Jogos entuziastų bendruomenėje „Downtown Yoga“ vardas – puikiai pažįstamas. Tai šiuolaikiška, lofte įsikūrusi studija, kurioje skamba moderni muzika ir kuriasi aktyvi bendruomenė. Prieš trejus metus šią vietą įkūrė buvusi šokėja ir sertifikuota jogos, pilateso bei kuksando instruktorė Aistė Burnytė.
„Downtown Yoga“ prieš trejus metus Aistė įkūrė šiuo metu viename populiariausių Vilniaus mikrorajonų – Naujamiestyje. Pramoninėje erdvėje viena po kitos dygsta madingos kavinės, barai ir loftų kvartalai. Viename jų – Aistės jogos studija.
Atvykus čia pirmiausia nustebino fone grojanti ne raminanti meditacijai skirta, bet ritmenbliuzo muzika. Tokia kartais skamba ir specialių užsiėmimų metu. Beje, studijos lankytojai šias pamokas labai mėgsta.
„Jogiukai“ – taip savo mokinius vadina Aistė. Kiekvieną, atėjusį į užsiėmimus ji pasitinka plačia šypsena. Kiekvieno pasiteirauja, kaip praėjo diena, o prieš pandemiją – kiekvieną dar ir apkabindavo.
Iki pamokos dar kelios valandos, todėl daryti interviu Aistė pasiūlo ant stogo. Čia kartais vyksta ir jogos pamokos. Įsivaizduokite: gaivus vėjas, įspūdinga miesto panorama ir jogos pratimai. „Kur užsirašyti?“ – juokais paklausiau.
A. Burnytei – 27-eri, tačiau mergina jau spėjo paragauti ne vienos profesijos. Dešimt metų ji šoko sportinius šokius, dvejus buvo Vilniaus „Ryto“ krepšinio klubo šokėja, dirbo modeliu Milane, prieš dešimtmetį pamilo jogą, mokėsi verslo Anglijoje, kol galiausiai žinias ir aistrą sujungė į vieną derinį – nuosavą jogos studiją.
„Žmonės dažnai klausia, ar numes svorio praktikuodami jogą. Praktikuodamas joga žmogus tampa sąmoningesnis, geba geriau matyti aplinką, suprasti save ir kitus. Tuomet automatiškai norisi sveikau gyventi, valgyti sveikesnį maistą“, – pasakojo jogos instruktorė.
Visai neseniai „Downtown Yoga“ lankytojams ji pasiūlė ir Lietuvoje dar retai kur sutinkamus kuksando meditacijos užsiėmimus. Tai tūkstantmečius skaičiuojanti korėjiečių kvėpavimo meditacijos, kūno lavinimo ir kovos menų sistema. Praktikuojant kuksando išmokstama derinti kvėpavimą ir judesį, ugdoma ištvermė, sakoma, kad atsikratoma streso.
Iki šiol galvojau, kad jogos užsiėmimuose skamba nebent vibracija ar ypatingai rami melodija, o pas tave galima ir ritmenbliuzo išgirsti!
Visada prieš pamoką apgalvoju, koks jos tikslas ir ką noriu duoti žmonėms. Žinau, kad ne visi į jogą ateina norėdami panirti į savo gelmes ir nemanau, kad visada to reikia. Jei žmogus gyvenime yra linkęs gvildenti įvairius įvykius, smulkiai permąstyti situacijas, tas per gilus susitelkimas gali tai paaštrinti. Todėl labai mėgstu pamokas su ritmenbliuzo muzika, jos padeda atitrūkti nuo minčių.
Buvusi šokėja muzikai, turbūt, teikia ypatingą reikšmę?
Man tikrai labai patinka įvairių stilių muzika. Turbūt, natūralu, nes muzika ir šokiai užėmė labai didelę mano gyvenimo dalį. Įdomi istorija, kad šokiai mano gyvenime atsirado, kai mano senelio pusseserė pastebėjo mane, šešiametę, viename šeimos vakarėlyje (juokiasi). Ji buvo šokių mokytoja, kuriai atrodė, kad turiu didelį talentą. Taip ir prasidėjo mano dešimt metų trukusi profesionali sportinių šokių karjera.
Ką reiškia profesionali, kai tau šešeri?
Tai reiškia, kad per dieną šoki bent tris valandas, o beveik kiekvieną savaitgalį dalyvauji varžybose. Šokiai tuomet užėmė didžiausią mano gyvenimo dalį. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl paauglystėje pasitraukiau. Tiesiog atrodė, kad daugiau niekam nelieka laiko.
O pasitraukusi susidomėjau joga. Manęs dažnai klausia, kokia buvo mano pirmoji jogos pamoka, bet aš nepamenu. Tiesiog pamačiau, pabandžiau ir labai patiko. Šiek tiek net priminė šokius. Kuo? Ir jogoje, ir šokiuose labai svarbu judesio ir kvėpavimo darna. Kai sujungi kvėpavimą ir judesius – pamiršti viską aplinkui. Tiesiog neįmanoma apie kažką kitą galvoti. Jei pavyksta – kažką ne taip darai.
Ta griežta disciplina ir sportinis režimas, turbūt, paliko gilų įspaudą?
Išties išmokau labai daug. Pirmiausia, kad norint pasiekti tikslą reikia daug dirbti. Nesvarbu, kokia tuo metu nuotaika ar koks oras – turi eiti ir daryti. Kai yra rutina, motyvacijos net nereikia. Žiūrėti į aukšto lygio šokėjus gražu, tačiau kiek į tą rezultatą įdėta darbo, skausmo, ašarų, pykčių – nesimato. Dar viena priežastis, kodėl pasitraukiau – be galo didelis spaudimas. Tam turi atiduoti gyvenimą.
Vis dėlto, pasitraukusi toli nuo šokių nepabėgai. Krepšinio sirgaliai iki šiol atsimena tave ant parketo Vilniaus „Ryto“ pertraukėlių metu.
Džiugu, jei atsimena (juokiasi). Niekam nesu to sakiusi, bet būti krepšinio šokėja buvo mano sena svajonė. Kodėl? Nes visa mano šeima – labai dideli krepšinio gerbėjai.
O „Ryto“ ar Kauno „Žalgirio“?
„Ryto“! Jie kasmet perka abonementus, stebi visas rungtynes, seka rezultatus. Aš dažnai kartu eidavau į areną, o šokėjos mane tiesiog žavėjo. Kai atėjau į pirmąją treniruotę, negalėjau patikėti, kad šokti gali būti taip malonu. Sportiniuose šokiuose mus „muštruodavo“, o čia merginos mėgavosi ir šoko savo malonumui.
Krepšinio šokėjų profesiją gaubia daugybė gandų ir stereotipų. Ar tau teko su tuo susidurti?
Nežinau, kodėl taip yra, bet esu girdėjusi, esą šokėjos – lengvabūdės merginos, šokančios dėl krepšininkų dėmesio. Nesąmonė! Krepšinio šokėjos dažniausiai būna iš įvairių sferų susirinkusios merginos, kurios myli šokį. Pavyzdžiui, kai aš šokau, viena buvo odontologė, kita užėmė aukštas pareigas IT paslaugas teikiančioje amerikiečių įmonėje.
Kalbant apie žaidėjus, kol aš šokau, tik viena mergina draugavo su krepšininku. Tiesa, pora jie buvo dar iki to, kai ji pradėjo šokti. Mūsų treniruotės vykdavo skirtingu metu, todėl su krepšininkais net neprasilenkdavome. Tokios romantinės situacijos – labai retos, bet, turbūt, ir kelių atvejų užtenka, kad imtų kalbėti. Be to, man pačiai tuomet buvo 16-a, tai tikrai ne tas buvo galvoje (juokiasi).
Apskritai krepšinio šokėjos darbas yra labai azartiškas. Kai visa arena yra įsiaudrinusi ir atėjus minutės pertraukėlei išbėgi į aikštę… Jausmas yra neapsakomas. Iki šiol atsimenu, kaip šokome Lietuvoje vykusiame Europos čempionate. Nuostabi patirtis. Juokinga, kad žmonės galvoja, kad merginos šokti eina dėl krepšininkų. Atrodo, kad jei moteris kažką daro, būtinai priežastis yra vyras.
Dar vienas dalykas, kurį girdėjau, kad šokiai labai paprasti ir viskas labai lengva. Tiesą sakant, kai stebėdavau šokėjas, man niekada tai neatrodė lengva. Eidama į atranką net nebuvau tikra ar mane priims. Pagrindinės šokėjos yra gimnastės, o aš nei špagato nemokėjau. O jei nemoki – negali rungtynėse šokti. Kai išmokau ir pradėjau šokti, antrose rungtynėse patyriau stiprią traumą. Iš „saulutės“ pereinant tiesiai į špagatą, man įplyšo šlaunies raumuo.
Vidury aikštės? Kaip atsistojai?
Turbūt dėl adrenalino. Negalėjau išbėgti, tiesiog išėjau. Tuomet Juozuko (masažuotojas Juozas Petkevičius, – red. past.) verkdama prašiau, kad ateitų manęs apžiūrėti. Vėliau keturis mėnesius vos galėjau koją pakelti.
Sakei, kad tavo šeima – dideli sporto fanai. O tu pati?
Kai įkūriau jogos studiją, tai tik tuo ir gyvenau, daugiau nedaug kam likdavo laiko. Norėjau visą įmanomą informaciją sugerti į save. Jaučiausi kaip kempinė. Dabar jau jaučiu, kad galiu po truputį rasti erdvės ir kitiems hobiams. Sportas būtų vienas iš jų.
Visą gyvenimą šokai ir sportavai, bet studijuoti pasirinkai tarptautinę vadybą. Atrodo, nemažas posūkis.
Baigėsi šokiai ir prasidėjo gyvenimas (juokiasi). Įstojau į labai gerą Anglijos universitetą, o studijos man labai patiko ir daug davė. Gavau labai stiprius verslo pagrindus, kurie mane įgalino pradėti savo verslą. Pasirinkau jogą, nes tai buvo didžiulė mano aistra. Kas gali būti geriau? Dėl to kartais net nesmagiai jaučiuosi, nes neatrodo, kad dirbčiau. Skaityti anatomijos knygas, gilintis į žmogaus judesius, psichologines ir fizines galimybes man yra įdomiausias dalykas.
Radai savo pašaukimą?
Žinai, aš nemanau, kad tai yra tas vienintelis pašaukimas. Man labai norisi padėti žmonėms ir labai gera matyti, kad galiu kažką gero duoti. Manau, tai galėčiau rasti daugelyje krypčių, tačiau taip nutiko apie žmogaus kūną suprantu geriausiai.
Kol kalbamės, nuo tavo veido retai dingsta šypsena, atrodai beprotiškai pozityvus žmogus. Ar tai įgimta, ar taip veikia joga?
Manau, visur yra ir to, ir to. Iš prigimties daug juokiuosi. Net ne juokiuosi, bet žvengiu (juokiasi). Tačiau tuo pačiu esu ir jautrus žmogus. Todėl joga man padeda rasti balansą. Laikausi nuomonės, kad mes iš prigimties esame socialios būtybės. Žmogui didelis džiaugsmas kalbėtis, dalintis, tačiau bendraudami atiduodame energiją, o šiuolaikinis gyvenimo būdas mus verčia bėgti ir plėšytis. Joga, mano nuomone, grąžina tą tobulą vidinį balansą.
Tiesa, turiu pabrėžti, kad joga negali atstoti psichologo konsultacijų. Taip sakau, nes žmonės kartais galvoja, kad viena joga įveiks depresiją, panikos priepuolius. Joga gali būti vienas iš tų dalykų, tačiau negali būti vienintelis. Jei žmogus rinktųsi ar eiti pas psichologą, ar į jogą, pirmiausia tikrai rekomenduočiau psichologą, o vėliau – jei yra galimybė ir į jogą.
O kaip ruošiesi pamokoms?
Kai pradėjau mokyti, kiekvienai pamokai skirdavau bent po valandą. Sudarydavau sąrašą pozicijų, kurias darysime, išskirstydavau logine seka, kad kiekviena pozicija paruoštų kitai. Dabar to prireikia labai retai, užtenka galvoje susidėlioti bendrą struktūrą, apgalvoti, ką norėčiau šioje pamokoje žmonėms duoti.
Labai svarbu, kad pati gerai jausčiausi. Aš į pamokos vedimą žiūriu, kaip į tam tikrą pasirodymą. Turiu gerai artikuliuoti, todėl susiplanuoju dieną taip, kad nereikėtų valgyti prieš pat pamoką. Žinoma, visada išvėdinu studiją, paruošiu muziką pagal pamokos planą ir labai mėgstu 5 min. pamedituoti. Tuomet pati tampu sąmoningesnė ir galiu daugiau duoti žmonėms.
Tavo jogos studija – viena populiariausių Vilniuje, nors konkurencija jau kurį laiką yra didžiulė. Kaip pavyko to pasiekti?
Ilgą laiką analizavau rinką, norėjau įsitikinti, kad žmonėms tikrai to reikia. Kitaip, kam pradėti? Išanalizavusi supratau, kad tokios studijos, kokią aš mylėčiau, dar nebuvo. Vienur man buvo per daug dvasinga, kitur – per daug sporto. Joga yra skirtinga ir kiekvienas turėtų rasti savo. Dėl to nusprendžiau pabandyti parodyti, kaip aš matau jogą ir, galbūt, rasti bendraminčių. Būtent taip žiūriu į žmones, kurie ateina. Mes kartu ieškome kelio.
Esame bendruomenė, labai vienas kitą palaikome ir įkvepiame. Kasmet liepą švenčiame studijos gimtadienį, taip pat organizuoju jogos stovyklas. Pernai dukart buvome Graikijoje, o šiemet planavome vykti į Italiją. Deja, dėl pandemijos to nepavyko padaryti, todėl šiais metais jogos išvyka bus Lietuvoje.
Dažnai žmonėms atrodo, kad joga yra magija ir stebuklas, bet iš tikrųjų, viskas paprasčiau – tai erdvė ir galimybė grįžti į save.
Tekstas: Linos Motužytės
Nuotraukos: Justės Urbonavičiūtės, iš asmeninio archyvo
Nemokamos pozityvios bokso treniruotės sudomino ir vaikus, ir tėvelius