Dalintis „A. Palšytė: „Geriausiai jaučiuosi, kai supranta ir palaiko artimiausieji““

A. Palšytė: „Geriausiai jaučiuosi, kai supranta ir palaiko artimiausieji“

Nors šiuo metu 27-erių šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė išgyvena ne patį lengviausią laikotarpį –olimpietė bando sustiprėti po vasarą patirtos sunkios čiurnos traumos, sportininkė yra nusiteikusi ryžtingai. Už savo tvirtą charakterį ir užsispyrimą prekinio ženklo „Nike“ ambasadorė yra dėkinga ne tik sportui, bet ir savo šeimai bei artimiesiems, kurie iki šiol yra didžiausia Airinės motyvacija.

Šiuo metu visas jūsų dėmesys sukoncentruotas į Tokijo olimpines žaidynes. Kaip vertinate savo pasiruošimą joms šią akimirką?

 Visada yra sunku pradėti pasiruošimą, kuomet ne viskas vyksta pagal planą. Turiu omenyje, vasaros pradžioje netikėtai užklupusią sunkią čiurnos traumą, kuri sujaukė ne tik visą vasaros sezoną ir Pasaulio čempionatą, bet ir pasirengimo 2020 m. pradžią. Nepaisant to, dedu visas pastangas ir su didžiule pagalba iš šalies (kalbu apie kineziterapeutą Mantą Lesnicką bei „RedBull Athletes performance center“ rekomendacijas) bei maksimaliu asmeniniu pasiryžimu sugrįžtu į vėžes ir sunkiai plušu sporto stovyklose. Visas dėmesys, be jokios abejonės, yra sutelktas į Tokijo olimpines žaidynes ir Europos čempionatą Paryžiuje, o žiemos sezono tikslas – olimpinis kelialapis. Labai tikiu, kad už sunkų darbą turi būti atlyginta, o ir trečiasis kartas Olimpinėse žaidynėse galbūt nemeluos (šypsosi).

Įtemptas treniruočių grafikas, o taip pat įvairios procedūros, masažai, vizitai pas kineziterapeutą atima daugybę Jūsų laiko ir, regis visas jis susijęs tik su sportu. Ar spėjate pabūti su savimi? Ką tomis akimirkomis renkatės veikti? 

Be abejo, profesionalaus sportininko gyvenimas sukasi aplink treniruotes, tinkamą rėžimą ir kūno priežiūrą, tad to laisvo laiko nėra tiek daug. Kita vertus, savaitės eigoje yra ir laisvų dienų ar popiečių, tad jas stengiuosi išnaudoti saviugdai ar su sportu nesusijusiai veiklai. Sporto stovyklų metu laisvomis dienomis renkuosi kiek pasyvesnį poilsį: ilgesnius rytus lovoje, knygos skaitymą, laiko leidimą prie baseino ar pan. Dažnai laisvos dienos taip pat būna skirtos įvairiausių darbinių reikalų susitvarkymui prie kompiuterio, nes paprastomis dienomis tam tiesiog nelieka laiko. Manau, kad kiekvienas profesionalus sportininkas turi mokėti tiek labai sunkiai dirbti, tiek ir tinkamai ilsėtis, tad mano laisvalaikis dažnai būna skirtas savęs palepinimui, o jau tik nuo nuotaikos priklauso, ką tą dieną norisi veikti.

Esate sakiusi, kad sportas išmoko dalykų, kurių niekas nemoko mokykloje, nes norint pasiekti rezultatų, reikia didelio atsidavimo, motyvacijos ir darbo. Kaip manote, ar kokia kita profesija gali išugdyti stiprų charakterį?

Dažnai lengviausia šnekėti iš savo patirties, nes galiu palyginti, kokius dalykus išugdė mokykla, o kokius – sportas ir su juo susijusi veikla, tad išskirti kažkokią kitą profesiją, kuri turėtų tokią smarkią įtaką charakterio formavimuisi, būtų sunku. Tačiau labai svarbu paminėti, kad kiekvienas ateiname iš tam tikros šeimyninės aplinkos, tad vieną didžiausių vaidmenų asmenybės ir charakterio formavime suvaidina tėvų indėlis į vaiko tobulėjimą ir auklėjimą. O jau tuomet kiekvienas renkamės savo kelią ir iššūkius, kuriais tęsiame asmenybės formavimosi procesą. Juk yra daug skirtingų veiklų, kuriose susiduriama su įvairiausiai iššūkiais ir problemomis, tačiau jų įveikimo būdus pasirenkame pagal savo asmenines patirtis ir būdo savybes.

Jei ne sportininkė, tai kas?

Esu gana universalus žmogus ir nuo vaikystės rasdavau įvairiausių veiklų, kuriose tiek tėvai, tiek aplinkiniai matė didžiules perspektyvas. Manau, kad su turimomis asmeninėmis savybėmis net ir baigusi profesionalios sportininkės karjerą tikrai neprapulsiu ir atrasiu kitą mane motyvuojančią veiklą.

Viename interviu teigėte, kad svajojate atidaryti restoraną. Koks jis būtų?

Turiu ne tik šią svajonę, tačiau jos konkrečiai negvildenau, nes dar nesu pasiruošusi baigti savo sportinės karjeros. Manau, kad kol ateis ta diena, dar daug kas gali pasikeisti (šypsosi).

Kaip manote, ar esate komforto vergė?

Labai jau skambus išsireiškimas „komforto vergė“. Sportas yra išmokęs išsisukti net iš nepatogiausių situacijų ar prisitaikyti, esant įvairiems niuansams, tad nepasakyčiau, kad esu „vergė“. Žinoma, jei turiu galimybę rinktis, visuomet rinksiuosi kokybę, komfortą ir visa kita, kas daro gyvenimą lengvesnį ar malonesnį. Tačiau net ir nepatogiose situacijose gebu prisitaikyti ir tikrai neverkšlenu dėl to. Ne veltui sakoma, kad sportas užgrūdina, o ir tai, kaip žmogus vertina tam tikras situacijas, tėra požiūrio reikalas (šypsosi).

Atskleiskite 5 dalykus, darančius Jūsų gyvenimą patogesniu.

  1. Mano artimieji. Žmogus patogiai ir gerai jaučiasi tada, kai artimiausi jam žmonės jį supranta ir palaiko. Esu užaugusi sportiškoje šeimoje, o ir mano vaikinas Kostas Skrabulis yra sportininkas, taip pat užaugęs sportą mylinčioje šeimoje, tad bendras supratimas, palaikymas ir motyvavimas visuomet labai padeda tiek sporte, tiek kasdienybėje. Esu už tai be galo dėkinga ir labai tai vertinu.
  2. Mano mylimas „Mazda cx5“ automobilis. Nes be jo Vilniuje būčiau kaip be rankų. Įsivaizduokite, kaip sunku būtų su visu treniruočių inventoriumi ir aprangomis keliauti per visą miestą į treniruotę, po jos – tvarkytis kitų reikalų ir grįžti namo. Turbūt jausčiausi kaip kupranugaris ir keliaudama viešuoju transportu sugaiščiau begalę man itin svarbaus laiko, kurį daug mieliau skirčiau poilsiui po treniruotės ar įvairioms atstatomosioms procedūroms. Naudojimasis taksi ar pavežėjų paslaugomis (žinant mano kasdieninį grafiką) atsieitų man itin brangiai, tad asmeninis automobilis – geriausias išsigelbėjimas.
  3. Išmanusis telefonas. Jame sutelpa labai didžiulė dalis mano gyvenimo, nes naudojuosi ne tik pagrindinėmis funkcijomis (skambučiais ir žinutėmis), bet jame talpinu ir įvairiausius treniruočių įrašus ir video/ nuotraukas, taip pat dažnai derinu kelias veiklas vienu metu, tad bepietaujant galiu atrašyti el. laiškus ir pan.
  4. Patogi apranga. Dažnai skubėdama iš treniruotės namo galiu stabtelėti parduotuvėje ar kitoje vietoje ir net nesuku galvos dėl to, kad esu su sportine apranga. Tarsi buvimas profesionalia atlete man suteikia galimybę vilkėti sportinius drabužius ir kitu metu, net negalvojant, ką apie tai pagalvos kiti.
  5. Mano treniruočių pagalbininkai, rėmėjai ir vadyba. Esu tikra, kad be tinkamo atsistatymo po treniruočių niekaip negalėčiau atlikti tinkamo krūvio, tad Mantas Lesnickas ir Spartakas Zastarskis yra tie žmonės, kurie rūpinasi tiek mano fiziniu, tiek moraliniu atsistatymu po treniruočių. Taip pat be pagrindinių savo rėmėjų („Sportland“, „Nike“, „Red Bull“, „Inchcape Motors“, „Oriflame“ bei sporto klubo „Cosma“) ir vadybininkės Kadri Kallas („Kallas Management“) mano kasdienybė būtų gerokai sunkesnė. Su didžiule visų šių žmonių ir kompanijų pagalba turiu galimybę tinkamai sportuoti ir ruoštis svarbiausiems čempionatams bei keliauti ir kokybiškai leisti savo laisvalaikį.

Tekstas: Karina Sėrikova
Nuotraukos: iš asmeninio A. Palšytės albumo, Sportland

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Greta Gylytė: „Baleto šokėjai dirba kaip sportininkai“

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį