Dalintis „Akvilė Paražinskaitė: esu laiminga, kai žaidžiu tenisą“

Akvilė Paražinskaitė: esu laiminga, kai žaidžiu tenisą

„Šiame sporte viskas priklauso nuo tavęs. Kad laimėtum, komandos nereikia“, – sako Akvilė Paražinskaitė, šiais metais išgyvenanti apsisprendimų laiką.

Teniso dabar mažiau, daugiau knygų ir kompiuterio, mat aštuoniolikmetė netrukus laikys brandos egzaminus. Po jų – dar vieni, Akvilė apsisprendė studijuoti JAV Kentukio universitete (University of Kentucky). Gavusi bent dvidešimt kvietimų studijuoti Amerikos universitetuose, Lietuvos tenisininkė pasirinko tą, kuris pasiūlė geriausias sąlygas. „Nebuvo lengva apsispręsti, – aiškina. – Egzistuoja nuomonė: jei profesionalas pradeda žaisti universitetinį tenisą, tarp profesionalų nelabai ką pasieks. Taip buvo, bet viskas keičiasi. Kentukio universitetas turi bene stipriausią studentų lygos krepšinio komandą, tenisininkai irgi laimi prizus. Ir man pažadėta, kad mano profesionali karjera nenutrūks. Su treneriu sutarėme, kad galėsiu išvykti į 5–7 turnyrus per metus, dar keletą sužaisiu vasarą. Tai man padės išsilaikyti WTA reitingų lentelėje.“
Kentukio universitete Akvilė užsitikrins ne tik nemokamas treniruotes, bet ir nemokamą mokslą, gyvenimą, maitinimą, vitaminus bei papildus, gydytojų priežiūrą. Po dvejų metų jai bus suteikta galimybė padaryti pertrauką, grįžti į profesionalų tenisą, o paskui vėl tęsti mokslus universitete. „Tai puikios sąlygos, sunku atsisakyti“, – sako Akvilės tėvai Rūta ir Vytautas Paražinskai, o Akvilė pakartoja amerikiečio trenerio žodžius: „Mano komandai tu esi reikalinga kaip individuali žaidėja. Aš turiu teniso žinių, universitetas turi lėšų, kartu galime daug nuveikti.“

Po teniso turnyrus važinėjantys JAV universitetų agentai nuolat ieško talentingų jaunuolių. Mokslo rezultatai taip pat svarbu, būsimieji studentai anglų kalba privalo išlaikyti du testus – vienodus ir amerikiečių moksleiviui, ir lietuviui. „Užtat dabar turiu daug mokytis…“ – atsidūsta Akvilė ir nuoširdžiai prisipažįsta, kad kartais po treniruočių ar varžybų būna labai sunku prisiversti sėsti prie kompiuterio. Nuo aštuntos klasės ji mokosi pagal individualią programą, kontrolinius darbus rašo ir siunčia internetu.
Dėl išleistuvių suknelės Akvilė nesuka sau galvos. Net ir švęsti jų nelabai yra su kuo. „Iki aštuntos turėjau puikią klasę, nuostabius draugus, – prisimena. – Su geriausia drauge Juste nuo pirmos klasės užsimezgęs ryšys iki šiol nenutrūkęs. Net kai esu toli, susirašome laiškais, kai grįžtu į Vilnių, susitinkame, žodžiu, jei reikia, ant peties turiu kam paverkti.“

Apie didžiąsias teniso žvaigždes dažnai sakoma: gimė su teniso rakete rankose. Akvilė pirmiausia išmėgino pačiūžas. Raketę į rankas paėmė vėliau. Mama pasakoja: „Buvo ketveri, kai pirmą kartą sudalyvavo Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionate. Akvilė užėmė antrąją vietą, ją aplenkė trenerio ir varžybų teisėjo dukra. „Šito sporto man nereikia!“ – numetė pačiūžas į kampą ir daugiau niekuomet nepaėmė.“ „Mama, bet mano ir sudėjimas visiškai netinka dailiajam čiuožimui, – dabar juokiasi Akvilė. – Tačiau pradžia ant ledo buvo gera, „pagavau“ koordinaciją.“

Būsima teniso žvaigžde laikoma mergina pasakoja šį sportą pamėgusi nuo pirmosios treniruotės. Iš pradžių žaisdavo du kartus per savaitę, kol vieną dieną talentingą mergaitę pastebėjo treneriai Edita Lechavičiūtė ir Rimvydas Mugevičius. „Ir prasidėjo treniruotės… Kiekvieną dieną po pamokų veždavau ją po pamokų, – prisimena R. Paražinskienė. – Sūnų Adą palikdavau žaisti krepšinį, Akvilę – tenisą. Kartais savo maršrutą supainiodavau. Nuvažiuoju į krepšinį, atsisuku, o ant galinės sėdynės – Akvilė.“ „Mamos mašinoje, būdavo, persirengiu, pavalgau, – prisiminimai pagauna ir Akvilę. – Kartais po pamokų pas Lazdynuose gyvenančią močiutę užbėgdavau papietauti, pamokų paruošti.“

Aštuonerių metų būsimoji tenisininkė savaitgalius jau leisdavo be tėvų – treneris talentingus vaikus veždavosi į Šiaulių sporto mokyklą, kur įrengti teniso kortai. Vilniuje vaikai tuo metu žaisdavo ant medinių grindų mokyklų salėse. „Nuo dešimties metų Akvilė pati kraudavosi kuprinę į keliones, niekam neleisdavo prisiliesti…“ – apie užsispyrusią dukterį pasakoja mama Rūta. O Akvilė paaiškina: „Aš pati žinau, ko man labiausiai reikia, kitas būtinai ko nors neįdės.“

Ne tik teniso specialistai gyrė Akvilės ranką, mostą, ištvermę ir talentą. Mažoji tenisininkė savo charizma pakerėdavo turnyrų žiūrovus. „Prie aikštelių, kuriose žaisdavo Akvilė, visada susirinkdavo daugiausia žiūrovų“, – pasakoja mama, beje, kartu su dukra „užsikrėtusi“ tenisu. Sportą mėgusi moteris dabar ne tik žaidžia, bet ir treniruoja kitus.

Šių metų sausį WTA reitingų lentelėje Akvilės Paražinskaitės pavardė buvo įrašyta 718 numeriu. Aukščiausias jos pasiektas reitingas – ITF 19. Iš Jaunimo olimpinių žaidynių praėjusiais metais ji parsivežė du bronzos medalius, yra dalyvavusi jaunimo „Wimbledon“ ir „Roland Garros“ turnyruose, nugalėjusi turnyruose Italijoje, Latvijoje, Estijoje. Ispanijoje WTA 10 tūkstančių dolerių prizinio fondo vienetų varžybose iškovojo antrąją vietą, Graikijoje dvejeto rungtynėse laimėjo pirmąją vietą.

Akvile, kada tenisas tau tapo rimta?

Kai man buvo dešimt metų, atrodė, tikrai tapsiu profesionalia žaidėja ir skinsiu vieną pergalę po kitos. Apie 12 metus gydytojai liepė mažinti krūvį, pradėjau žaisti du, tris kartus per savaitę. Tuomet maniau, kad viskas baigta. Tačiau praėjo metai, atsigavau, grįžo noras, vėl ėmiau kiekvieną dieną sportuoti, dalyvauti varžybose, o po Lietuvos teniso čempionato mane treniruoti ėmėsi Remigijus Balžekas. Jis puikus treneris, daug man davė.

Ar prisimeni savo pirmąjį turnyrą?

Pirmasis turnyras vyko Latvijoje. Man buvo aštuoneri, tarp žaidėjų iki dešimties metų tapau Baltijos šalių čempione. Dabar juokinga prisiminti, kad tame turnyre aplošiau Jeleną Ostapenko, su kuria praėjusiais metais pasaulio jaunimo (iki 18 metų) vasaros olimpinėse žaidynėse dvejetų turnyre iškovojome bronzos medalį.

Kuris iš medalių tau yra svarbiausias?

Pirmąsias savo varžybas žaidžiau Vilniuje, Sereikiškių teniso aikštyne 2003-aisiais, Mindaugo karūnavimo jubiliejui skirtame turnyre. Laimėjau, gavau nepaprasto grožio medalį. Jis svarbus, nes pirmasis, išskirtinis. Olimpinė bronza, žinoma, labai svarbi. Kol kas – tai didžiausias mano laimėjimas.

Tenisas buvo vienoks, kai tau aštuoneri, ir visai kitoks dabar, praėjus dešimčiai metų…

Nuo 16 metų pradėjau žaisti suaugusiųjų varžybose, tuomet ir prasidėjo perėjimas, dabar man 18, jaunimo varžybose žaisti nebegaliu. Po olimpinių žaidynių Kinijoje iškart išskridau į JAV, ten treniravausi, dalyvavau turnyruose. Tai nebuvo pats geriausias laikas, bet aš visada žiūriu į priekį, o ne atgal.
Prieš gerą pusmetį įkūrėme Akvilės paramos fondą. Tai buvo gerų žmonių, norinčių paremti mane ir Lietuvos tenisą, idėja. Jei fonde sukauptų lėšų nepanaudosiu aš, jos atiteks būsimiems talentingiems žaidėjams.

Kinija, Amerika, septyni mėnesiai praleisti svetur. Panašu, kad kelionės tau jau nebekelia rūpesčių.

Už jas ir už galimybę žaisti tenisą, tobulėti esu labai dėkinga savo tėvams. Nes dažniausiai prizinio fondo pinigų turnyruose nepakanka nė už viešbutį sumokėti. Per metus išvykstu į 17 turnyrų, tėvai sumoka už viską – lėktuvo bilietus man ir treneriui, už gyvenimą, už maistą, moka atlyginimą treneriui. Suprantu, kiek tai kainuoja, užtat tikiuosi tėvų nenuvilti, sėkmingai išlaikyti universiteto egzaminus. Kai pradėsiu mokytis, jiems bus lengviau.
Tarp pasaulio tenisininkių esama daug pavyzdžių, kai karjeros aukštumų pasiekia subrendusios moterys. Trisdešimties sulaukusios jos – vis dar reitingų viršūnėse. Treneriai giria mano formą, tačiau psichologiškai dar nesijaučiu tokia brandi, kad galėčiau stoti į kovą prieš vyresnes tenisininkes. Jei viskas gerai seksis, neabejoju, po dvejų ar vienų metų grįšiu į profesionalų sportą.
Neseniai treniravausi tenisininkės Kim Clijsters akademijoje. Man pasiūlė labai geras treniruočių sąlygas ir pasakė: „Lauksime tavęs, atvažiuok vasarą, baigusi mokslus, bet kada.“ Galimybių esama, reikia tik jomis naudotis.

Kokį norėtum parvežti Lietuvai medalį?

Olimpinį. Suaugusiųjų. Žinau, kad svajonės pildosi, reikia tik labai labai norėti.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Šaligatvio banglentės

Meilė iš pirmo važiavimo – taip galima apibūdinti internetinės parduotuvės boardroom.lt įkūrėjo Manto Leminsko susidomėjimą riedlentėmis. Kai prieš maždaug dešimtmetį…

Tais pačiais vandens keliais

Buvęs irkluotojas, o dabar treneris Tomas Valčiukas savo pomėgiu irkluoti užkrėtė ir dukterį Mildą. Dievagojasi, kad scena, kai trylikametė dukra…

Sekantis straipsnis:

Edita Pučinskaitė: dabar mano „dviratis“ – sūnūs

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį