Dalintis „Antra karta – penkiakovės ritmu“

Antra karta – penkiakovės ritmu

Šį lapkritį garsi Lietuvos penkiakovininkų šeima Laura ir Andrejus Zadneprovskiai minės dešimtąsias vestuvių metines. „Du sportininkai šeimoje gal geriau nei du pijokai“, – atsakydamas į klausimą, kaip išsitenka du profesionalūs penkiakovininkai po vienu stogu, juokiasi Andrejus, kuriam gyvenimas šalia sportininko įprastas nuo mažumės, mat jo tėtis taip pat buvo penkiakovininkas.

„Sugyvename, viskas gerai. Kartais būna pykčių, kai nuomonės išsiskiria, bet ne tik sportininkų – visos šeimos turbūt pasiginčija. Mes gyvename jau dešimt metų, tai įrodymas, kad dviem sportininkams kartu gyventi tikrai įmanoma“, – Andrejui antrina Laura.

Jų kasdienybėje daug sporto. Bet nereikėtų tuo stebėtis – šis pomėgis, virtęs darbu, abu suvedė draugėn. Nemažai pasikartojimų, panašių detalių. O prakalbęs apie dukters ateitį, sąmoningai ar ne, Andrejus pakartoja tokią pat poziciją, kokios kadaise laikėsi jo tėtis.

Čempioniški niuansai

Į klausimą, ar lengva turėti žmoną olimpinę čempionę, Andrejus atsako šmaikščiai: lengva, nes ji nedaug sveria, tik kokių 50 kg. „O čia jau rimtesnis klausimas, – susimąsto paklaustas, ar lengva treniruoti olimpinę, pasaulio ir Europos čempionę. – Treniruoti čempioną ne visi gali, nes tokio auklėtinio statusas kitoks. Juk jis čempionas, jam atrodo, kad viską žino, todėl treneriui sunkiau. Kartais bandau Laurai kažką patarti, pakeisti, bet jeigu jai netinka, ieškome kitokių variantų. Ne visada man pavyksta ją įtikinti, tada diskutuojame. Visko būna, bet susitvarkome“, – paaiškina devintus metus treneriu dirbantis A. Zadneprovskis.

Pats Andrejus – gyvas Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės istorijos puslapis. Jis ne tik pratęsė savo tėvo penkiakovininko Viačeslavo Zadneprovskio sportinį kelią, bet tapo dukart pasaulio ir sykį Europos čempionu, yra Atėnų ir Pekino olimpinių žaidynių sidabro ir bronzos medalininkas.

Penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis grįžta iš Pekino olimpiados.

Su Laura išsiaiškiname, ko po vienu stogu gyvenantiems garsiems sportininkams trūksta. Ogi atskiro kambario abiejų iškovotiems trofėjams sukabinti ir sudėti, nes dabar dalis taurių, medalių išdalinta, dalis pas tėvus sukaišiota. „Būtų smagu tokį kambarį įsirengti. Senatvėje gal“, – juokiasi Laura.

Po nenusisekusių 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, į kurias L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė vyko ginti olimpinės čempionės titulo, bet po ypač nesėkmingos jojimo rungties turėjo tenkintis 30 vieta, penkiakovininkė ėmėsi permainų ir 2017-ųjų vasarą paskelbė, kad ją treniruos vyras A.Zadneprovskis. Ar smarkiai kito treniruočių procesas?

„Treniruotės per daug nesikeitė. Tiesa, žirgyną keitėme, jojimo trenerį – naujovių buvo, bet nedaug. Dauguma dalykų liko, tik tiek, kad dabar vyras nuolat šalia, jis irgi stengiasi kažką naujo pasakyti, patarti“, – sako penkiakovininkė.

Viena vertus, svarsto Laura, jie abu su Andrejumi dirba tą patį darbą, sukasi tame pačiame rate. Kaip buvęs sportininkas, vyras puikiai ją supranta. Tai jų santykiams prideda pliuso ženklą.

„Kita vertus, mano vyras ir kartu treneris nori patarti, kaip geriau, bet jeigu aš turiu kitokią nuomonę tuo klausimu, tada jau kyla ginčų, konfliktų. Aš pati esu sukaupusi daug patirties, galima sakyti, esu pati sau trenerė, jau kitus galėčiau treniruoti ir patarti. Jaučiu, ko man reikia, ką turiu daryti. Man labai sunku ką nors nauja įpiršti, jeigu jaučiu, kad man to visai nereikia. Dėl to kartais mūsų nuomonės nesutampa ir kyla konfliktų“, – neslepia Laura.

Laura Asadauskaitė švenčia pergalę 2019 m. Europos penkiakovės čempionate

Vadinasi, kai nuomonės nesutampa, ji trenerio neklauso? „Na taip, neklausau, nes turiu savo patirtį, savo žinių bagažą, todėl man, kaip sportininkei, jau sulaukusiai brandaus amžiaus, sudėtinga kažką nauja įrodyti. Ne tik treneris, bet ir kiti žmonės nori duoti patarimų, bet aš atsirenku, kas man geriau. Pati labai gerai jaučiu savo kūną ir žinau, ko man reikia“, – sako penkiakovininkė.

Andrejaus tikinimu, jų šeimoje daugiau ginčų kyla dėl buities, vaiko gerovės nei dėl treniruočių ar penkiakovės. „Gyvenime yra daugiau svarbių klausimų negu sportas. O ką sportas: gerai padirbėjai, laimėjai ir toliau treniruojiesi“, – sako treneriu tapęs penkiakovininkas.

Ritmą diktuoja penkiakovė

A. Zadneprovskis prisipažįsta, kad nuo tada, kai ėmė treniruoti žmoną, per varžybas jis pats patiria dvigubą emocinio krūvio dozę – išgyvena ir dėl žmonos, ir dėl savęs. „Bet kaip buvęs sportininkas gerai žinau, ką jaučia atletas prieš svarbias varžybas. Ir tai nėra lengva“, – patikina A. Zadneprovskis.

Abiem sutuoktiniams dienų, savaičių, mėnesių ritmą diktuoja penkiakovė. Laura nuo ryto iki vakaro arba treniruojasi, arba laisvesnėmis popietėmis keliauja pas medikus, masažuotojus, o Andrejus, be žmonos, turi ir kitų auklėtinių. Kai sporto šaka susideda iš penkių rungčių ir visų jų treniruočių bazės vis kitame Vilniaus gale arba užmiestyje, vos spėji važinėti. Tad laiko beveik nelieka.

„Juk norisi kokybiškų visų penkių rungčių treniruočių, bet ne visada spėju. Beprotiškas režimas, – neslepia Laura. – Laisvo laiko labai nedaug, todėl ir namie penkiakovės temų neišvengiame. Aišku, dar yra vaikas, jo mokykla, pamokos, sporto būreliai, bet vis tiek visa mūsų šeimos rutina daugiausia sukasi apie sportą.“

Andrejus ir Laura

Trenerio kelią pasirinkęs Andrejus darbe labiau nei žmona vadovauja, o kas vadovauja namie? „Nėra vieno vadovo namie. Nors mama yra mama. Vaikas vis tiek labiau prie mamos, gal dėl to mano vaidmuo namie yra didesnis. Bet ir tėtis turi savo žodį“, – sako Laura.

Namie, treniruotėse, varžybose, stovyklose – Laura su Andrejumi visur kartu. Padeda ar trukdo, kad šalia olimpinės čempionės 24 valandas per parą yra žmogus, kuris taip pat daug pasiekęs penkiakovės arenose?

„Vyro pagalba yra milžiniška ir jos man reikia, bet kartais atsiranda trintis, persipildome vienas kito, nes būname nuo ryto iki vakaro kartu. Normalu, kad kartais šiek tiek pavargstame, atsibostame vienas kitam ir norisi vienatvės. Kai taip nutinka, vieną kitą dieną pasibūname atskirai – aš pati sau, jis pats sau. Po dienos ar dviejų vėl viskas būna gerai“, – pasakoja L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

Kai persipildo taurės

Ar nuolatinis gyvenimas penkiakovės režimu – tiek treniruotėse, tiek namie – neverčia ieškotis ramaus užutėkio, kuriame būtų galima bent valandai ar dienai pabėgti nuo sporto? Laura neslepia: būna dienų, kai pavargsta nuo visko, o nuo kasdienių treniruočių, rutinos, fizinio krūvio ateina bendras nuovargis. Tada atrodo, lyg būtų persipildžiusios visos taurės, nejaučia malonumo nei eidama šaudyti, nei plaukti ar bėgti. Anksčiau taip nutikdavo dažniau, bet dabar išmoko atpažinti, kada reikia pristabdyti ir dieną kitą apskritai pabūti be sporto. Užsitęsusi tokia būsena gresia persitreniravimu.

Tokiomis laisvomis nuo sporto dienomis penkiakovininkė panyra į buitinį poilsį: pabūna su šeima, daugiau pabendrauja su vaiku, nueina į parduotuvę, į parką pasivaikščioti. Pora tokių paprastų dienų be sporto – ir vėl su malonumu kimba į darbą.

„Saldainius dėliok iš dėžutės į dėžutę – ir tai pavargsi. Būna dienų, kai nuo sporto pavargsti, bet atsiriboji dienai ar dviem, jei gali, išvažiuoji prie jūros ar į kalnus – ir grįžti penkiakovės pasiilgęs, – panašų į žmonos receptą per savo sportavimo ir treniravimo metus atrado Andrejus. – Penkiakovė – dinamiškas sportas, nėra monotonijos, nespėji vienų taisyklių perprasti, jau kitas sugalvoja, vėl turi taikytis. Iš tos penkiakovės, kokią mano tėvukas ar mano treneriai sportavo, mažai kas beliko: buvo penkios dienos, tada trys, paskui dvi, dabar iš viso per penkias valandas norėtų, kad visos penkios rungtys baigtųsi. Bet tai visapusiškas sportas: yra ir psichologijos, ir fiziologijos, ir anatomijos.“

Į baseiną – paskui tėtį

Iki penkiakovės aštuonerius metus L. Asadauskaitė lankė baseiną, į kurį nuėjo paskui savo tėtį. Jos tėtis profesionalus sportininkas nebuvo, bet daug sportavo, daug įvairių sporto šakų išbandė, nors daugiausia buvo plaukimo. Sekėsi viskas, bet vienos sporto šakos nepasirinko.

„Kadangi tėtis daugiausia lankė plaukimą, tai ir aš nuėjau į baseiną. Pirmiausia dėl sveikatos, tikrai nebuvo minčių, kad kažkas būsiu. O paskui pati supratau, kad patinka, kad noriu toliau sportuoti, tik reikėjo pasirinkti, ką sportuoti“, – pasakoja penkiakovininkė, kurią baseine ir atrado pirmasis jos treneris Jevgenijus Kliosovas.

Laura Asadauskaitė

A.Zadneprovskis, galima sakyti, užsiimti penkiakove buvo programuojamas nuo mažens. 1974 metais, kai gimė Andrejus, jo tėtis V. Zadneprovskis pirmąkart tapo Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės čempionu, o vėliau šį laimėjimą pakartojo dar triskart.

Šiek tiek ūgtelėjusį sūnų, kad šis kieme neslampinėtų, tėtis pasiimdavo į baseiną, į savo treniruotes, nes nebuvo kur vaiko palikti. „Arba pats po mokyklos atvažiuodavau. Nebūtinai sportuodavau, bet tėvukas sportuoja, o aš pamokas ruošiu. Mama dar dirbdavo baseine, tai ir važiuodavau. Tuometiniame Klaipėdos „Dinamo“ baseine, galima sakyti, aš ir užaugau“, – pasakoja buvęs penkiakovininkas.

V.Zadneprovskis karjerą baigė būdamas 36 metų (sulaukęs tokio pat amžiaus apie sportinės karjeros pabaigą paskelbė ir Andrejus).

„Man tada buvo gal 11 metų. Į daug jo varžybų teko pavažinėti, daug jų pamenu, nes jau nemažas buvau. Labai įstrigo, kai sykį nuvažiavome į kaimelį šalia Klaipėdos, kur vykdavo jojimo rungtis. Kartą tėvukas gavo žirgą, vardu Aurora. Žirgas neklausė, stojo žvake ir viskas. Tėvukas ir vienaip su juo bandė tvarkytis, ir kitaip – tasai žvake ir viskas. Ir jam stresas, ir man – gi mano tėvukui nesiseka. Ir ką – gavo nulį taškų ir pabaigė varžybas“, – ypač įstrigusias varžybas gerai mena Andrejus.

Nei atkalbinėjo, nei vertė

Andrejaus tėtį buvo galima pamatyti ne tik penkiakovės, bet ir tuo metu populiariose bei įdomiose lengvosios atletikos varžybose, kuriose reikėdavo bėgti, plaukti, suaugusiesiems granatą mesti, o vaikams – kamuoliuką. Jose dalyvaudavo abu Zadneprovskiai – tėvas ir sūnus.

„Tiesą sakant, nebuvo didelio pasirinkimo, ką sportuoti. Buvau judrus vaikas, tėvas tuo metu dar aktyviai sportavo, mane imdavo į savo treniruotes ir taip išėjo. Tėčio įtaka didelė, kad ir aš nuėjau į penkiakovę. Nors jis man niekada nesakė, kad aš turiu tapti penkiakovininku arba jokiais būdais juo netapti. Kai baiginėjau aštuonias klases ir galvojau, ką toliau daryti, prasidėjo atgimimas, vėliau sulaukėme blokados – ekonomiškai sunkaus meto, sportas ėmė griūti. Tėvukas sakė, kad jei neišeis su sportu, eik mokytis – buvo minčių rinktis laivininkystę arba jūreivių mokyklą“, – pasakoja A.Zadneprovskis.

Zadneprovskiai – tėvas ir sūnus.

Bet penkiakovininko šeimoje gimusiam Andrejui jūreiviu tapti lemta nebuvo. Nuo minčių apie jūrą jį atitraukė tėčio bičiulis – treneris Edmundas Margevičius, pasiūlęs paimti Andrejų į Kauną ir rimčiau su juo penkiakove užsiimti. 1989 m. rugsėjį, taigi lygiai prieš 30 metų, jis išvyko į Kauną ir apsistojo trenerio namuose, nes tuo metu iš kitur atvykusiems perspektyviems sportininkams nebuvo kur gyventi.

„Trisdešimt metų praėjo kaip viena diena“, – prasitaria Andrejus, beje, šiemet minėjęs dar vieną svarbią sukaktį – jo Atėnų žaidynių olimpiniam sidabrui vasarą sukako 15 metų.

„Apie tai daug mąsčiau. Žurnalistai nedavė užmiršti, – atskleidžia. – Ar kažko pasiilgstu iš tų laikų, kai pats sportavau? Sveikata ne ta, va geros sveikatos pasiilgstu, o daugiau nieko. Varžybų streso dirbdamas treneriu gaunu dar daugiau nei sportuodamas.“

Dėl to, kad treniruoja olimpinę, pasaulio ir Europos čempionę, kuri dar yra ir jo žmona, dirbti nėra sunkiau. Taip sako Andrejus. O kokia jos, kaip sportininkės, savybė jį labiausiai žavi? „Laura turi labai gerą psichologiją, ji moka susikaupti, streso banga prieš startą jos nenuneša ir ši savybė jai labai padeda. Ji sugeba susitvarkyti su įtampa, nors ne vienam sportininkui stresas atima 20–30 proc. pajėgumų. Jeigu Laura jaučia, kad tai jos šansas, ji jo tikrai niekam nepadovanos, eis iki galo. Ji – kovotoja. Nesvarbu, ar yra dešimta, ar dvidešimta – ji bėgs iš paskutiniųjų, eis iki galo“, – pasakoja Andrejus, kuriam pačiam sportinės karjeros metais stipri paskutinė bėgimo rungtis ne sykį atnešė medalį.

Adrejus Zadneprovskis

„Gal jis daugiau negu aš sportinio pykčio turėjo? – paklausta, ar turi jos vyras tokių savybių, kurių ji, kaip sportininkė, stokotų, ima svarstyti Laura. – Nors užsispyrimo, pykčio, noro, atsidavimo ir jis turėjo, ir aš turiu užtektinai. Ir jis, ir aš siekiame aukščiausių tikslų, ir jis, ir aš visiškai esame tam atsidavę. Turbūt mes apylygiai. Bet psichologiškai galbūt vos, vos, bet stipresnė esu aš. Man taip atrodo“, – apie vyrą ir trenerį kalba Laura.

Kelią rinksis pati

Kadaise patys savo tėvų skatinami sportuoti, dabar abu šiuolaikinės penkiakovės meistrai tą ragina daryti ir dešimtus metus einančią dukrą Adrianą. Laura neslepia, kad labai didelio noro sportuoti dukra nerodo, bet tokio amžiaus vaikus tėvai privalo motyvuoti, skatinti judėti, neužsibūti prie kompiuterio, telefono, nes bet koks judėjimas pirmiausia reiškia geresnę sveikatą.

„Neleidžiame jai nuobodžiauti prie telefono. Kol vaikai maži, juos reikia šiek tiek pamotyvuoti užsiimti sportu. Jei ne tėvai, gal ir aš nebūčiau sportavusi. Vėliau, jau ūgtelėjęs vaikas supras, kas jam geriau – sportas, mokslas ar dar kažkas. Bet tėvai turi bent jau supažindinti“, – įsitikinusi Laura.

Adriana ne pirmi metai sportuoja. Lanko baseiną. Kadangi tėvų treniruotės užsitęsia iki vakaro, būna, kad ir dukrą pasiima į jas. „Šiek tiek istorija kartojasi“, – šypteli Andrejus prisimindamas, kaip pats baseino sporto salėje ruošdavo pamokas.

Ar jis linkėtų savo vaikui tokio paties kelio? Yra sporto šakų, iš kurių gali pragyventi, geresnį gyvenimą susikurti, bet penkiakovė, apgailestauja Andrejus, ne iš tokių. Todėl jei dėl sporto nori aukoti savo sveikatą, galima paieškoti labiau materialinę ateitį užtikrinančių sporto šakų.

„Jeigu norės eiti į penkiakovę, nepulsiu atkalbinėti, bet jeigu nenorės – tikrai nespausiu“, – sako Andrejus. Ir sąmoningai ar ne, bet pakartoja tokią pačią poziciją, kokios kadaise sūnaus ateities klausimu laikėsi jo tėtis.

Tekstas: Inga Necelienė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, Eduardas Prostovas, Scanpix

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Už savo karjerą dėkingas tėčiui

Pavardė ta pati, tik vardas kitas. Kadaise krepšinio tinklelį skrodė taikliarankio Gintauto Bendžiaus paleistas kamuolys, šiandien jam taiklumu nenusileidžia sūnus…

Sekantis straipsnis:

Kovoti privertė gyvenimas

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį