Dalintis „Fotografas V. Dranginis: „Man komfortas yra tiesiog nuobodus““

Fotografas V. Dranginis: „Man komfortas yra tiesiog nuobodus“

Fotografas Vytautas Dranginis gali būti drąsiai pavadintas žmogumi, iš kurio galima laukti netikėtumų. Vos grįžęs iš beveik trijų savaičių kelionės po Boliviją, užuot pailsėjęs, prekinio ženklo„Timberland“ ambasadorius leidosi į žygį pėsčiomis iš Vilniaus į gimtąjį Alytų, kur pristatė savo nuotraukų iš Bolivijos parodą. Kalbinome Vytautą pakeliui į Alytų, kai jis buvo nuėjęs 109 iš 117 suplanuotų kilometrų.

Šeštadienį Alytuje rengi savo nuotraukų, darytų išvykos į Boliviją metu, parodą. Šioje valstybėje lankeisi jau tris kartus. Kodėl ši šalis tave taip traukia?

Tiesą pasakius, visos mano kelionės į Boliviją buvo susijusios su darbu, tačiau nepaisant to, ši šalis man tikrai paliko didelį įspūdį. Apskritai, visa Pietų Amerika yra labai patraukli. Čia yra daug nuostabios, laukinės gamtos, dažnai net nepaliestos žmogaus, todėl čia lengva pasijausti gamtos dalimi, o vietiniai yra labai šilti, svetingi ir sąžiningi žmonės.

Kokias šalis aplankei per 2019 m.? Kas dar laukia šiemet?

Tiesą pasakius, visų tikrai neišvardinčiau, nes šiemet turėjau gal tris dešimtis skrydžių, tarp jų: į Boliviją, Peru, Šveicariją, Estiją, Italiją ir t.t. Laukia dar viena kelionė į Italiją bei dviejų-trijų savaičių atostogos Europoje. Norėčiau įsigyti nedidelį kelioninį mikroautobusą ir paatostogauti su draugais – greičiausiai po Portugaliją ar Balkanus.

Esi entuziastingas sporto mėgėjas: ne tik fotografuoji sportininkus ir sportinius renginius, tačiau ir pats mėgsti važinėti dviračiu ar leisti laiką vandenlenčių parke. Kokiu dar sportu užsiimi?

Na va, pradėjau žygiuoti ir kol kas man tai labai patinka. Manau, dar kokį žygelį suorganizuosiu žiemą. Su dviračiu panašiai – būna ilgai juo nevažiuoju, tačiau atsisėdęs ant jo, galiu drąsiai numinti virš 100 km. Čiuožti vandenlente mėgstu tarp darbų: pabaigi vieną darbą, „prapūti“ galvą ant vandenlentės ir toliau dirbi. Tačiau dėl dažnų savo kelionių bei užimtumo nepavyksta užsiimti jokiu sportu periodiškai.

Bene ekstemaliausia kelionės Bolivijoje pramoga buvo greitasis leidimasis nuo kalno dviračiais (angl. downhill). Leidotės stačiais šlaitais akmenuotu taku, vadinamu mirties keliu, mat kasmet šiame kelyje žūsta apie 30 žmonių. Ar nekilo minčių į šį nuotykį nesileisti?

Kadangi važiavimas dviračiu man tikrai artimas sportas, tokių minčių tikrai nekilo. Tačiau tai buvo pažintinė kelionė, kurios metu ne kartą sustojome, ir tai, tiesą pasakius, buvo nuobodžiausia dalis, nes norėjosi tiesiog pasileisti tuo keliu be jokių apribojimų.

Fotografu dirbi jau 8 metų. Ar nekyla minčių pakeisti savo profesiją, gal net imtis kažko kardinaliai priešingo?

Tiesą pasakius, fotografija ir yra kardinaliai priešinga sritis, kadangi buvau nutaręs tapti šokėju. Nuo vaikystės šokau tautinius šokius, vėliau – populiariuosius. Studijos taip pat buvo su tuo susijusios – Vilniaus kolegijoje mokiausi pramoginio scenos meno – turėjau tapti miuziklų atlikėju. Tačiau supratau, kad šioje srityje nebūsiu pats geriausias ir padariau lemtingą sprendimą – pasukau į fotografiją. Nors užsiimu fotografija jau nemažai metų, bet kol kas atrodo, kad ji taip lengvai nepasitrauks. Tačiau, kalbant apie profesiją, aš niekada neduodu amžinų priesaikų – viskas yra gyvenimo etapai ir tai, kokią profesiją pasirenka žmogus, yra tik įrankis, susikurti laimingą gyvenimą.

Ar esi komforto vergas? Atskleisk 5 dalykus, darančius Tavo gyvenimą patogesnį.

100 procentų ne – man komfortas yra tiesiog nuobodus. Man maloniau gyventi gyvenimą, kuriame ne viskas yra sudėliota į lentynėles, kuriame yra daugiau nenuspėjamumo. O dalykai būtų tokie:

  • patogūs rūbai ir avalynė – tik susipažinęs su profesionalia apranga, supratau, kaip tai yra patogu ir komfortiška. Tinkama apranga man leidžia fotografuoti ir lyjant, ir esant dideliam šalčiui. Kai jautiesi patogiai, yra kur kas lengviau susikoncentruoti į darbą;
  • nuolatinis kuprinės perorganizavimas – kaskart kur nors ruošiantis, įvertinu, ar daiktai, esantys kuprinėje yra tikrai reikalingi. Renkuosi kiek įmanoma legvesnius, mažesnius daiktus;
  • komandinis darbas su užsakovais – toks darbas nuolat mane moko nuoširdumo, o kartais – ir pasiaukojimo;
  • mano išmoktas lankstumas – būtent tai daro mano gyvenimą geresnį, nes į viską bandau reaguoti kuo įmanoma ramiau. Su nemaloniomis situacijomis stengiuosi tvarkytis, atremti šiuos iššūkius, užuot darius iš jų tragediją;
  • dalykų nesureikšminimas – stengiuosi eiti savo keliu ir priimti viską, kas dedasi aplinkui. Situacijų bandau neskirstyti į juoda ir balta.

Tekstas: Karinos Sėrikovos
Nuotraukos: iš V. Dranginio asmeninio archyvo, Sportland

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Badavimas – tiesus kelias į ligas, o ne gražią išvaizdą

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį