Dalintis „Gyvenimą apvertęs sportas: karjerą ir sužadėtuves iškeitė į jėgos aitvarus Pietų Afrikoje“

Gyvenimą apvertęs sportas: karjerą ir sužadėtuves iškeitė į jėgos aitvarus Pietų Afrikoje

Jei perskaitę pirmąją straipsnio pavadinimo dalį pagalvojote, kad skamba banaliai, tikėtina, kad netrukus pakeisite savo nuomonę. 27 metų Gabrielės Pioraitės gyvenimas iki jėgos aitvarų ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. Šis ekstremalus sportas ne tik paskatino imtis radikalių permainų, bet ir atnešė taip ilgai ieškotą laimę.

Vos prieš ketverius metus iš Šiaulių kilusi mergina sostinėje gyveno taip, kaip didžioji dalis tautiečių. Ryte skubėdavo į darbą biure, o po aštuonių valandų darbo dienos grįždavo pas širdies draugą, su kuriuo planavo vestuves.

Šiandien mergina žiemoja Pietų Afrikos Respublikoje, interviu duoda basa stovėdama ant vandenyno kranto, nekantraudama laukia vasaros pramogų Lietuvoje, planuoja verslą, o jos širdis pulsuoja didžiule meile jėgos aitvarams.

Apie jėgos aitvarų mokyklai Keiptaune vadovaujančią lietuvę visas pasaulis išgirdo šių metų pradžioje, kai Gabrielė su jėgos aitvaru iššoko į 23,6 m ir pagerino pasaulio rekordą.

„Tą dieną vėjas buvo pats stipriausias, žmonės iki šiol nesupranta, kaip man pavyko su aitvaru išsilaikyti. Sulaukiau labai daug palaikymo iš aplinkinių. Kolega, kuriam priklauso vyrų pasaulio rekordas, labai skatino, sakė, kad nedaug trūksta, kad tikrai galiu. Atėjus tai dienai jis pasakė: šiandien tu pagerinsi rekordą. Turėjau labai daug motyvacijos ir išėjau į vandenį žinodama, kad taip bus.

Bet tai labai laikina, bet kurią dieną tą mano karūną gali kas nors perimti. Todėl nepasiduodu ir bandau dar aukščiau pakilti“, – pasakojo Keiptaune Gabby vadinama mergina.

Rekordą pasiekei po trejų metų darbo ir treniruočių. Ar tokie rezultatai įprasti jėgos aitvarų sporte?

Nenoriu skambėti kaip pasipūtėlė, bet tai nėra įprasta, būna žmonių, kurie ir dešimt metų plaukia, bet to nepasiekia. Tačiau aš visada turėjau begalinį norą ir aistrą šiam sportui. Tai gerai iliustruoja ir laikas, kurį praleidžiu vandenyje. Yra įprasta plaukti valandą, daugiausiai pusantros, tuomet pailsėti ir vėl plaukti. Jei pučia vėjas, aš galiu išeiti į vandenį penkioms-šešioms valandoms. Esu nepasotinama, tai didžiausias mano narkotikas. Žinoma, nerekomenduojama to daryti, nes prasideda traumos, nuovargis, bet kitaip negaliu.

Sulaukei daug sveikinimų iš Lietuvos, žurnalistų skambučių. O kas vyko Keiptaune?

Šventė (juokiasi). Visi labai džiaugėsi ir sveikino. Ir dabar mane gatvėje atpažįsta, sveikinasi, prašo autografo, nuotraukos. Bet smagiausia sulaukti pripažinimo iš profesionalų, tas labai džiugina.

Minėjai, kad plaukioji po penkias valandas, o tai padidina traumų riziką. Prisiminiau, kad kartą savo Instagram paskyroje dalinaisi vaizdo įrašu, kuriame tavo veidas buvo aptaškytas krauju. Dažnai taip būna?

Labiausiai tas įrašas išgąsdino mamą (juokiasi). O ten buvo paprasčiausio adrenalino pasekmės. Atliekant „Megaloop“ triuką, atrodo, kad širdis pradeda lipti iš krūtinės. Tuomet man pasipila kraujas iš nosies.

Tačiau šiame sporte traumų tikrai būna. Pavyzdžiui, prieš mėnesį mano pažįstamas nusitraukė pirštą. Šiemet mačiau jau kelioliką kojos lūžių. Kas antrą dieną matome lūžius, smegenų sutrenkimus. Bet čia tokia vieta – vėjas, didžiulės bangos, turbūt ekstremaliausia vieta pasaulyje.

Pačią rimčiausią traumą esu turėjusi praėjusią vasarą, kai susižeidžiau pėdą ir du mėnesius negalėjau plaukti. Buvo labai liūdna ant sofos sėdėti. Svarbu iš traumų pasimokyti ir suprasti, kad visko atsitinka. Ir dabar vaikštau surakintu kaklu, negaliu pasukti.

Oho. Kas atsitiko?

Bandžiau naują triuką. Nesėkmingai. Labai stipriai prisiplojau. Tiesą sakant, buvau labai išsigandusi, nes negalėjau pajudėti ir jaučiau skausmą ties stuburu. Gerai, kad paplūdimyje buvo gydytojai.

Ar dažnai rimtas traumas patyrę kaituotojai meta šį sportą?

Pradedančiuosius kartais atbaido, jie išsigąsta. Bet jeigu tuo užsiimi jau kurį laiką ir degi, priimi tai kaip žaidimo dalį. Nežinau nė vieno, kuris būtų nustojęs. Esu ne kartą mačiusi, kaip žmogus sėdi su ramentais ant kranto, ilgesingai žiūri į vandenyną ir negali sulaukti, kada pasveiks ir vėl galės plaukti.

Atmetus tuos kelis epizodus, kai dalinaisi traumų vaizdais, tavo Instagram paskyroje atrodo, kad gyveni svajonių gyvenimą: jūra, saulė, vakarėliai. Ar taip ir yra?

Tiesą sakant, ilgą laiką buvau skeptiška socialinių tinklų atžvilgiu, man tai atrodė netikra. Dar prieš metus turėdavau prisiversti kuo nors pasidalinti, nes mama, draugai Lietuvoje prašydavo. Dažnai pritrūksta laiko jiems parašyti, todėl jie bent socialiniuose tinkluose mato, kad man viskas gerai.

Taip ir įpratau tai daryti. Bet viskas, ką rodau, yra natūralu ir tikra, labai nenoriu fake‘o (dirbtinumo – angl.). Tikiuosi, mano patirtis ir tai, kuo dalinuosi paskatins ir kitus pabandyti. Turiu daug pažįstamų, kurie jau ne vienerius metus svajoja išbandyti šį sportą, tačiau vis neišdrįsta.

Gal mano gyvenimas ir atrodo kaip svajonė, bet žmogus greitai išlempa ir pripranta tiek prie gero, tiek prie blogo. Tai – mano kasdienybė. Kad ir dabar, kalbėdama stoviu ant vandenyno kranto, vanduo žydras žydras, saulė spigina. Dažnai save pagaunu, kad pamirštu tuo pasimėgauti. Saulėlydžiai kiekvieną vakarą vienas už kitą gražesni, bet jau nebesureikšminu, o kartais ir nebesulaukiu, nueinu miegoti (juokiasi).

Kol skaitytojai iš pavydo neužvėrė straipsnio, papasakok apie savo darbo dieną. Vadovauti vandens aitvarų mokyklai skamba labai atsakingai.

Mano diena prasideda anksti ryte nuo kompiuterio, elektroninių laiškų, bet mano biuras ant jūros kranto, todėl tikrai nesiskundžiu. Jei diena vėjuota, turime po dvidešimt mokinių, taip pat didelę instruktorių komandą, viską reikia suvaldyti.

Po dienos darbų dažniausiai visi kartu vakarieniaujame. Jei nėra vėjo, keliaujame, kopiame į kalnus. Kiekviena diena skirtinga, tačiau visko pilna. Mūsų komanda – didelė ir labai įvairi. Turime instruktorių iš Graikijos, Vokietijos, Ispanijos, Kanados, JAV, Pietų Afrikos Respublikos, Austrijos, Olandijos – įvairiausių šalių, nes Keiptaunas – kiekvieno kaituotojo svajonė. Prieš sezoną gavau labai daug laiškų iš norinčiųjų čia dirbti.

 

Mokiniai taip pat suvažiuoja iš viso pasaulio. Daugiausiai sulaukiame olandų, nes tai buvusi Olandijos kolonija. Dažnai net būna, kad išeinu vakarienės su keliolika žmonių ir visi jie olandai. Kartais net prastai pasijaučiu, nes dėl manęs vienos jie turi angliškai kalbėti.

Mes, instruktoriai, čia kaip šeima. Gyvename kartu hostelyje ant jūros kranto. Visi žino, kad kaituotojų gyvenime prabangos nėra. Kad ir dabar vaikštau be batų, susivėlusi (juokiasi).

Gyvenimas ant jūros kranto skamba labai prabangiai.

Tikrai nesiskundžiame. Yra galimybė gyventi kitame, geresniame hostelyje su baseinu, bet jis ne ant vandenyno kranto. Renkamės vietą, vaizdą ir energiją.

Žiemoji Pietų Afrikoje, o vasarą grįžti į Lietuvą?

Taip, mano širdis labai traukia į Lietuvą. Labai pasiilgstu šeimos, net susigraudinu, kai susiskambiname. Jau ketvirtą žiemą praleidau ne Lietuvoje, o buvimas toli nuo artimųjų yra sunkioji to dalis. Per tuos ketverius metus supratau, kad vasaras noriu leisti namie, nes čia mano širdis dainuoja, o kaituotojų erdvė Svencelėje yra nuostabi.

Esi spontaniška?

Visada stengiuosi pajausti, o ne vadovautis logika. Tikiu, kad gyvenimas viską sudėlioja, kaip turi būti. Visada klausau vidinio balso, todėl dažnai tenka spontaniškus sprendimus priimti.

Mane labai erzina klausimas, kur save matau po penkerių metų. Nežinau! Juk niekada nežinai, kas gali nutikti. Aš ir pati buvau karjeristė, planavau vestuves, bet štai kuo viskas baigėsi. Krečia pokštus gyvenimas. Tu planuoji, o jis juokiasi. Todėl stengiuosi per daug į priekį negalvoti, gyventi šia akimirka, nes niekada nežinai, kur viskas pasisuks.

Tačiau didįjį planą aš turiu. Nuo mažens žinojau, kad turėsiu savo verslą. Labai nemėgstu, kai man vadovauja, nes pati mėgstu pavadovauti (juokiasi). Esu dirbusi biure, bet man buvo labai sunku. Atradus kaitavimą susidėliojo visi taškai, todėl brandinu mintį atidaryti savo mokyklą.

Kurioje šalyje?

Komplikuotas klausimas. Kadangi noriu vasaras leisti Lietuvoje, mokykla čia ir būtų. Tai yra visiškai nelogiška, nes mes neturime daug vėjo, o konkurencija – nežmoniška. Tačiau vis tiek klausau širdies. Sako, daryk ką myli, o pinigai patys ateis. Nesivaikau turtų, noriu daryti tai, kas artima širdžiai.

Vis užsimeni apie darbą biure, atrodo, kad tavo gyvenime atsiradus jėgos aitvarus įvyko didžiulis lūžis.

Mano gyvenimas iki kaitavimo atrodė labai tradiciškai: po mokyklos pradėjau studijuoti politikos mokslus, turėjau vaikiną, planavome vestuves, turėjau darbą pardavimų srityje. Viskas atrodė gerai, nors net nebuvo laiko susimąstyti ar tai man patinka. Tačiau visada jaučiau, kad kažko trūksta, todėl tos laimės ieškojau.

Pradėjau groti būgnais, išbandžiau snieglentes, bet kai prieš daugiau nei trejus metus išbandžiau kaitavimą – viskas susidėliojo į vietas. Po mėnesio mečiau darbą, nutraukiau santykius, už turėtas santaupas nusipirkau įrangą, bilietą į Vietnamą ir viena pati išskridau. Susuko man smegenis per dešimt sekundžių.

Ekstremalus sportas mane nuo mažens traukė. Mano tėtis baikeris, todėl nuo paauglystės pati važinėjau motociklu, su parašiutu šokinėjau. Man kartais atrodo, kad esu nuo adrenalino priklausoma (juokiasi).

Šeima turbūt neplojo per petį sužinojusi apie sprendimą viską mesti?

Žinoma, tėvams buvo šokas. Matyt, jei kada nors vaikų turėsiu, suprasiu, ką reiškia savo vaiką vieną išleisti į nepažįstamą Aziją. Tėtis buvo griežtai prieš, vis bandė atkalbėti, jam kaitavimas atrodė didžiausia nesąmonė.  O mama yra mano geriausia draugė ir palaiko bet kokiu atveju, nors irgi nesidžiaugė.

Dabar jau ir tėtis pripažino tokį mano gyvenimo būdą, suprato, kad su vėjo malūnais nepakovos. Tačiau iš pradžių buvo labai sunku. Juk jie tikėjosi, kad gyvensiu tradicinį gyvenimą, sukursiu šeimą ir panašiai. Bet jau nuleido rankas, o aš sakau, kad mano kaitai yra mano vaikučiai (juokiasi).

Kaip manai, ar pati pasikeitei, pradėjusi kaituoti?

Labai. Kaip žmogus pasikeičiau 180 laipsnių. Ir tik kai tai įvyko supratau, kad buvau daug siauresnio mąstymo, irzlesnė, piktesnė, dažnai surūgusi. Praėjus maždaug pusmečiui nuo to laiko, kai pradėjau kaituoti supratau, kad nebesinervinu, kad viskas yra gerai. Tikrai tapau daug laimingesnė ir stengiuosi paprasčiau į viską žiūrėti.

Nuotraukų galerija:

Nuo šiol tai, ko trūksta namų treniruotėms, galite įsigyti bekontakčiu būdu www.sportland.lt portale ir prekės bus pristatytos į pasirinktą Omniva paštomatą. Sportuokime!

Tekstas: Linos Motužytės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

S. Šikšniuvienei sportuoti namuose nė kiek nenuobodu

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį