Dalintis „Disko metikas Andrius Gudžius siekia garbingų medalių“

Disko metikas Andrius Gudžius siekia garbingų medalių

Disko metikas Andrius Gudžius su kartėliu prisimena praėjusį sezoną, kuomet kankino traumos ir jis su baime laukė varžybų. Tačiau dabar jis šypsosi ir ambicingai žvelgia į ateitį. 26-erių atleto tikslas – garbingai iškovoti pergales.

Lengvaatletis Andrius Gudžius jau daugiau nei penkerius metus vadinamas olimpinio, pasaulio ir Europos čempiono Virgilijaus Aleknos įpėdiniu. Kai prieš kelerius metus Lietuvos lengvosios atletikos čempionate legendinis metikas liko antras ir sveikino jaunąjį diskininką su pergale, antraštės trimitavo, kad šių disko metikų dvikovoje stipresnis buvo A. Gudžius.

V. Aleknos ir A.Gudžiaus palyginimai šiek tiek primena svarstymus, kuris geresnis: Michaelas Jordanas ar LeBronas Jamesas? Juk sportininkus skiria kartos.

„Norėčiau, kad būtų įmanoma susigrumti su Virgilijumi, kai abu esame karjeros pike, subrendę kaip sportininkai. Tos varžybos, kuriose laimėjau, man buvo karjeros pradžia, o Virgilijui jau pabaiga, todėl tikrai negalima vadinti to dvikova“, – įsitikinęs A. Gudžius.

Prieš dvylika metų, kai lengvosios atletikos treneriai mokykloje pastebėjo paauglį, šis mažai buvo girdėjęs apie disko metimą. „Nuvažiavus į maniežą, viskas buvo baisu, nepažįstama. O kai man davė išbandyti diską – nepraslydau pro akis treneriui Vaclovui Kidykui. Taip viskas savaime ir susiklostė“,– prisiminė lengvaatletis.

Praėjusį sezoną sportininkas vadina tragišku. Jį kankino kojos trauma, o balandį prireikė gultis ant operacinio stalo. Specialistai abejojo, ar disko metikui pavyks dalyvauti Olimpinėse žaidynėse. Tačiau šis ne tik pasveiko, bet ir pateko į finalą. Ten užėmė dvyliktąją vietą.

„Sezonas buvo neprognozuojamas. Su pagarbia baime laukiau varžybų, nes neturėjau laiko pasiruošti, buvo skubama ir per labai trumpą laiką reikėjo parengti organizmą. Per kelis mėnesius turėjome atlikti tai, kam paprastai skiriamas pusmetis“,– prisiminė A. Gudžius.

Sunkiu metu sportininką labiausiai palaikė šeima – žmona Dovilė, dvejų metukų duktė Viktorija ir penkerių Andrius. „Jie mano didžiausi gerbėjai“,– nusišypsojo lengvaatletis.

Disko metikas praėjusių metų pabaigoje atsiėmė geriausio Lietuvos lengvaatlečio apdovanojimą, o dabar intensyviai ruošiasi naujam sezonui. Svarbiausias startas 2017-aisiais – Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas Londone.

Vasarą vyksiančiose varžybose sportininkui keliamas tikslas patekti į finalą, tačiau jis pats tyliai pasvajoja ir apie aukštesnę vietą.

Ar praėjusio sezono pradžioje tikėjotės tapti geriausiu metų Lietuvos lengvaatlečiu?

Sezono pradžioje nesitikėjau nieko, tik tyliai meldžiausi, kad viskas gerai klotųsi, kad pavyktų išvykti į Olimpines žaidynes ir ten parodyčiau kažką teigiamo.

Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių neslėpėte esąs nepatenkintas dvylikta vieta. Ar dabar, praėjus šiek tiek laiko ir atsižvelgiant į aplinkybes, pakeitėte nuomonę?

Tą rezultatą vis dar vertinu pusėtinai. Pirmosios dienos rezultatas atrankoje buvo neblogas, bet finalo – tragedija. Žinoma, ta dvylikta vieta Olimpinėse žaidynėse nėra blogai, bet man, kaip sportininkui, visada norisi daugiau, ypač kai žinau, kad esu pajėgus.

Žinoma, traumos išmuša iš vėžių, tačiau taip nepasiteisinsi. Jei vieną dieną gali, tai kitą turi dar labiau stengtis. Tiesiog praėjusį sezoną neturėjau varžybinio įdirbio.

Treneris Vaclovas Kidykas treniruoti jus pradėjo, kai dar buvote 14-metis. Kokie jūsų santykiai su šiuo specialistu?

Labai tvirti. Pusiau juokais, pusiau rimtai sakau, kad esame kaip tėvas ir sūnus, su treneriu praleidžiu 50 proc. savo laiko. Tikriausiai panašiai, kaip ir su šeima. Kasdien treniruojuosi po 4 valandas, stovyklose matomės visą dieną, todėl ir bendravimas yra gana artimas.

Kartą kalbantis su disko metikų agentu iš Estijos, šis pasidžiaugė, kad anksti sukūrėte šeimą. Esą tuomet sportininkams lengviau susikoncentruoti į rezultatų siekimą. Ar tai tiesa?

Tiesa. Draugus kartais patraukiu per dantį, kad jiems sulaukus 30-ies teks vystyklus keisti. O aš tą dariau būdamas 20-ies, mano vaikai jau auga. Dabar galiu 100 proc. atsiduoti sportui, nereikia sukti galvos, kur gyventi, kaip šeimą sukurti.

Dabar mano tikslas aiškus – pasirūpinti šeima. Negaliu ne tik savęs, bet ir jų nuvilti. Jaučiu didesnę atsakomybę, todėl ir daugiau jėgų įdedu.

Šeima – didžiausi jūsų gerbėjai?

Žinoma! Per visas varžybas, regis, girdžiu, kaip jie mane už kelių tūkstančių kilometrų palaiko.

Abu vaikai jau puikiai žino ir supranta, ką aš darau, kuo užsiimu, dėl ko tai darau, kas yra sportas, disko metimas. Vasarą, kai treniruojuosi Lietuvoje, jie dažnai būna kartu.

Jums kopiant karjeros laiptais, vis dar sportavo ir disko metimo legenda Virgilijus Alekna. Ar esate gavęs iš jo patarimų?

Mes visada draugiškai bendravome, aš visada į jį žiūrėjau pagarbiai, kaip į idealą. Šalia turėti tautietį, kuris yra pasaulio lyderis ir yra pasiekęs antrą rezultatą pasaulio istorijoje yra kažkas tokio!

Ne kartą esame kalbėję, bet tie patarimai tokie simboliniai, nes ne tiek daug laiko būdavo. Gal tik vieną sykį stovykloje kartu esame buvę. Be to, ir mūsų disko metimo technika yra gana skirtinga. Bet, žinoma, tam tikrų naudingų patarimų esu gavęs.

Kaip manote, ar tai, kad disko metimas Lietuvoje gali didžiuotis tokia asmenybe, kaip V. Alekna, skatino vaikus rinktis šį sportą? Ar jums tai turėjo įtakos?

Pradėjęs sportuoti, aš nežinojau, kas yra tas diskas. Girdėjau, kad yra toks V. Alekna ir kad mėto kažkokį diską. Įsivaizduokite, 13-14 metų vaikas, gyvenantis kaime ir tik kartą per ketverius metus per televizorių stebintis Olimpines žaidynes. Tai vieną kartą ir tebuvau matęs, kaip disko metimas atrodo.

Aš ne dėl to atėjau į sportą, tačiau esu tikras: kai Virgilijus buvo geriausios formos ir vieną po kito skynė medalius, tikrai prisidėjo prie lengvosios atletikos garsinimo ir populiarinimo.

Tad kuo gi jus sužavėjo lengvoji atletika ir disko metimas?

Man labai patinka, kad lengvoji atletika yra individualus sportas. Esu maksimalistas ir stengiuosi viską pasiekti pats, galbūt dėl to man komandinės sporto šakos ne prie širdies. Juk gali pats viską tobulai atlikti, bet kitas to nepadarys ir tu nusivilsi. Arba jei pats suklysi – nuvilsi kitus, ir visa komanda kentės.

O čia pats stengiuosi ir žinau, kad esu atsakingas. Laimiu – džiaugiuosi, suklystu – nėra ką daugiau kaltinti, kaip išsisukinėti.

O disko metimas… Nežinau, kaip paaiškinti. Tiesiog mano širdis džiaugiasi matant, kaip tas diskas toli lekia. Galima daug emocijų išreikšti.

Ar Lietuvoje jaučiate konkurenciją?

Auga jaunimas. Tikiuosi, Domantas Poška greitai mane privers stengtis iš paskutiniųjų varžybose. O daugiau dabar negaliu paminėti, kol kas esame dviese su Domantu, galintys tarpusavyje kovoti.

Kodėl? Vaikų ateina, bet nėra taip paprasta. Reikia duomenų, sėkmės ir užsispyrimo – viso komplekso. Vos tik atėjęs nemes disko toli. Vaikus reikia užauginti, išmokyti technikos, o tam reikia ne metų ir ne dvejų.

Bet jei dabar nėra, nereiškia, kad po kelerių metų neturėsime diskininko ar kelių, kurie bus pajėgūs kovoti dėl aukčiausių vietų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, ir visame pasaulyje.

Kokia jūsų sportinė svajonė?

Manau, kaip ir visų atletų, – olimpinis auksas. Ir, žinoma, kuo turiningesnė karjera. Taip pat labai svarbu, kad viską pasiekčiau garbingai. Kad ne tik kaip sportininkas, bet ir kaip žmogus būčiau teigiamai vertinamas.

 

Tekstas – Linos Motužytės
Nuotraukos – Alfredo Pliadžio

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Už savo karjerą dėkingas tėčiui

Pavardė ta pati, tik vardas kitas. Kadaise krepšinio tinklelį skrodė taikliarankio Gintauto Bendžiaus paleistas kamuolys, šiandien jam taiklumu nenusileidžia sūnus…

Sekantis straipsnis:

Atvirų durų diena kvies atrasti golfą

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį