Sėrikovos
Nuotraukos – Antano Minkevičiaus
Remigijus Šimašius – bėgantis meras