Dalintis „Epiškas Hydra Epic dviračių ultra ištvermės iššūkis“

Epiškas Hydra Epic dviračių ultra ištvermės iššūkis

Gyvenimas toks mielas ir gražus, jog karts nuo karto reikią patikrinti, ar tikrai kvėpuoti, žiūrėti į dangų ir džiaugtis gyvenimu dar mokame. Tokią patikrą dviratininkams geriausia atlikti kartą per metus vykstančiame, mūsų regione vieninteliame, dviračių ultra ištvermės iššūkyje Hydra Epic. Hydra Epic savo pavadinimu viską ir pasako. Tai yra unikali trasa vingiuojanti palei gražiausius Lietuvos vandenis ir kad spėtum į tuos grožius atsižiūrėti, trasa siekia beveik 800 km, o trumpoji distancija “viso labo” – 400 km. Šių metų Hydra Epic startavo nuo Vištyčio ežero, driekėsi pasieniu iki Kapčiamieščio, tada vingiavo palei Nemuną pro Druskininkus, Birštoną iki pat Kauno (kur ir buvo pusiaukelė), o nuo ten palei Nerį pro Jonavą, Vilnių, iki Santakos, palei Žeimena iki Palūšės, o nuo ten ežerais iki Zarasų, kur ir buvo įrengtas iššūkio finišas. Jūsų dėmesiui varžybų dalyvio Elijaus Čivilio įspūdžiai.

Hydra Epic prasideda šventišku susibūrimu dieną prieš startą, bendra vakariene ir pokalbiais apie artėjančius nuotykius. 9 valandą ryto visi 72 dalyviai būriu pajudėjo į savo kelionę. Visi puikiai žinojome, kad išsukę iš pagrindinio kelio visi pasirinks savo tempus ir greit išsiskirstysime. Dalyviai labai skirtingi: nuo užkietėjusių sportininkų, pasaulio ištvermės MTB lenktynių prizininkų ir laimėtojų, iki keliautojų ar šiaip save išbandyti nusprendusių oportunistų. Šiemet jau visai nemažas dalyvių skaičius iš užsienio.

Man tai buvo antrasis Hydra Epic, kurio tikslas – įveikti visą atstumą per mažiau nei 48 valandas. Tai reiškia disciplinuotą tempą, energijos taupymą, dviračio tausojimą, jokio miego ir, kiek įmanoma, teisingesnę mitybą (apie mitybą būtų atskiras romanas, todėl šios temos net neplėtosiu).

5 kilometras nuo starto ir esu visiškai vienas. Kažkaip nesijaučiu pabendravęs, o jau paliktas medituoti vienas. Važiuojantys pusę distancijos nulėkė į priekį, kiti sąmoningai atsiliko. Vėliau aplenkė dar pora sportininkų, o aš toliau sau vienas. Ties Kapčiamiesčiu paveju savo komandos draugą Tomą ir Lietuvos MTB „celebrity“ Arnoldą. Abu krautuvėje nusipirkę alaus ir kažkokį nesuprantamą kiekį pyragėlių, sausainių ir dar kažko, net neplanuoja pavargti. Aš irgi „apsiforminęs“ įkalbinu mesti paleistuvystę ir važiuoti kartu. Važiuojame kartu. Tomas pyksta, kad mūsų tempas jam netinka, o mes vis jį įkalbinėjame plaukti (t.y. atsilikti). Galiausiai į Druskininkus jau įvažiuojame be Tomo.  Planas stoti kas 4 valandas puikiai sutampa su pakelės miesteliais tokiais kaip Merkinė. Merkinėje iškėlėme tikrą puotą, prisipirkom visko ir daug, norėjom bandyti maitintis įprastai, o ne taip, kaip reikėtu tokiose lenktynėse. Privalgėme sumuštinių ir saldumynų, o išvažiuodami sutikome Gediminą ir Saulių iš „Jokers – Santa Monica Networks“ komandos, kurie, kaip vėliau rašysiu, ir buvo didžiausi pretendentai į geriausią rezultatą. Abu nėra naujokai, abu dalyvauja Europos ir Pasaulio 24 valandų MTB varžybose, tad yra tikri tokių važiavimų ekspertai.

Toli nenuvažiavus lygioje vietoje su Arnoldu pademonstruojame „aukščiausią klasę“ ir susivartome ant krūmų. Besusirenkant nuo žemės įvertinu, kad dviese mes dar nesusižaidę, dažnai stojam, skirtingi mitybos ciklai ir ši Hydra mums yra gera treniruotė prieš nenumaldomai artėjančias Transpyr MTB daugiadienes lenktynes Pirėnų kalnuose Ispanijoje.

Vėliau atėjo naktis, o su naktimi atėjo ir tikrasis šio iššūkio grožis. Jau 12 valandų minimo ir besikaupiantis nuovargis puikiai derinasi su mieguistumu. Pradedame kažkokias epizodines ir keistai fundamentines kalbas apie vaikystes, draugystes ir šeimas. Taip vienas kitą papildydami pravažiuojame šernų ruožą ties Kruoniu ir susiduriam su savo pirmąją mieguistumo krize. Kofeino neturime, o miegas praktiškai ant vairo sau užsilipęs, sukinėja jį į visas puses, akis uždenginėja ir šiaip nepadeda. Ties Rumšiškėmis kokį 10 kartų nuvedu blogu keliu ir mes vis turime apsisukti ir grįžti atgal. Gerai, kad Arnoldui neįdomus rezultatas, tai nė kiek dėl to nesikremta.

Važiuojant už Palemono Kaune palei kažkokį tvenkinį pamatau juodą didelį gyvūną krūmuose, jis pamato mane. Aš neišsigąstu, nes per naktį pamatėm visą biologijos vadovėlį miškuose, o tas gyvūnas, ryškiai naktį miegojęs, nieko nematęs, susijaudina ir desperatiškai pasileidžia link tvenkinio. Aš spėju pravažiuoti, o Arnoldas – ne. Įvyksta mega kontaktas, juodasis gyvūnas pataiko tiesiai į galinį ratą ir vos nepaguldo Arnoldo ant šono. Na, Kaune tikėčiausi sutikti visokių marozų ar kiaunelių, bet kad ponas bebras užpultų – taip dar nėra buvę. Sulaužytas perjungėjas ir sulankstytas ratas optimizmo neprideda, bet bent jau pažadina iš miegų (gyvūnų mylėtojams – ponas bebras visiškai sveikas, nesužalotas).

Nusprendžiame Arnoldą palikti kaip auką dievams, mat jis vis tiek tik iki Kauno važiavo, o aš pajudu toliau.  Nepraeina nė 5 minutės ir jis mane pasiveja iš galo. Pasirodo, jis – auksinių rankų mechanikas, viską atlankstė ir kažkaip šleivai, kreivai, bet iki finišo nuvažiuos. Palengva važiuojame Kaunu. Arnoldas finišuoja, sustojam, atsilabinam ir aš misijoje lieku vienas. Tiesa, riekia pripažinti – jei ne jis, aš būčiau labai daug kartų nusiėmęs, nes pirmos paros moralė buvo žemiau plintuso, bet ačiū draugui už motyvaciją. Antrą parą motyvacijos nebetrūko.

Iki Vilniaus atvažiavau praktiškai autopilotu neskaitant ilgo sustojimo Jonavos prekybos centre ir kelių gamtos pašaukimų gerokai sutrikus virškinimui. Iš pradžių planavau Vilnių pasiekti jau temstant, nes mačiau telefone, kad draugai planavo audringą night-out ir galvojau: būtų smagu prie jų prisijungti Islandijos gatvėje, kuri taip pakeliui Hydros trasos. Visgi Vilnių pasiekiau gražų pavakarį ir visų pirma sustojau savo namų gatvėje, kur sutikau savo šeimyną. Smagiai pasiglėbesčiavome ir pajudėjau toliau. Pakeliui sutikau visai nemažai pažįstamų, o Žveryne mane „sumedžiojo“ tie patys draugai per savo vakarinį pasivažinėjimą prieš vakarėlį iš Blitz, Velonova, o vėliau ir iš Bastards komandų. Labai apsidžiaugiau. Iškart sustojome prie parduotuvės, užsipirkau vakarienės ir atsargų iki finišo, susėdome prospekte ant kažkokių laiptų ir smagiai pasistiprinau. Vėliau visa grupelė palydėjo iki Antakalnio. Vos atsisveikinę išsiskyrėme iškart sutikau visą MTBF Gang. Labai smagus toks palaikymas. Nuo Vilniaus palei Nerį važiuoti buvo labai komplikuota, ilgai ieškojau takelių ir toliau bendravau su gamtos šaukimu nuo vis blogėjančio virškinimo.

Nuo Nemenčinės reikalai pagreitėjo ir iki Santakos atlėkiau be sustojimų. Čia prasidėjo naktis. Antra naktis. Antra ilga naktis, po nemiegotos pirmos nakties. Mano bėda yra ta, kad miegas man yra viskas. Net jeigu vykčiau į karą ir būčiau apsuptas priešų ir ateitų miego laikas, aš eičiau miegoti, nemiegojęs nekariaučiau. Hydra Epic – ne karas, bet vis tiek miegoti planavau. Turėjau per booking.com užsirezervavęs nakvynę, bet vis jaučiau kaip man į nugarą kvėpuoja Saulius su Gedu, o tai dar blogiau nei karas. Nakties pradžioje mirksėjau ilgiau nei įprastai, po to atsimerkęs būdavau trumpiau nei įprastai ir taip, kol vėl staiga pašaukdavo gamta. Tai išbudindavo, bet vos užsėdus važiuoti – vėl tas pats. Nors atsimerkti buvo sunku, bet užtat visa kita buvo turininga. Vyko daug reikaliukų. Nežinau kada tiksliai, bet kažkuriuo momentu man įvyko charakterių išsidalinimas ir staiga – aš vėl ne vienas! Dar daugiau, aš – visa dviračių komanda! Nuo nuovargio ir nemigos, kažkur pasąmonės paraštėse, susikūrė labai daug personažų, kurie man padėjo judėti pirmyn. Kaskart nusprendus atsigerti, rodos, kažkoks treneris tuo pasirūpindavo, o privažiavus kalnelį, išeidavo visa komanda ir pasisodindavo mane ant rato. Įdomiausia – tai, kad tarp tų veikėjų vyko dialogai, o aš juos įgarsinau.

Šitaip su savimi bendraudamas ir vis stodamas pas gamtą, suprantu, jog artėja tiesos akimirka. Akimirka, kai pasirodys už nugaros važiuojantis Saulius ir, žinoma, kažkaip mums reikės išsispręsti, nes iki šios akimirkos mes niekada nesame susitikę ištvermės trasoje. Dažnai važiuojame maratonus, bet mes ten darome skirtingus dalykus. Dažnai vienas kitą palaikome per didelius tarptautinius ištvermės renginius, bet niekada vienas prieš kitą nekonkuravome. Turėjau planą laikytis iki Ladakalnio ramiau, o nuo ten, likus ~70km iki finišo, jau atsiduoti iki galo. Man bestrateguojant, kur buvęs, kur nebuvęs, Saulius atskrenda iš galo dar iki to kalno (tikrai labai greitai atvažiavo). „Ups“, galvoju, čia ne visai taip, kaip aš norėjau. Primetu: aš stoju pas gamtą bent kartą per valandą, o iki finišo dar bent kokios trys, tai kažkaip man nesusidėlioja strategija, ką čia reiks daryti. Saulius kaip tyčia toliau lekia savo greičiu, o aš jam ant rato. Suprantu, tempas rimtas, čia dar klausimas, ar mes taip iki galo privažiuosim abu nepatrūkę, bet už viską labiau aš vis tiek noriu MIEGO! Važiuoju ant rato ir praktiškai miegu, visiškai negaliu naviguoti, net nebesvarbu, kokiu tempu važiuojame, svarbu, kad karts nuo karto prasimerkęs aš dar matau jo ratą. Šitaip besiiriant per pievas ir miškus, Saulius atsisako savo tempo ir mes praktiškai sustojame. Tas tempo pasikeitimas mane išbudina ir mes pradedame bendrauti. Riedame sau palengva ir jaučiu, kad yra viena tema, kurią reikėtų aptarti, bet nežinau kaip čia pradėti. Toks jausmas it su nepilnamečiais savo vaikais turėčiau pradėti apie seksą kalbėti, bet čia ne apie tai, čia apie tai, kaip mums reiks išspręsti konkurencijos klausimą. Po kelių nepavykusių bandymų galiausiai ryžtuosi. Sakau: „Sauliau, žinai, čia mums vis tiek kažkaip reiks išsispręsti, galime dabar taškytis, o galime kartu važiuoti iki finišo, o ten Zarasuose, yra gerų kalniukų, per kuriuos galėsime finišuodami išsispręsti.“ Jis šypsosi ir kalba kažką apie tai, kad čia „iššūkis, čia nėra podiumo“ ir kitus keistus testosteroną mažinančius dalykus kalba. Tuo metu prie mūsų šliaužiančiu greičiu prilekia iš galo buvęs Gedas. Staiga mes jau trise! (neskaitant dar mano visos komandos). Daugiau žmonių, lengviau kalbėti, tai aš vėl pradedu: “Tai žinokit, kažkaip vis tiek reikės, siūlau finiše, bet kadangi, tikėtina, tai bus man palankiau, siūlau: likus 5 km iki finišo pradėsiu traukti, o jūs tada, jei pavyks, pasinaudokite manimi“. Rodos, prieštaravimų neišgirdau. Važiuojame ramiai kartu. Privažiavus prie menamos lenktynių pradžios, pradedu veiksmą. Mano nuostabai didelio susidomėjimo nesukeliu. Vėl susirenkam į grupę, pabandau dar kartą iš naujo traukti, vėl nieko. Žodžiu, suprantu, kad niekas čia nelenktyniaus ir į finišą važiuosime su olimpine ramybe. Išsiaiškinimus teks palikti kitam kartui.

Įvažiuojame į Zarasus, nuostabaus gražumo miestelis. Įvažiuojame į finišą po 47 valandų ir 17 minučių, 797 įveiktų kilometrų ir 16 984 sudegintų kalorijų. Po to buvo trumpa fotosesija ir greitas trūkimas į miego kėdę. Namo į Vilnių praktiškai teleportavausi savo žmonos globoje.

Dabar jau visiems įspūdžiams atslūgus, daugelis klausia: „kaip taip įmanoma?“ Tiesa sakant, niekam rišliai neatsakiau, bet geriau pagalvojus – Hydra Epic yra kaip stovėjimas ant tarpeklio krašto, jei dvejoji, kad neperšoksi, nešok. Tačiau jei su ta mintimi pradedi gyventi dabar, vis apie tai pagalvoji, o kuo daugiau galvoji, tuo labiau raminiesi, tada kitais metais tu tikrai peršoksi nuo Vištyčio iki Zarasų. Nedvejok, šok.

P.S. Komplimentai visiems finišavusiems, ypač mano komandos draugams: Tomui, kuris iš tikrųjų niekur nuo mūsų toli ir neatsiliko, ir Andrėjui, kuris praskrido kosminiu greičiu iki Kauno, na, o organizatoriams – už gražią trasą ir sukurtą dar vieną unikalią lietuvišką legendą – Hydra Epic.

Tekstas ir nuotraukos: Elijaus Čivilio

Komentarai

  1. Leonas

    Lenkiu savo žilą galvą.

  2. Bocius

    Super! Kai pamaciau, kad pravaziavai 800km be miego, galvojau, ne zmogus esi 🙂 Bet straipsnis siek tiek pakeite nuomone 🙂 Idomu butu ir romana apie mityba paskaityti 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Karolina Kadzilauskaitė: „Jei ne sportas, aš nebūčiau aš“

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį