Vienas žaviausių sporto fotografų Lietuvoje – Vytautas Dranginis – ne tik fiksuoja sportininkų triumfo ir nusivylimo akimirkas, bet ir pats mielai leidžiasi į aktyvaus laisvalaikio karuselę.
Tiesa, kaip pats Vytautas sako, jei ne aplinka, turbūt judėtų mažiau. O štai bėgioti jis taip ir nepradėjo, nors yra etatinis visų Vilniuje vykstančių bėgimų akimirkų įamžintojas. Taigi kiek iš tiesų juda ir dėl gero kadro aukojasi sporto fotografas?
Vytautai, nuolat sukiesi tarp sportiškų žmonių. Ar pats rimtai žiūri į aktyvų laisvalaikį?
Esu etatinis sportininkas. Kai tik turiu laisvo laiko, sėdu ant dviračio. Dviratis man priimtiniausia priemonė išsikrauti ir pajudėti. Taip pat vasarą mėgstu vandenlenčių sportą, o žiemą – snieglentes. Neretai pats sportuodamas sutinku ir tuos pačius trenerius ar sportininkus, su kuriais yra tekę dirbti. Tiesa, jei ne sporto fotografija, nežinia, ar pats atrasčiau vandenlentę ar snieglentę.
Kaip suprantu, sportas į tavo gyvenimą atėjo anksčiau nei sporto fotografija…
Taip, tai įvyko atsitiktinai. Gyvendamas Londone tik pasvajodavau apie sporto fotografiją… Vis dėlto svajoti reikia atsargiai, nes keliaudamas tarp Londono ir Vilniaus po truputį vis dažniau ėmiau fotografuoti renginius, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su sportu. Bėgimo maratonai buvo vieni iš jų – nuo jų ir nuo „Sveiko miesto“ organizuojamų sveikatingumo dienų prasidėjo mano kelias sporto fotografijoje. Pirmųjų progų iššūkį priėmiau atsakingai ir dariau viską, kad pasiekčiau geriausio rezultato. Galiausiai viskas įsisuko savaime…
Gyvendamas Londone tik pasvajodavau apie sporto fotografiją… Vis dėlto svajoti reikia atsargiai.
Kokie šiuo metu ryškiausi sporto įvykiai tavo gyvenime?
Prieš porą mėnesių grįžau iš Dakaro, kur teko fotografuoti itin sudėtingomis sąlygomis. Manau, tai buvo kol kas rimčiausias iššūkis mano karjeroje! Prieš daugiau nei pusmetį teko dirbti Olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire. Prieš pusantrų metų – Europos žaidynėse Azerbaidžane. Prieš 3 metus fotografavau Pasaulio parašiutų čempionatą Dubajuje… Nors tai didžiausi sporto įvykiai, kuriuose teko pabuvoti ir padirbėti, mažesni sporto renginiai suteikia ne ką mažiau adrenalino. Pavyzdžiui, „Red Bull Jump & Freeze“ – labai įdomu ir reikalauja daug patirties. O kur dar visi Vilniuje vykstantys maratonai..!
Taip, būtent apie maratonus ir noriu tave paklausinėti kiek smulkiau. Ar pačiam tenka daug bėgti?
Per maratonus išlieju labai daug prakaito, lakstau paskui maratonininkus, o paskui skubu laiku atiduoti nuotraukas organizatoriams. Taigi ten pasiruošimo ir nusiteikimo reikia ne ką mažiau nei pasaulinio lygio renginiuose.
Kaip ruošiesi fotografuoti maratonus? Ar ir pats prieš tai bėgioji?
Tiesa, kad fotografuodamas maratonus turiu būti greitesnis už bėgikus, tačiau tam man pasitarnauja dviratis. Maratonams ruošiuosi kiek kitaip nei jo dalyviai. Pirmiausia gerai išsianalizuoju bėgimo trasas ir aplinką. Taip pat padarau ir daugiau namų darbų – iš anksto sužinau, kur ir kada pagal lyderių bėgimo tempą man geriausia būti, tačiau lygiai taip pat turiu galvoti ne tik apie greičiausius.
Maratonams ruošiuosi kiek kitaip nei jo dalyviai. Pirmiausia gerai išsianalizuoju bėgimo trasas ir aplinką. Taip pat padarau ir daugiau namų darbų.
Maratonuose yra svarbus kiekvienas bėgikas, net ir tas, kuris atkeliauja paskutinis. O jau būdamas vietoje, be viso veiksmo trasoje, stebiu saulės padėtį danguje, aplinką už bėgikų nugarų ir, žinoma, dalyvių emocijas.
Taigi žinomiausias sostinės maratonų fotografas pats nebėgioja?
(Juokiasi) Ne, pats nebėgioju. Nesakau, kad bėgti man nepatinka, tačiau minti dviratį man yra kur kas smagiau. Lėkdamas dviračiu jaučiu didesnę laisvę, o ir aplinka keičiasi greičiau.
Šiaip jau, kai žmonės išlieja paskutinį prakaitą, dažniausiai būna ne pačios geriausios išvaizdos…
Aš pradedu fotografuoti jau per apšilimą, taigi bėgikai įsimena mano veidą dar iki starto. Stengiuosi su dauguma jų užmegzti ryšį, pasišypsoti, tad bėgdami, pamatę pažįstamą veidą, jie atsipalaiduoja ir mažiau galvoja, kaip atrodo. Tada jau mano darbas – pagauti atsipalaidavusį dalyvį. Tam pasitarnauja sporto fotografijos technika, t. y. 12 kadrų per sekundę – iš jų vienas kadras tikrai būna toks, koks patinka ir bėgikui, ir organizatoriams, ir man.
Ko išmokai sukdamasis sportiškoje aplinkoje, kurioje emocijų skalė labai plati?
Būdamas tarp sportininkų išmoksti atkakliau siekti išsikeltų tikslų. Žaviuosi, kaip sportininkai užsispyrusiai treniruojasi, besąlygiškai dirba su savimi, o kartais dėl tikslo, finišo, medalio ar vidinių dalykų net savęs negaili ir spaudžia maksimumą. Sunku nesižavėti jų valia ir užsispyrimu.
Mano patarimas – mėgaukitės tuo, ką darote, net jei ir sunku bus išspausti šypseną, akys išduos viską, ko reikia nuotraukai su istorija.
Minėjai, kad Dakare pats kaip fotografas viršijai savo limitus…
Ne tik kaip fotografas. Olimpinės žaidynės ir Dakaras sustiprino mane kaip asmenybę. Kaip fotografą taip pat – dėl gero kadro galėjau padaryti viską! Ilgainiui tokį užsispyrimą gali panaudoti ir asmeniniame gyvenime.
Kuri dalis fotografuojant sportininkus tau patinka labiausiai?
Sporte žmonės būna savimi ir, nepaisant emocijų, žinai, kad fotografuoji tikrą žmogų, o ne suvaidintą emociją. Neretai ir pats palaikau sportininkus, raginu, pasakau komplimentą arba juokelį, ypač maratonuose. Tada žmonės į mane visai kitaip žiūri, ir man pavyksta padaryti nuotrauką, kurioje sportininkas, nors ir pavargęs, bet iš jo sklinda pozityvi energija.
Ar maratonų bėgikai ir šiemet turėtų įsiminti tavo veidą?
Taip, šiemet vėl susitiksime bėgimuose. Mano patarimas – mėgaukitės tuo, ką darote, net jei ir sunku bus išspausti šypseną, akys išduos viską, ko reikia nuotraukai su istorija.
Tekstas – Ingos Norkės
Nuotraukos – Vytauto Dranginio ir Roko Lukoševičiaus
AS Monaco – šio futbolo sezono atradimas