Dalintis „Bėgimas su šunimi“

Bėgimas su šunimi

Vilnietis Bogdan Karpovič bėgimu susidomėjo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Tačiau kai prieš 7 m. vyras susipažino su tuo metu Lietuvoje dar nelabai populiariu sportu – bėgimu su šunimis (canicross), Bogdan motyvacija bėgioti dar labiau padidėjo, mat prie jo prisijungė naujas draugas – kurtsharų veislės patinas Invis. Su Bogdan kalbame apie tai, kas gi yra bėgimo su šunimis sportas.

Trumpai papasakokite, kas tai yra  canicross?

Canicross arba bėgimas su šunimis tai sportas, kai pavieniai asmenys lauko trasose lenktyniauja, bėgdami kartu su prie juosmens pririštais šunimis. Šis sportas yra kilęs Europoje kaip nesezoninė šunų kinkinių sporto treniruočių rūšis. Vėliau šie užsiėmimai išpopuliarėjo kaip atskira sporto šaka visoje Europoje ir ypač – Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Nežinau, kiek čia tiesos, tačiau esu girdėjęs, jog į Lietuvą šią sporto šaką atvežė šunų kinkinių sporto klubas „Aliaska“. Šiuo metu canicross varžybose dalyvauja 50-100 žmonių, tad sakyčiau, kad Lietuvos šunų kinkinių sporto bendruomenė kol kas nedidelė.

Kaip susidomėjote canicross sportu?

Mane su šiuo sportu supažindino dabartinė mano žmona prieš kokius 7 m. Kadangi jos visas gyvenimas yra susijęs su šunimis, dar prieš mums susipažįstant, ji jau dalyvaudavo panašiose, tik ne bėgimo, o važiavimo dviračiu, paspirtuku, greta bėgant šuniui, varžybose. Kadangi aš iki tol taip pat apie 4 m. bėgiojau vienas, man iš karto patiko bėgti su kompanionu. Kai bėgi su šunimi, bėgasi žymiai greičiau, dinamiškiau, o svarbiausia – šuo ir jo šeimininkas tampa lyg vienas kūnas – tai visai kitoks jausmas.

Papasakokite apie savo šunį, su kuriuo dalyvaujate varžybose.

Mano šuns vardas Invis, jam neseniai sukako 8 m. Kadangi Invis yra kurtsharų arba vokiečių trumpaplaukių pointerių veislės atstovas, šiai veislei tai dar nėra labai daug. Tačiau neseniai pradėjome treniruoti dar vieną savo šunelį, kuriam šiuo metu yra 9 mėn.

Kaip Jums sekėsi pradėti treniruoti Invį bėgti canicross?

Tiesą pasakius, net negalėčiau to pavadinti tereniravimu – mūsų atveju mokymo net nebuvo, nes šuo tiesiog iš karto suprato, ką reikia daryti. Invis yra tiesiog sutvertas bėgiojimui – kai jis pamato bėgimo įrangą – petnešas ir diržus – jis tiesiog nebenustygsta vietoje.

Kaip manote, ar bet kuris šuo galėtų bėgti tokiose varžybose?

Jei bėgimas bus dėl smagumo, tai taip. Tačiau jei tikimasi aukštesnių nei vidutiniai rezultatų, reikėtų į pasiruošimą varžyboms žvelgti kompleksiškai ir profesionaliai. Nes neužtenka tik treniruotis: reikia ir žinoti, kaip atstatyti šuns organizmą, kokius tempimo pratimus jam atlikti, kokius papildus naudoti, taip pat jį reikia masažuoti, pasirūpinti kokybiška sportine įranga ir t.t.

Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų išbandyti save ir savo augintinį tokiame bėgime?

Efektyviausia būtų susirasti vieną iš tokius bėgimus propaguojančių klubų, susisiekti su jo nariais ir paprašyti, kad pakviestų juos kartus su šunimi pabandyti sudalyvauti bent vienoje treniruotėje. Visus Lietuvos klubus vienija Lietuvos šunų kinkinių sporto federacija. Klubų sąrašas: http://sleddogsport.lt/nariai.html.

Kaip atrodo jūsų treniruotės?

Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad mes treniruojamės atskirai: aš bėgioju sau, o jis – sau. Dažniausiai  Invis bėgioja palaidas, rečiau teniruoju jį, pririšęs prie dviračio, kad palaikyti jo greitį ir ištvermę. Todėl, tiesą pasakius, kartu treniruotėje dalyvaujam gana retai – praktiškai tik varžybose.

Kokiomis pergalėmis galite pasigirti?

Esame praėjusių ir užpraeitų metų Baltijos šalių šunų kinkinių varžybų „Baltijos taurė“ čempionai, taip pat tris kartus pirmą ir du kartus antrą vietą užėmėme „Hard Dog Race“ varžybose, kur reikia 12 km bėgti su šunimi per kliūtis, atliekant užduotis. Tačiau aš pergalių nesureikšminu – yra tiesiog smagu dalyvauti, o ypač –  kai varžosi stiprūs sportininkai.

Kokie yra jūsų komandos ateities tikslai?

Mūsų tikslas yra grįžti į prieš pusantrų metų buvusį režimą – bėgti panašiu tempu ir sudalyvauti visuose Lietuvos „Baltijos taurės“ etapų varžybose, o pagal galimybes –  ir kaimyninių šalių varžybose bei, žinoma, gerinti buvusius rezultatus.

Kalbino Karina Sėrikova
Nuotraukos: PAuliaus Stravinsko; iš asmeninio B. Karpovič albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Renginių vedėjas Ž. Gečas: pokyčiai gelbsti nuo rutinos

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį