Dalintis „„Bet aš vis tiek myliu sportą““

„Bet aš vis tiek myliu sportą“

Dainą apie meilę futbolui Marijus Mikutavičius kadaise sukūrė neatsitiktinai. Matyt, taip pat sėkmingai jis galėtų parašyti dainą ledo rituliui, slidinėjimui, tenisui ir aitvaravimui („kaitavimui“). Lietuvos sporto himno „Trys milijonai“ autorius M. Mikutavičius – ne tik prisiekęs sporto aistruolis, ištikimai sergantis net už nuolat pralaiminčias mėgstamas komandas. Jis – ir prisiekęs sportininkas, nors, pripažįsta, aikštynuose jau dažnai nelaiko ir sąnariai, ir nervai.

Žurnalistas, dainininkas ir sportininkas. Visiškas sporto maniakas. M. Mikutavičiui sportas – lyg duona kasdienė. Jis netiki teiginiais, kad sportuoti trukdo laiko stygius, nes, jei labai nori, laiko visada atsiras. Tad apie sportą – iš M.Mikutavičiaus lūpų.

M. Mikutavičius sukūrė Lietuvos sporto himną „Trys milijonai“

Santykis su sportu. Esu tos kartos, kai vaikai neturėjo iš ko rinktis. Intelektualiai veiklai turėjome knygas, bet nieko daugiau: televizorius nieko įdomaus nerodė, kompiuterių nebuvo. Tad eidavome į lauką, kur visi žaidimai buvo sportiniai: gaudynės, krepšinis, kvadratas, futbolas. Mano tėtis – didelis futbolo ir apskritai sporto aistruolis. Su juo pradėjau žaisti futbolą.

Kai trečioje klasėje iš Lazdijų persikrausčiau į Vilnių, metus mokiausi 15-oje vidurinėje mokykloje Žvėryne. Ten, nežinia kodėl, kvadratas buvo auksinis sportas ir nuolat santykius aiškindavosi maniškė C klasė su A. Susirinkdavo minios žiūrovų, o mes iki pamėlynavimo, muštynių žaisdavome kvadratą. Buvau geras žaidėjas – mane dažnai išmušdavo paskutinį ir kartais ištraukdavau rungtynes. Kvadratas man labai padėjo įsilieti į Vilniaus publiką su savo dzūkiška tarme.

Futbolas. 1982 m. pas senelius kaime per televizorių žiūrėjau pasaulio futbolo čempionatą Ispanijoje ir futbolas mane žiauriai užkabino. Po rungtynių lėkdavau į kiemą, daužydavau kamuolį, laužydavau senelio vartus, gaudavau pylos. Tada labai užsimaniau būti futbolininkas. Netrukus pradėjau lankyti Vilniaus „Žalgirio“ futbolo mokyklą ir ją baigiau. Iki paauglystės buvau neblogas žaidėjas, bet vėliau atsirado kitų interesų ir praradau vietą starto sudėtyje.

Iki šiol mėgėjiškai žaidžiu „Prelegentų“ futbolo klube, bet anksčiau buvau vidurio saugas, o dabar dažniausiai einu į gynybą, nes ten reikia mažiau lakstyti. Saugu jau nepatraukiu.

M. Mikutavičius atstovauja „Prelegentų“ komandai

Ledo ritulys. Vaikystėje Lazdijuose vasarą dažniausiai žaisdavome futbolą, žiemą – ledo ritulį. Vyresni pusbroliai vis pasiimdavo mane ant tvenkinio ledo. Buvau jauniausias, tad mane, kaip kokį kvailį, statydavo į vartus. Pusbroliai iš porolono pasiuvo kojų apsaugas, iš vielos padarė kaukę veidui. Bet jei gaudavau rituliu į veidą, kakta ir smakras būdavo mėlyni. Tad ant veido nuolat buvo mėlynių.

Ūgtelėjęs pradėjau ir pats čiuožinėti. Persikėlus į Vilnių prie namų nebuvo ledo, bet kieme vis tiek žaisdavome ledo ritulį – tik be pačiūžų.

Kai jau buvau suaugęs, kažkada bičiuliai pasiūlė pabandyti vėl žaisti ledo ritulį. Buvau sutaupęs pinigų elektrinei viryklei ir ėjau jos pirkti. Prekybos centre sporto prekių parduotuvė pasitaikė arčiau nei elektros prekių, tad pakeliui užsukau ir išėjau nusipirkęs visą ledo ritulio ekipuotę: pačiūžas, lazdą, apsaugas. Kurį laiką gyvenau be viryklės, bet su ledo rituliu. Dvejus metus žaidžiau, paskui atsisveikinau, nes buvo nepatogu važinėti. Visą ekipuotę padovanojau Svarui iš „G&G Sindikato“.

Slidinėjimas. Prieš 10 metų galėjau sakyti, kad mėgėjų lygyje esu neblogas, net geras futbolininkas. Bet su metais forma prastėja. Dabar, ko gera, gerai varau slidėmis. Dvejus metus šliuožiau ir snieglente, bet grįžau prie slidžių. Jomis šliuožiu geriau ir greičiau, o greičio labai pasiilgau. Viskas prasidėjo labai seniai, kai draugas pasiūlė važiuoti į kalnus. Jis turėjo bičiulį vokietį, seną aferistą Hitlerio gerbėją. Tas vokietis turėjo trobelę ant kalno. Antrą dieną, dar nemokėdamas normaliai slidinėti, nugrybavau į juodąją trasą. Nusiėmiau slides, atsiguliau ant nugaros ir taip nučiuožiau – kalnas buvo itin status, tad bijojau užsimušti.

Kalnuose – su gyvenimo drauge Ieva

Slidinėjimas – ir sportas, ir galimybė pabūti gryname ore. Pradėjau važinėti į kalnus bent kartą per metus, o kartais – ir kelis. Grįžęs iš kalnų kitą dieną vėl noriu ten grįžti.

Tenisas. Mėgdavau jį pažiūrėti, bet niekad nemąsčiau žaisti. Tačiau pajutau, kad futbole nespėju, kad nežaidžiu taip, kaip norėčiau, ir tai mane erzina. Mūsų „Prelegentų“ futbolo klubas visada turėjo daug ambicijų, tad net būdami 40-mečiai žaisdavome su 20-mečiais. Pradėjau jausti, kad tai – nebe malonumas, o kančia: nebespėji, tai piktina, nes aš mėgstu laimėti. Ėmiau suvokti ribas, kad sendamas tiesiog kai ko nebepadarau.

Be to, ėmė prastėti regėjimas, o aš niekaip nemoku įsidėti lęšių, nes baisu. Patogių akinių futbolui irgi neradau, o sutemus ne ką ir matydavau. Futbolą dar žaidžiu, bet ėmiau ieškoti kitos šakos, kur galėčiau dažniau išsiduoti.

Tenisas atsirado atsitiktinai. Vienam draugui padariau paslaugą ir jis atsidėkodamas padovanojo penkias teniso pamokas su trenere. Maždaug prieš porą metų nuėjau į tas treniruotes ir užsikabinau. Dalyvauju tokioje teniso piramidėje. Ten internetu gali išsikviesti priešininką, jei jį įveiki, reitinge pakyli aukščiau už varžovą. Žaidžiau tris kartus su savo lygio varžovais ir visus tris mačus laimėjau.

Rimtesniems turnyrams aš dar per prastas. Kiti mėgėjai žaidžia 10–20 metų, tad aš dar realiai neturiu ką daryti. Aš talentingas, žinoma, bet per dvejus metus dar nepasiekiau to lygio (juokiasi). Nors svarstau pradėti dalyvauti turnyruose.

Jėgos aitvarai. Vienais metais su bičiuliu buvome išsinuomoję butą Klaipėdoje ir beveik visą vasarą ten gyvenome. Ieškodami pramogų važinėdavome į Svencelę. Ten renkasi smagi jėgos aitvarų bendruomenė, galima rasti trenerį. Tad jį samdydavome ir mokydavomės. Bet jėgos aitvarams reikia laiko. Jei jo turi, gali būti, kad nėra vėjo. Jei yra vėjo, gali būti, kad neturi laiko. Arba reikia važiuoti į užsienį ieškoti sąlygų ir vėjo. Specialiai niekur nevažiuoju, bet jei pasitaiko tinkama proga, aitvaruoju. Tai irgi labai smagus užsiėmimas.

Laikas. Slidinėti važiuojame su drauge Ieva – ji irgi slidinėja. O visas kitas sportas iš šeimos irgi nieko per daug neatima. Turi nuspręsti, ar sportas tau reikalingas, o laiko jam visada rasi. Pavyzdžiui, tenisas. Ryte išvažiuoju nepusryčiavęs, pažaidžiu porą valandų, bet vakare galiu paleisti namiškius – Ieva gali pati eiti į sporto klubą ar kur kitur.

Sportas suvalgo 10 valandų, bet kai išdėlioji per savaitę, visada gali tiek rasti. Sudėtingiau su „Prelegentais“. Žaidžiame senjorų čempionate, tad kartais tenka važiuoti į kitą miestą – Šiaulius, Alytų ar Panevėžį. Tai užima beveik visą dieną, tad reikia derintis su šeima ir kitais darbais. Kartais nepavyksta dalyvauti rungtynėse. Bet visada stengiuosi, kad pavyktų. Aiškinimas, kad nėra laiko sportuoti, yra nesąmonė. Nesu biuro tarnautojas, neturiu darbe būti nuo devynių ryto iki penkių vakaro, tad laiko nesunkiai randu.

Priklausomybė. Sportuodamas aš gerai jaučiuosi, nes organizme kažkas ten gaminasi, nuo ko tampi priklausomas. Pasitaikė, kad po rungtynių negalėjau užmigti – traukė kirkšnis, skaudėjo sąnarius, čiurnas ir apskritai viską, tad turėjau gerti nuskausminamųjų. Bet vis tiek jaučiausi laimingas. Po pergalės gaunu nerealių emocijų, mano kūnas labiau spyruokliuojantis, jaučiuosi lankstesnis, tvirtesnis, žvitresnis. Man patinka azartas, laimėti, nors tai ne visada pavyksta, patinka išsikrauti.

Nors bet koks sportas man netinka. Bandžiau bėgioti, nes norėjau numesti svorio, bet man tai – žiauriai nuobodu. Dvi savaites diena po dienos verčiau save bėgti ir galiausiai mečiau. Bandžiau ir su muzika, ir kažką galvoti, ir kurti. Man nei galvojasi kas nors, nei ką. Vienintelis dalykas galvoje: kam aš čia bėgu ir kokiais niekais aš čia užsiimu.

Kilnoti svarmenis man – irgi neįdomu. Bandžiau, bet man tai – kančia, o laimingiausias žmogus jausdavausi tada, kai viskas baigdavosi. Stovėdamas duše guosdavausi, kad tai – geriausia šio sporto dalis.

Draugiškos rungtynės: „Press‘as“ – „Prelegentai“

Svarbiausia – kokybė

M. Mikutavičiaus gyvenimo draugė Ieva Daugirdaitė – dizainerė ir stilistė. Tačiau sporto aprangos klausimais Marijui ji nepatarinėja. M. Mikutavičius neišrankus sporto drabužiams, bet jam apranga turi būti kokybiška: „Žaidžiant ledo ritulį ar futbolą yra komandos apranga, tai su ja ir žaidžiu, labai nepriekabiauju. Nors mūsų futbolo komandoje yra ir mados žinovų: tai jiems „triusikai“ per juodi, tai spalva „purvina“. Aš į tai didelio dėmesio nekreipiu. Žinoma, geriau, kad apranga nebūtų oranžinė, nes man labiau patinka santūrios spalvos – mėlyna, žalia, juoda. Madų niekada nesivaikiau. Nėra taip, kad slidinėjimo aprangą atnaujinčiau kasmet, nes pasirodė kostiumas su naujais raštais. Prisižiūriu, kad apranga nekabotų kaip maišas ar nebūtų per siaura – turi būti kokybiška ir patogi, kad nekiltų rūpesčių, jog kažkas spaudžia ar per daug prakaituoji. Slidinėjimui renkuosi juodą spalvą, mėgstu slidinėti su kuprine, prisidėjęs visokių daiktų. Man patinka keliautojo-valkatos stilius. Seku slidžių batų naujienas, tad kartais man įsiūlo išbandyti naujus. Slidinėjant labai svarbu geri batai ir slidės, tad turiu savo – investuoju tik į patikimus prekės ženklus. Futbole irgi labai svarbu patogūs batai.“

Sirgalius

Futbole visą gyvenimą sergu už anglus. Čia kaip tėvynę turėti – niekur nesidėsi, turi eiti iki galo. Iš klubų labiausiai patinka Londono „Arsenal“, nors pastaruoju metu jį daugiau keikiu nei sergu. Ledo ritulyje nuo vaikystės sergu už Kanadą. Tada – švedai, čekai. O šiaip visada sergu už komandas, kurios žaidžia prieš rusus“, – neslepia M. Mikutavičius.

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Saulius Čirba, Alfredas Pliadis, Vytautas Dranginis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Kūno ir proto mankšta

Boksą, kaip alternatyvią fizinių treniruočių rūšį, vis dažniau renkasi įvairių profesijų ir skirtingo gyvenimo būdo atstovai, o pratybose galima pamatyti…

Sekantis straipsnis:

Pakeliui į dugną: žemyn kritusios Europos futbolo ekipos

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį