Dalintis „Agnė Sereikaitė: užsibrėžiu aukštus tikslus“

Agnė Sereikaitė: užsibrėžiu aukštus tikslus

Geriausiai Lietuvos greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovei 23-ejų Agnei Sereikaitei praeitas ruduo buvo košmariškas: vietoje kelialapio į Pjongčango olimpiadą – sunki trauma lemiamose kvalifikacinėse varžybose ir ligoninė. Kalbinome ją prieš šį nelemtą įvykį, bet manome, kad šis pokalbis apie profesionalės gyvenimo kelią tebėra aktualus.

A.Sereikaitė gyvena jau ketvirtoje šalyje ir kalba penkiomis kalbomis. Būdama vos šešiolikos ji išvyko iš Lietuvos siekdama geresnių treniruočių sąlygų ir greitesnio tobulėjimo. Į Lietuvą mergina grįžta tik aplankyti artimųjų ir dėl studijų. Agnė antrus metus Lietuvos sporto universitete studijuoja treniravimo sistemas.

„Lietuvoje tuo metu nebuvo tinkamų sąlygų treniruotis, tad reikėjo ieškoti išeities. Mama žinojo, kad turiu galvą ant pečių, todėl labai nesijaudino. Žinojo, kad nieko blogo nenutiks“, – prisiminė sportininkė.

Pirmoji sportininkės stotelė buvo Čekija. Čia ji smarkiai sustiprino čiuožimo techniką ir paklojo pamatus pirmajam olimpiniam startui. 2014-aisiais Sočyje ji debiutavo kaip pirmoji į žiemos olimpines žaidynes patekusi Lietuvos čiuožėja trumpuoju taku ir pasirodė geriausiai iš Lietuvos sportininkų. 1500 m distancijos varžybose ji užėmė 16 vietą.

Po ketverių metų Čekijoje kita stotelė buvo Vokietija, o kovoti dėl kelialapio į Pjongčango žiemos olimpines žaidynes ji ruošėsi Latvijoje.

Išvykote iš Lietuvos, kai daugelis jūsų amžiaus žmonių dar tik pradeda galvoti apie savarankišką gyvenimą. Kas buvo sunkiausia?

Dabar keista taip sakyti, nes nors mokiausi gerai, mokytis man nelabai patiko. Labiau mėgau sportuoti. Tačiau sunkiausia buvo palikti mokyklą ir visus draugus. Išvykusi į Čekiją perėjau į Vilniaus Ozo gimnaziją, kurioje mokiausi nuotoliniu būdu. Bet labai norėjau mokyklos suolą šildyti, klausytis mokytojų, būti toje atmosferoje.

Trys šalys per šešerius metus – ar nepasiilgstate pastovumo?

Čekijoje praleidau ketverius metus, per juos pripratau prie šalies ir kultūros, Vokietijoje taip pat ne keletą savaičių prabuvau. Negyvenu ant lagaminų.

Aš labai greitai išmokstu kalbą, galbūt ir tai padeda prisitaikyti. Dabar kalbu penkiomis kalbomis – lietuviškai, angliškai, rusiškai, čekiškai, latviškai, turiu vokiečių kalbos pagrindus, galiu susikalbėti su visais slavais.

Dabar, kai esu vyresnė, vis traukia arčiau Lietuvos, pasiilgstu namų. Latvijoje jaučiuosi kaip namie, nes tiek žmonės, tiek kultūra panaši į mūsiškę.

Sakote, kad su latviais esame panašūs, o jei kalbėtume apie treniruočių sąlygas – ar rastumėte panašumo?

Sąlygos labai skiriasi. Šiuo metu jie turi naują centralizuotą programą, pagal kurią visi treniruojasi vienoje vietoje. Praleidžiame daug laiko ant ledo. Išties programa skiriasi kaip diena ir naktis.

Kaip Lietuvoje krepšinis, taip Latvijoje – ledo ritulys. Kiekviename kaimelyje stūkso po ledo areną. Tad šiuo aspektu su Lietuva nelabai galima lyginti.

Kaip manote, ar talentingi vaikai Lietuvoje turi galimybių siekti aukštų rezultatų?

Šiuo metu Lietuvoje nėra sistemos, pagal kurią iš talentingų vaikų būtų ugdomi profesionalūs sportininkai. Jei su mažiausiais vaikais bus kryptingai dirbama – viskas įmanoma. Tačiau tuo reikia užsiimti.

Tiek treneriai, tiek artimieji apie jus atsiliepia kaip apie pareigingą ir sunkiai dirbančią sportininkę. Prieš kelerius metus jums net buvo diagnozuotas persitreniravimas. Esate darboholikė?

Tiesiog išsikeliu ir užsibrėžiu sau aukštus tikslus, kuriuos labai noriu pasiekti. Tą vasarą, apie kurią kalbate, labai sunkiai dirbau, todėl toks ir buvo rezultatas. Tikslų siekti ir treniruotis reikia protingai.

Kokia eilinė mano diena? Olimpiniais metais treniruojamės nuo ankstaus ryto, kartais net po 9 valandas. Treniruotė, pietūs, miegas, vėl treniruotė, vakarienė ir miegas. Ir taip kasdien.

Kaip ilsitės po tokios sunkios savaitės?

Man geriausias poilsis – miegas be žadintuvo tą vieną laisvą savaitės dieną. Taip pat atsipalaiduoju apsirengdama normaliais, ne sportiniais rūbais ir išeidama į miestą pasivaikščioti ar į kiną, kavinę. Labai norisi tą vieną kartą per savaitę pabūti normaliu žmogumi, ne sportininku.

Agne, kur matote save ateityje?

Kol kas nenoriu ateities planuoti. Ją labai sunku numatyti, nes kiekvieną dieną gali kas nors planus sujaukti. Jei gyvenimą susiesiu su sportu, nemanau, kad bus didelis skirtumas, kur gyventi.

Agnė Sereikaitė universiadoje

Tekstas: Linos Motužytės
Nuotraukos: Alfredo Pliadžio

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Iš plento – į kalnų trasas

Penkiuose pasaulio dviračių plento čempionatuose Lietuvos moterų rinktinės garbę gynusi Katažina Sosna ketvirtą sezoną lenktyniauja kalnų dviračių (MTB) sporto varžybose…

Sekantis straipsnis:

Nerijus Ališauskas: „Dar turiu apie ką svajoti“

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį