Dalintis „8000 km vardan Lietuvos“

8000 km vardan Lietuvos

Du maratonai per dieną ir 8000 km per 103 dienas – skamba beveik kaip iš fantastikos filmo. Ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas, spalio 25-ąją startavęs Senegalo sostinėje Dakare, Vilniaus Katedros aikštėje finišavo likus daugiau nei savaitei iki šimtosios Vasario 16-osios.

„Aš paprasčiausiai bėgau – mėgavausi bėgimu“, – šyptelėjo ultramaratonininkas. Į priekį jį vedė smalsumas. Ne rezultatas. „Rezultatas įpareigoja ir tada patys save įspraudžiame į kažkokius rėmus, nejaučiame atsipalaidavimo. Gamta keitėsi, vaizdų ir noro buvo, nes buvo labai smalsu, kas už vieno posūkio, kas už kito“, – kaip įmanoma tokiame beprotiškai ilgame bėgime patirti malonumą, paaiškino Aidas.

Bet tai nereiškia, kad įveikti šį nuotolį buvo lengva. Pirmiausia šiam maratonui reikėjo pasiruošti. Su mintimis apie tokį bėgimą A.Ardzijauskas gyventi pradėjo nuo 2010-ųjų. O dvejus metus po bėgimo Amerikoje, kur jis 2014 m. įveikė atstumą nuo Los Andželo iki Niujorko, dirbo tikslingai: „Taisiau klaidas, dalyvaudamas viename ar kitame bėgime, kaupiau informaciją, kuri pravertė bėgant.“

Besiruošdamas įveikti atstumą nuo Dakaro iki Vilniaus A.Ardzijauskas per metus nubėgdavo mažiau nei įveikė per tą šimtą dienų. „Per pirmus metus po bėgimo Amerikoje įveikiau apie 8000 km skaičiuojant su varžybomis, o 2017 m. – gal kokius 6000 km“, – sakė bėgikas, kuris kiekvieną dieną stiprindamas kūną maždaug po 4 valandas dirbo treniruoklių salėje.

Ruošėsi ir psichologiškai – Sporto medicinos centre dirbo su sporto psichologu. Pagrindiniai dalykai – kaip užmigti po krūvio, kaip nereaguoti į kažkokius šoninius dirgiklius ir pan. – šis dešimties užsiėmimų psichologijos ciklas papildė tą bagažą, kurį jis buvo susikrovęs prieš bėgimą Amerikoje.

Per dieną A.Ardzijauskas įveikdavo apie 80 km. Tokį tempą padiktavo jo kūno svoris. „Kuo greičiau bėgi, tuo daugiau prarandi svorio, nes smarkiau prakaituoji. O prakaituoti negali, nes turi išlaikyti svorį. Todėl bėgti reikėjo tokiu greičiu, kad prakaituočiau minimaliai“, – paaiškino A.Ardzijauskas, kuris grįžęs į Lietuvą vis dėlto svėrė 4 kg mažiau, nei iš jos išvykdamas.

Maistas ir miegas buvo du A.Ardzijausko energijos šaltiniai, todėl šiems procesams bėgikas skyrė itin didelį vaidmenį. Maisto racionas gal ir nebuvo išskirtinis. Pietūs beveik viso bėgimo metu buvo identiški: makaronai ir tunas su daržovėmis. „Keisdavosi tik makaronų forma. O skonis priklausė nuo šalies ir nuo virėjo“, – šypsojosi bėgikas, pusryčiams valgydavęs kiaušinių, šviežios duonos su sviestu, uogiene, tepamais sūriais, o vakarienei ir vėl gaudavęs makaronų, tik jau šįkart su mėsa ir, žinoma, daržovėmis. Tačiau išskirtinės buvo maisto porcijos. „Kolegos, kurie lydėjo, iš pradžių valgė lygiai tiek pat. Per savaitę jie priaugo po du kilogramus. Tada viską metė, nes sakė nebetilpsią į mašiną“, – juokėsi pašnekovas, kurio pietų porciją sudarydavo daržovės, dvi skardinės tuno konservų ir 300–400 g makaronų.

Reikalingų kalorijų bėgikui padėdavo prisirinkti užkandžiai – vaisiai, riešutai, šokoladukai ir kt.

Kai nebegalėdavo suvalgyti reikiamo maisto kiekio, gelbėjo maisto papildai.

Miegoti tekdavo kur pakliūdavo: finišavus čia pat pastatytoje palapinėje, o esant galimybei – viešbutyje, bet miegas buvo šventas reikalas. Bėgikas 10 val. vakaro guldavo, 5 val. ryto kildavo. Be to, naktinį 7 valandų miegą papildydavo popiečio poilsis. „Afrikoje jau 12 val. dienos pavėsyje būdavo per 40 laipsnių karščio. Tad nuo 12 iki 17 val. dar truputį, kiek sugebėdavau atsipalaiduoti, numigdavau. O kuo vėsiau darėsi, tuo dienos miegas trumpėjo, kol sutrumpėjo iki 45 minučių. Reikėjo daugiau laiko skirti bėgimui, nes Afrikoje nebuvo 80 km dienos vidurkio – jį pasivijome Ispanijoje“, – paaiškino.

Afrikoje lietuvis per dieną nubėgdavo apie 75 km. Regis, skirtumas nedidelis, bet 10 dienų ir, žiūrėk, jau 50 km trūkumas susidaro. Afrikoje A.Ardzijauskas praleido apie 45 dienas.

Visos kelionės metu A.Ardzijauską lydėjo mašina važiuojantis bendrakeleivis. Jis vis keitėsi. „Aš nuo jų priklausiau 100 proc. Man reikėjo tik kojytes perstatinėti, o nuo jų priklausė, kaip aš miegu, kaip valgau, kokios mano emocijos“, – sakė Aidas.

Pavyzdžiui, prie Maroko sienos, Agadire, su A.Ardzijausku atsisveikino jį lydėjęs fotografas Gedmantas Kropis, kurį pakeitė buvęs Aido bendradarbis ugniagesys Saulius Ališauskas, 45 paras lydėjęs bėgiką iki Nicos.

Šalia Aido S.Ališauskas atsidūrė neatsitiktinai – jam maršrutas nuo Dakaro jau žinomas. „Kai Saulius nuvažiavo maršrutą Dakaras–Paryžius dviračiu, nusprendžiau, kad aš nubėgsiu šią distanciją“, – pareiškė A.Ardzijauskas. Ir šįkart Saulius Aidui galėjo būti geras pagalbininkas, nes šis maršrutas jam buvo gerai žinomas. „Žinomos vietovės, žinau, kaip elgtis, dėl to Aidas mane ir pakvietė – buvau ten reikalingas“, – kaip atsidūrė buvusio bendradarbio komandoje, su kuriuo 2005 m. kartu dirbo gelbėjimo stotyje, pasakojo Saulius, pastaruoju metu dirbantis Lietuvos dviratininkių rinktinės mechaniku.

Ilgoje kelionėje atsirado ir pakeleivių, risnojusių bėgte. Spontaniškai prie ultramaratonininko Ispanijoje prisidėjo dviratininkas Tomas Vaitkus, kompaniją bėgdami palaikė ir Jurijus Dorofejevas, Nerijus Buivydas, kiti. „Jų buvimas šalia – savotiška pagalba: pasikalbi ir net nepastebi, kaip diena praėjo“, – sakė bėgikas.

Įveikus 8000 km grįžti į normalų gyvenimo ritmą nepaprasta. Reikia laiko jėgoms atgauti. A.Ardzijauskas tikisi, kad tą padaryti pavyks per 6–9 mėnesius. O tada metai dveji pasiruošimo. „Ir jau bus galima kažką konkrečiai pasakyti“, – atsargiai tarstelėjo bėgikas ir prasitarė, kad žygis iš Dakaro į Vilnių buvo tik treniruotė. Prieš žygį aplink pasaulį.

Inventorius

  • 9 poros batelių.
  • Apranga visiems gyvenimo atvejams. Daugiau aprangos reikėjo Europoje, kai prasidėjo lietus ir šalčiai.
  • Kepurė.
  • Skarelė prakaitui nusišluostyti.
  • Akiniai, kurie saugojo ne tik nuo saulės, bet ir nuo vėjo.
  • Prožektorius, vadinamasis ciklopas.
  • Laikrodis.
  • Specialus aliejus, kuris kojas padengdavo tarsi plėvele, kad nepritrintų.
  • Kremas nuo saulės.

Maršrutas

Aidas Ardzijauskas startavo nuo Dakaro centre esančio monumento Afrikos rezistencijai. Bėgimo trasa driekėsi net per 13 šalių: Senegalą, Mauritaniją, Vakarų Sacharą, Maroką, Gibraltarą, Ispaniją, Prancūziją, Monaką, Italiją, Austriją, Čekiją, Lenkiją ir Lietuvą. Bėgdamas per Afriką jis įveikė 3448 kilometrus, Europoje – 4537 km.

Pinigai

Bėgimas kainavo apie 20 tūkst. eurų, iš jų per 2,5 tūkst. eurų paaukojo žmonės: „Tai lyg ir nedaug, bet mes buvome priversti taupyti: gyvenome palapinėje, kai kur taupėme ir maistui. Mano draugai vakariečiai, sužinoję, kokiomis sąlygomis mes tai padarėme, sakė, kad žodis „crazy“ čia netinka. Bet aš žinojau datą, buvau numatęs, ką man reikia padaryti, ir dariau.“

Dakaras – Vilnius

Tekstas: Lina Daugėlaitė
Nuotraukos: Gedmantas Kropis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susiję straipsniai

„Premier“ lygos sezono uždanga

Finišavo dar vienas stipriausio Anglijos diviziono sezonas. Labiausiai nustebinusius bei nuvylusius šių futbolo metų futbolininkus, trenerius bei klubus apžvelgiame šiame…

Sekantis straipsnis:

Kaip pasirinkti tinkamą sportinę liemenėlę?

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį