Dalintis „Ant dainininkės gyvenimo svarstyklių: muzika ir sportas“

Ant dainininkės gyvenimo svarstyklių: muzika ir sportas

Rasa Bubulytė (38) – pirmojo Lietuvoje muzikinio realybės šou „Dangus“ nugalėtoja, grupės „Rasabasa“ vokalistė, muzikos įrašų studijos „Ymir Audio“ viena įkūrėjų. Ilgą laiką moters gyvenimas sukosi apie muziką, tačiau šiandien ji – sertifikuota trenerė, įkūrusi Vilniuje sparčiai populiarėjančią rožinę sporto studiją „Fitter Happier“.

Užsukus į Rasos vedamą treniruotę atrodo, kad patekau ne į sporto studiją, o draugų susibūrimą. Nors grupė nedidelė, bet klegesys kartais garsesnis ir už skambančią muziką, o atėjusios naujokės greitai įtraukiamos į pokalbį. Juokas netyla ir darant apšilimą, tik trenerei pristačius šios dienos pratimus visi surimtėja.

Jau keturis mėnesius R. Bubulytė puoselėja savo sporto studiją ir stengiasi, kad visi atėję čia jaustųsi jaukiai ir patogiai. Todėl pravėrus salės duris pasitinka švelni prigesinta rožinė šviesa, o studijos lankytojai tampa besiformuojančios bendruomenės nariais.

O kaip muzika?

„Muzika mano gyvenime kaip upė – teka savaime, niekas jos nedrumsčia, bangų nekelia. Atsidarius studiją viskas nauja, įdomu, visko norisi, o visoms aistroms vienodai dėmesio skirti sunku. Todėl šiuo metu mano prioritetas čia“, – sakė R. Bubulytė.

Sportas Rasą lydėjo nuo ankstyvos vaikystės. Kitaip turbūt ir negalėjo būti, jos tėvas – sporto pasaulyje puikiai žinomas Valentinas Bubulis, Utenoje išugdęs ne tik daug beisbolo entuziastų, bet ir Europos čempionų komandą.

„Buvo laikas, kai sakydavo, kad Utenoje nėra vaikino, kuri nebūtų išbandęs beisbolo. Pamenu visi atsinešdavome kas kamuoliukų, kas pirštines, kas lazdų ir didelėje pievoje žaisdavome.

Tėtis mane visada skatino sportuoti. Net ir kambaryje sugalvodavo užduočių, pavyzdžiui, nušokti iki linoleumo sujungimo ribos. Buvau aktyvi, lakstydavau po kiemus, karstydavausi po medžius, labai nemėgau namie sėdėti. Vis man reikėdavo žaidimų“, – pasakojo dainininkė.

Jūsų vaikystė prabėgo beisbolo aikštėse. Ar dar atsimenate taisykles?

Atsimenu. Tėtis sakė, kad tuomet buvau, ko gero, vienintelė mergina Lietuvoje, kuri tikrai žinojo taisykles. Aš būdavau stadione ne tik tuomet, kai vykdavo rungtynės, tėtis mane, dar visai vaiką, veždavosi ir į varžybas užsienyje.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų tai, turbūt, būdavo nemažas įvykis?

Tikrai taip. Jis norėjo, kad aš kuo daugiau pamatyčiau, sužinočiau, patirčiau, bendraučiau su žmonėmis, išmokčiau anglų kalbą. Kartais paprašydavo ir pavertėjauti. Kitaip tariant, įstumdavo į situacijas, kur aš būdavau priversta kalbėti su žmonėmis. Tačiau niekada neversdavo, visada atrodydavo, kad tiesiog natūraliai susiklostė tokia situacija. Todėl man anglų kalba taip patiko.

Tėtis pats per beisbolą išmoko anglų ir italų kalbą. Kadangi lietuviškai informacijos praktiškai nebuvo, jam tekdavo versti užsienio literatūrą. O aš matydavau, kad jis kažką daro, man būdavo labai įdomu.

Atrodo, kad buvote beprotiškai smalsus ir aktyvus vaikas.

Augau tais laikais, kai nebuvo interneto, todėl lauke praleisdavau labai daug laiko. Su draugais žaisdavome badmintoną, kvadratą, futbolą, beisbolą, krepšinį. Įdomus faktas, neturėjome krepšio todėl mėtydavome į kopėčių tarpą.

Man patiko viskas, kas susiję su žaidimais, linksmybėmis, įdomybėmis. Dažnai bėgdavau estafečių varžybose už mokyklą. Dėl sprogstamosios jėgos mane statydavo į pirmą arba paskutinį etapą.

60 metrų man – ideali distancija. Buvau vikri, nuolat judėdavau, todėl būdavau kviečiama ir į kitas rungtis, pavyzdžiui šuolį į tolį. Ir nors esu mažytė, bet miesto varžybose kartą net čempione tapau (juokiasi).

Kelios mano draugės lankė lengvosios atletikos treniruotes, kurios man atrodė tikra katorga, nes vykdavo du kartus per dieną. Kadangi man to nereikėdavo daryti, sportas man iki šiol asocijuojasi su smagiais dalykais ir žaidimais.

Ar žaidimai atvedė ir į muziką?

Nevisai. Tiesa, muzika nors ir netiesiogiai, bet neleido atitrūkti nuo sporto. Po pamokų eidavau į muzikos mokyklą, o kadangi gyvenau už miesto, paskutinis autobusas namo išvykdavo 18:30 val. Išsiprašydavau anksčiau ir skuosdavau iki stotelės. Nespėsiu – teks 7 km eiti pėsčiomis, todėl bėgdavau labai greitai (juokiasi).

Vaikystėje žaidėte beisbolą, tuomet atradote muziką, studijavote užsienyje, grojote, o dabar sportas vėl užima pirmą vietą. Atrodo, kad sportas ir muzika jūsų gyvenime – lyg ant svarstyklių, vienu gyvenimo etapu nusveria vienas, kitu – kitas.

Aš stengiuosi daryti tai, kas man teikia didžiausią malonumą.  Visada judėjau, man labai patikdavo grupinės treniruotės, o mokydamasi muzikos Liverpulyje ir salsą šokau, ir jogą išbandžiau. Kai su grupe grįžome į Lietuvą ir įkūrėme savo įrašų studiją „Ymir Audio“, natūraliai ėmėme mažiau koncertuoti, nes visą energiją ir laiką skyrėme studijai. Studijoje man teko tvarkyti biurokratinę ir organizacinę dalį. Atrodo, su muzika susiję, bet netiesiogiai. O prieš kelerius metus vėl atradau sporto teikiamą džiaugsmą ir įnykau.

Ar jau pripratote, kad jus vadina nebe muzikante, o trenere?

Tikrai buvo šiek tiek keista (juokiasi). Tiesą sakant, viskas įvyko greitai, netikėtai ir labai natūraliai. Aktyviai sportuoti pradėjau dėl savęs ir savo geros savijautos. Dėl tos pačios priežasties pernai baigiau trenerių kursus. Tikrai neplanavau būti trenere, tiesiog norėjau daugiau sužinoti.

Tik tuomet, kai mokymus baigiau kaip kurso lyderė, pradėjau po truputį galvoti apie treniravimą. Pradėjau eiti sportuoti į Vingio parką, netrukus prie manęs prisijungė draugė, paskui kita. Taip pradėjo rinktis mažytė grupelė žmonių, o aš pajutau, kad treniruotės metu pati nieko nebespėju, nes reikia stebėti, ar kiti teisingai atlieka pratimus.

Atėjus rudeniui pradėjau ieškoti patalpų ir netrukus visai šalia savo namų Vilniaus centre pastebėjau pusrūsį, kuris dabar ir yra mano „Fitter Happier“.

Pavadinimas „Fitter Happier“ – apie sporto suteikiamą laimę?

Taip. Pradėjus sportuoti mane labai motyvavo nuotaikos pokyčiai. Aš juokiuosi, kad turbūt gimiau žemei arti, bet neturiu nei žemės, nei arklo. Man negalima sėdėti ir nieko neveikti, nes genda nuotaika. Tuomet atrodo, kad ir tas negerai, ir anas blogas. Esu iš tų žmonių, kurie turi per daug energijos ir ją reikia kažkur padėti. Todėl pati savo kailiu pajutau, kad pradėjus sportuoti viskas pasidarė šviesiau, žmonės geresni, aplinka gražesnė, atrodo, kad daugiau visko spėji.

Man labai patinka idėja varžytis su savimi ir lyginti, koks buvai, kai atėjai pirmą kartą ir koks esi šiandien. Kai pati pradėjau sportuoti man labai patiko tas skirtumas. Pirmoje treniruotėje atrodė, kad širdis iš krūtinės iššoks, o po kelių mėnesių jau norėjosi krūvį didinti.

Kaip atrodo jūsų vedamos treniruotės?

Tai ratu intervalais atliekami įvairūs pratimai mažoje žmonių grupėje. Tikslingai pasirinkau mažą žmonių skaičių, kad galėčiau prie kiekvieno prieiti ir padėti. Didelėse grupėse net geriausias treneris nepajėgs sužiūrėti visos salės. Ir ne todėl, kad nemato, treneris mato, bet jei prieis prie vieno, turės prieiti ir prie kito, ir prie penkto. To negali daryti, nes treniruotė sugriūtų.

Mano treniruotės skirtos ir norintiems sustiprėti, ir sulieknėti. O kadangi dirbame intervalais, ilsimės ir keičiamės, nėra laiko žiūrėti į kitus ir lygintis.

Ar jums, kaip muzikantei, svarbu, kokia muzika skamba treniruotėse?

Tikrai taip, muzikai, skiriu ypatingą dėmesį. Garso takelyje būna ir 80-ųjų, 90-ųjų, ir šiuolaikinės muzikos, hip hop‘o, energingesnės muzikos. Nuo to priklauso ir nuotaika. Pavyzdžiui, jei duodu aktyvesnį pratimą, o muzika lėta, dingsta nuotaika.

Ir šviesos man labai patinka. Identiškas lempas turime savo įrašų studijoje. Įrašinėjant muziką šviesa labai svarbu. Dainuojant šviesoje ir tamsoje vokalas kitaip skamba. Todėl pagalvojau, kodėl to neišbandžius su sportininkais. Žmonės labiau atsipalaiduoja, kai lempa tiesiai į pakaušį nešviečia.

Girdėjau, žmonės net praminė jūsų salę rožiniu kambariu.

Vis parašo kas nors, kad nori ateiti į rožinį kambarį sportuoti (juokiasi). Studiją atidariau dar visai neseniai ir kol kas visiškai nereklamavau, todėl dažniausiai nauji žmonės, kurie prisijungia, yra draugų draugai. Labai tuo džiaugiuosi, nes norėjau sukurti bendruomenę ir jaukumą. Žmonės čia labai įvairūs, tiesa, didžioji dalis iš kūrybinių sričių, pavyzdžiui, iliustratorės, fotografės, filmų kūrėjos, bet yra ir farmacininkių, chemikių. Ir žinoma, muzikantų. Kartą net visa treniruotė vyko su muzikantais: smuikininke, bosiste ir dviem vokalistais.

Tačiau didžioji dalis – merginos?

Taip, turime vos tris vaikinus. Pasikalbėjusi su merginomis supratau, kad dauguma nenori eiti į sporto klubus, nes jaučiasi nejaukiai, jaučiasi nužiūrinėjamos. Aš ir pati esu patyrusi, kaip sporto klube man sportuojant buvo bandoma užmegzti nepageidaujamą kontaktą. Todėl norisi, kad čia kiekviena jaustųsi patogiai.

Treniruotės vyksta beveik kiekvieną dieną, o pati ar randate laiko pasportuoti?

Man užtenka 45 min. per dieną. Tiesa, ne kiekvieną dieną. Žmonės manęs anksčiau klausdavo, iš kur turiu tiek motyvacijos sportuoti. Bet čia ne motyvacija, nes ji yra trumpalaikė. Norint sportuoti reguliariai turi būti įprotis ir režimas.

Net ir dainų rašyme, negali laukti, kol mūza nutūps ant peties. Tai tinginystė. Tą gali sau leisti žmogus, kuris tik laisvalaikiu nori kurti. O kūrėjas turi turėti režimą. Jei neatsisėdo mūza ant peties, turi ją pasodinti ir dirbti.

Tekstas: Linos Motužytės
Nuotraukos: Justės Urbonavičiūtės, iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Bėgimas su šunimi

Vilnietis Bogdan Karpovič bėgimu susidomėjo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Tačiau kai prieš 7 m. vyras susipažino su tuo metu Lietuvoje…

Sekantis straipsnis:

„8 Kambarys“ narys Corsalis: „Po dviejų mėnesių treniruočių sportuoti norėsis savaime“

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį