Trisdešimt trejų šiaulietė, pastaruosius penkerius metus atstovavusi Prancūzijos „Pays de la Loire“ klubui, naujoje komandoje debiutavo vasario viduryje. Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) reitingo varžybose „USA BMX Winter Nationals“ Finikse V. Rimšaitė užėmė šeštąją ir aštuntąją vietas.
Vilma – viena vyriausių sportininkių, dalyvaujančių BMX varžybose. 2011-aisiais pasaulinėse studentų žaidynėse Kinijoje ji iškovojo auksą, po metų Londono olimpinėse žaidynėse buvo trylikta. Tačiau 2003-ųjų ir 2009-ųjų pasaulio pirmenybių bronzos medalių laimėtoja „Cruiser“ klasėje abejoja, ar pavyks iškovoti kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Jose galės dalyvauti tik 16 BMX atstovių.
Vilma, koks buvo 2015 metų sezonas?
Sunkus, varginantis ir fiziškai, ir psichologiškai. Daug varžybų, daug tolimų kelionių, didžiulis tempas. Bet galiu pasidžiaugti gerais rezultatais Prancūzijos taurės etapuose. Ne kartą lipau ant prizininkų pakylos, nors prancūzės labai stiprios. Europos čempionate Nyderlanduose tik per plauką nepatekau į finalinį aštuonetą. Buvo labai liūdna, kai nepasisekė… Pernai ne sykį griuvau – nukentėjo čiurna, riešas. Be to, beveik visą praėjusį sezoną kamavo alkūnės skausmai. Dabar jų beveik nejaučiu.
Kodėl persikėlėte į JAV?
Palikti Prancūzijos klubą nebuvo staigus ir netikėtas sprendimas. Keletą metų apie tai galvojau, buvau tam pasiryžusi. Tačiau komandos vadovybė vis sakydavo, kad esu reikalinga, ir įkalbėdavo likti. Pernai, dar prieš sudarant sutartį, prancūzams pasakiau, kad jų komandai atstovausiu paskutinius metus, – krūvis kovoti visuose Prancūzijos taurės etapuose buvo per didelis, o naudos iš to turėjau nedaug. Praėjusių metų pabaigoje galvojau baigti sportininkės karjerą, tik dar norėjau išbandyti jėgas didžiulėse „USA BMX Grand Nationals“ varžybose. Ten sutikti seni pažįstami, o ir nauji kardinaliai pakeitė mano planus. Už Atlanto susipažinau su įdomiais ir įtakingais BMX pasaulyje žmonėmis, jie pasiūlė karjerą tęsti Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kaip jaučiatės naujoje komandoje?
Sakramente įsikūrusi „Rift-Tangent“ yra viena geriausių JAV. Beje, „Rift“ dviračio rėmai pernai Amerikoje pateko į geriausių ir populiariausių trejetuką. Komanda draugiška ir šilta, greitai priėmė į savo šeimos ratą. Jaučiu, kad man labai pasisekė, nėra jokio spaudimo, jokių varžančių reikalavimų. Gaila, kad komandoje atsidūriau kiek per vėlai, kai klubo biudžetas jau buvo suplanuotas. Todėl dabar už keliones į varžybas ir starto mokesčius turiu mokėti pati. Susidaro nemaža suma.
Kokie svarbiausi startai laukia šiais metais ir kokie pagrindiniai tikslai?
Svarbiausios metų varžybos bus pasaulio čempionatas, gegužės 25–29 dienomis vyksiantis Medeljine, Kolumbijoje. Noriu startuoti suplanuotose varžybose, ypač pasaulio čempionate, išvengti traumų ir kiek įmanoma labiau mėgautis sportu, nes netrukus teks su juo atsisveikinti.
O kaip Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės?
Vienintelis kelias į Rio man – pasaulio čempionatas, tačiau dėl labai ribotų pasirengimo sąlygų galimybės patekti į olimpines žaidynes mažos. Šių metų pasaulio čempionato trasa bus sudėtinga, techniška. Deja, sąlygų pasirengti varžyboms tokioje trasoje Lietuvoje neturime, o užsienyje į jas patekti sunku, nebent nuvyktum su stora ir plačiai atverta pinigine.
Tau teko išbandyti ir trenerės vaidmenį. Kokie įspūdžiai iš vasarį vykusios stovyklos „Rift-Tangent All Girls Clinic“?
Mini treniruočių stovykloje Čiko mieste, Kalifornijoje, dalyvavo 16 mergaičių ir vyresnio amžiaus dviratininkių. Tai buvo pirmas kartas, kai mokiau BMX subtilybių, taisiau klaidas, padėjau tobulinti įgūdžius. Smagi patirtis. Po stovyklos gavau ne vieną prašymą tokias treniruotes vesti dažniau. Turėčiau dalyvauti dar keliose mergaičių stovyklose Sakramente ir Los Andželo apylinkėse.
Ką planuojate veikti baigusi dviratininkės karjerą?
Mano sportinė karjera eina į pabaigą, klausimas, ką veiksiu po to, man – didžiulis galvos skausmas! Idėjų turiu daug, bet nežinau, kur viskas pakryps, laikas parodys, kur ir ką veiksiu ateityje.
Kas jus pakeis, kai atsisveikinsite su didžiuoju sportu?
Daug tikimės iš Gabrieliaus Pabijansko, o sportininkės, kuri ateityje Lietuvą džiugintų rezultatais, kol kas, deja, neturime.
Kaip manote, ko reikėtų, kad BMX dviračių sportas taptų populiaresnis Lietuvoje?
Pirmiausia – trasų. Jos turėtų atsirasti didžiuosiuose šalies miestuose. Taip pat reikia, kad daugiau būtų kalbama ir rašoma apie BMX, rodomos varžybos per televiziją. Tai juk be galo įdomus sportas! Pasaulyje BMX lygis labai aukštas. Gaila, kad Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, jog tai – nerimtas vaikų sportas, egzotika. Toli gražu…
Tekstas – Tomo Gaubio
Nuotraukos – Richardo Peltono, Tomo Gaubio
Bėk, Vilniau, bėk!