Dalintis „Elijus Čivilis: labiausiai motyvuoja nauji išgyvenimai ir patirtys“

Elijus Čivilis: labiausiai motyvuoja nauji išgyvenimai ir patirtys

Lietuvos atstovai pirmą kartą šalies dviračių sporto istorijoje tapo pasaulio kalnų dviračių 24-ių valandų lenktynių čempionais. Birželio 2-3 dienomis Italijoje, Ligūrijos regione, vykusių varžybų dvejetų grupėje triumfavo Elijus Čivilis ir Andrejus Dolgovas („Top Team – Ultrabike“).

Pasaulinės ištvermės kalnų dviračių organizacijos (WEMBO) rengiamose varžybose Lietuvos dviratininkai per parą pasikeisdami įveikė 41 ratą (per 400 km). Antrą vietą užėmę Šveicarijos atstovai įveikė 40, o trečią vietą užėmęs duetas iš Vokietijos – 38 ratus. Iš viso čempionato dvejetų grupės varžybose dalyvavo 36 komandos. Paprašėme Elijaus Čivilio papasakoti apie lenktynes, kurios neapsiėjo be nuotykių.

Kartu su komandos draugu Andrejumi Dolgovu tapote pasaulio kalnų dviračių 24-ių valandų lenktynių čempionais. Sveikiname! Papasakokite, apie lenktynių eigą? Kaip pavyko nugalėti varžovus iš viso pasaulio?

Šios varžybos mums buvo pagrindinis šio sezono tikslas, tad prieš pradėdami joms ruoštis sausio mėnesį, mes jau puikiai žinojome, kas tai yra ir ką reiškia pasiruošti 24 valandų ištvermės varžyboms ne per nuostabųjį Druskininkų Raigardą ar Vilniaus Aukštagirį, kur vyksta tradiciniai MTB maratonai, bet per tikrų tikriausius itališkus kalnus su visais lietuviui neįprastais stačiais pakilimais, siaurais vienvėžiais viršūnių takeliais ir  sudėtingais akmeniniais nusileidimais. Be to, mudu su Andrejumi nesame dviračių ištvermės sporto naujokai, nes prieš porą metų mums yra pavykę laimėti Europos čempionatą, kuris vyko toje pačioje vietovėje.

Elijus Čivilis ir Andrejus Dolgovas („Top Team – Ultrabike“)

Pačios varžybos nebuvo tokios sklandžios ir užtikrintos kaip planavome. Startas vyko Le Mans stiliumi: 500 metrų bėgimas iki dviračių zonos, o iš ten važiavimas į 10km ilgumo pažymėtą kalnų trasą, kurioje sukome ratus. Kadangi Andrejus yra daugkartinis Lietuvos duatlono čempionas, mes buvome tikri, kad startas mums bus palankus. Tačiau jau po 200 metrų bėgimo jam atsinaujino senosios bėdos, kurios  visiškai atjungė kojas ir jis nebegalėjo judėti. Tuo metu aš, žinodamas, kad mano keitimas bus dar tik po geros valandos, buvau kasdieniškai apsirengęs ir nusiteikęs garsiai ploti, kai Andrejus pasirodys dviračių zonoje ir pirmas išvažinės į trasą. Aš žinoma plojau, bet ne taip garsiai, kai pasirodė pirmieji dalyviai, tada pasirodė didžioji dalyvių masė ir mano plojimai baigėsi, nes supratau, kad čia blogas ženklas. Puoliau į mūsų delegacijos palapinę, ten greitai persirengiau sportinę aprangą, o mūsų palaikymo komanda išbėgo į trasą ieškoti mūsų daugkartinio duatlono čempiono. Vos atsiradau su dviračiu prie keitimo zonos, pamačiau bėgimo trasa artėjantį vargiai bepaeinantį Andrejų. Teisėjai iš pradžių neleido man pakeisti startavusio dalyvio, bet kai pamatė Andrejaus būseną, leido į trasą išvažiuoti man. Ir tai buvo lygiai 6 minutės nuo paskutinio mūsų varžovo, kurie jau buvo seniai išvažiavę į trasą. Varžybų strategija „tolygus ir subalansuotas tempas” staiga tampa “full gazz ir attack attack į kalnus”, nes apima visiška panika, kai atvažiuoji į pasaulio čempionatą ir jau starte atsilieki nuo visų per gerą laiko gabalą.

Trasoje suku ratus vieną po kito, o kaip jaučiasi Andrejus aš net neįsivaizduoju. Prisigalvoju visokių diagnozių ir paskendęs mintyse „skrendu” pro dalyvius vos spėdamas atsiprašinėti už įžūlius ir pavojingus lenkimus per siauras ir sudėtingas trasos vietas. Ugnė (mano žmona ir pagrindinė mano palaikytoja) informuoja, kad Andrejus atsigauna ir po trijų ratų važiavimo keičia mane trasoje. Išvažiavęs  Andrejus pademonstruoja greičiausią trasos rato įveikimo laiką ir prisiveja pagrindinius varžovus. Įtampa slūgsta ir mes suprantame, kad nesvarbu, koks buvo startas, darome tai, kas suplanuota: primetame kitiems savo taisykles laikydami aukštą važiavimo tempą, tiksliai ir greitai atliekame pasikeitimus, vykdome Ugnės ir Vidos (pagrindinio palaikymo dueto) mitybos ir atsistatymo programą.

Ugnė ir Vida – pagrindinė palaikymo komanda

Ateina naktis, atvėsta oras, visi dalyviai smarkiai sumažina greitį dėl nuovargio ir matomumo. Mes irgi sulėtėjame, bet ne taip smarkiai. Mus tenkina tokios sąlygos, primenančios ilgus kilometrus pramintus amžinoje žiemos tamsoje Lietuvoje. Mūsų pranašumas sparčiai didėja ir galiausiai paryčiais aplenkiu ratu antroje vietoje važiuojantį Šveicarijos dueto narį. Persimetam abipusiais komplimentais ir dar šiek tiek „patrolinu” pasiūlydamas laikytis mano tempo. Šveicaras pasilaiko, bet greitai sminga it būtų išmetęs inkarą.

Rytui išaušus mes vėl grįžtame į gerą tempą ir tvarkingai sukame ratus, nes net turėdami rato persvarą žinome, jog kalnuose viskas yra labai trapu. Gali nesėkmingai griūti uolėtame nusileidime ir varžybos baigtos. Čia lenktyniauji ne tik su savo konkurentais, bet ir su savo likimu.

Elijus Čivilis trasoje

Galiausiai praėjus 24-ioms valandoms nuo starto trasos rato pabaigoje iššoko teisėjas iš krūmų mojuodamas, kad stočiau, – supratau, kad tai yra pabaiga. Teisėjas paaiškino, kad finišui turi pasiruošti fotografai, ištiesti juostą. Čia sustabdyti ir SOLO kategorijų nugalėtojai, tad mes greitai randame bendrą kalbą, pasveikiname vieni kitus ir susirenku komplimentus mūsų dueto pasirodymui. Vėl pasirodo krūminis teisėjas ir mane pirmą išleidžia važiuoti į finišą. Ten begalės žmonių ir ta lauktoji finišo juosta, bet aš visiškai pasimetu ir nežinau, ką daryti, nes bėgikų ar triatlonininkų varžybose esu matęs, kaip jie pasiima ją į ranką ar tiesiog prispaudžia prie pilvo, bet man ant dviračio ji niekaip natūraliai neįsikomponuoja. Bet ne čia esmė. Esmė, kad Andrejus mane pasitinka, o visa palaikymo komanda ošia. Susirenkam visa komanda kartu ir vien iš žvilgsnio suprantame, kad tai yra gražiausia mūsų bendra gyvenimiška patirtis.


Įspūdingos lenktynės! Kiek metų mini dviratį?

Dviračių sportu tiek aš, tiek Andrejus užsiimame visą gyvenimą nuo vaikystės. Tiesa, abu esame bandę mesti tuos dviračius, nes labai jau jie imlūs laikui ir kartais tikrai labai pavargsti nuo jų, bet veltui. Andrejus išbandė bėgimą ir triatloną, kur pasiekė visai gerų rezultatų, bet dviračių sportas visgi ir jam yra ta tikroji savirealizacijos forma. Šiandien dieną tiek jis, tiek aš važiuojame viską: treką, plentą, kalnų dviračius ir krosą.

Bet didžiausi pasiekimai kalnų dviračių ištvermės sporte? Kaip manai, kodėl?

Manau, ištvermės genas iš esmės yra lietuvio duotybė. Visos istorinės rezistencijos, dabartiniai socialiniai procesai ir klimatiniai prisitaikymai byloja apie mūsų gebėjimą sukandus dantis siekti savo. Turim labai daug to įrodymų, pradedant Dariaus ir Girėno avantiūra baigiant ultra bėgikų pasirodymais. Ir nors mes neturim tikrųjų kalnų, kalnų dviračiai irgi fenomenaliai atitinka lietuvišką būdą. Su kalnų dviračiu galima važinėti bene kiaurus metus ir per sniegą, o dėl mažai išvystytos urbanistikos galima vos per 15 minučių nuo bet kurios miesto vietos būti visiškai laukinėje gamtoje. Džiaugiuosi čia ir dabar gimęs lietuviu.

Pergalės džiaugsmas.

Šio sporto varžybos trunka visą parą. O kiek per dieną ir savaitę reikia treniruotis, kad pasirengtum tokioms alinančioms varžyboms?

Iš esmės pasirengimas tokioms varžyboms primena pasirengimą tipinėms daugiadienėms lenktynėms. Be savaime suprantamos didelės kilometrų apimties reikia lavinti ir mažiausiai mėgstamas varžybų situacijas. Pavyzdžiui, važiavimas naktį su šviesomis miškais arba kartoti didelio intensyvumo treniruočių blokus ir t.t. Nereikėtų nuvertini ir techninės dalies, kuri gali tapti kritinė per varžybas (pvz.:, žibintai, stabdžiai ir t.t.). Tačiau jei kas nori pamėginti ilgus nuotolius ir klausia manęs patarimų, aš visada draugiškai pasiūlau iš pradžių lipti ant dviračio, nuvažiuoti iš Vilniaus į pajūrį, o tada aptarti kaip viskas buvo, o būna tikrai visko (juokiasi).

Ar tiek daug laiko skiriant šiam sportui lieka laiko šeimai, draugams ir t.t.?

Tai turbūt pats aktualiausias klausimas, su kuriuo susiduria bet kuris žmogus, siekiantis rezultato sporte ar darbe. Man iš esmės labai pasisekė, nes žmona Ugnė, vaikai ir plačioji šeima labai palaiko mano pomėgį. Kartais ironiškai Ugnė pajuokauja, kad klajoklio namuose neužrakinsi, o treniruotės vis tiek naudingesnės už vakarus kazino ar viso savaitgalio žūklę (šypsosi).

Na, o mano požiūriu, viską lemią pasirinkimai ir prioritetai. Visada gali rinktis: vakaras su draugais ar treniruotė, smagus koncertas ar treniruotė, slampinėjimas prekybos centre ar treniruotė. Ir man klausimų nekyla, ką turiu rinktis norėdamas laimėti pasaulio čempionatą. Labai dažnai mėgstu kartoti frazę ”mūsų galimybės yra beribės, tik resursai riboti”, tad leidžiant laiką prie televizoriaus galimybių tikrai neatsiras daugiau.

Kas skatina siekti vis naujų ir naujų rezultatų?

Tiesa sakant, ne pats rezultatas mane motyvuoja. Aš ne dėl rezultato važinėju dviračiu. Mane labiausiai motyvuoja nauji išgyvenimai ir patirtys. Man patinka kovoti dėl pergalės, dėl to išgyvenimo, kuris patiriamas kovojant su savimi ir kitais dalyviais kritinėmis ir sunkiausiomis varžybų akimirkomis. Tai yra nenusakomas jausmas, kai fizinės galimybės išsenka, o protas vis dar žino, ką daryti, ir sugeba išsilaisvinti nuo tos fizinės kančios. Tai yra nerealus jausmas. Finišo linijoje pergalę aš galiu dovanoti, nes tai jau nėra svarbiausia, ypač Lietuvoje, kur kovoju su savo draugais ir bičiuliais. Ne varžybų protokolas yra svarbiausias. Svarbiausi – bendri išgyvenimai.

Kokių sportinių ir asmeninių savybių reikia norint užsiimti šiuo sportu?

Manau, visų pirma reikia būti prigimtinu klajokliu ir tyrinėtoju. Mylėti gamtą ir jaustis joje saugiam. Dviratis tėra priemonė išlaisvinti savo prigimtį. Tai turbūt panašu į ultra trail bėgimus, tik mes laimingesni tuo, kad judam greičiau ir nuo kalno galim pariedėti, ko bėgikai negali (juokiasi).

Kokie artimiausi planai?

Planai kol kas labai buitiniai, bet vis pričiumpu save skaitant The Mongolia Bike Challenge puslapį. Tai yra 6 dienų daugiadienės kalnų dviračių varžybos Mongolijos stepėse. Manau, man tai labai patiktų, bet kol kas  nedrįstu planuoti dėl elementarių atostogų dienų neturėjimo pagrindinėje darbovietėje. Dar turiu minčių siekti daugiausiai dviračiu per parą įveikto atstumo rekordo. Na ir žinoma, neplanuoju praleisti pagrindinių Lietuvos plento ir kalnų dviračių varžybų.

Varžybų akimirkos

Ačiū už pokalbį!

Tekstas: Sportland Magazine
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo; Mariaus Kaitulio

Komentarai

  1. Gintautas

    Super Vyrai, tikri Lietuvos dviračių sporto ambasadoriai!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

GREITAS IR TAIKLUS. MARATONŲ FOTOGRAFAS BĖGA GREIČIAUSIAI?

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį