Dalintis „Įkandin šuns – kojomis, dviračiu, paspirtuku ir rogėmis“

Įkandin šuns – kojomis, dviračiu, paspirtuku ir rogėmis

„Su Aiku ir Jaggeriu ką tik grįžome iš treniruotės“, – pokalbį pradeda 26 metų vilnietis Paulius Stravinskas. Jis su augintiniais treniruotis vyksta į mišką, tiesa, kiek atokesnį, kur mažiau praeivių ir niekas neblaško. Prieš šešerius metus Paulius pasinėrė į sportą su šunimis, o šiuo metu vadovauja Lietuvos šunų kinkinių federacijai.

Tarptautinėje bendruomenėje jau pripažinta mūsų šalies organizacija laukia, kol tokį pat žingsnį žengs Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD).

Kitaip, nei daugelis įsivaizduoja pirmą kartą išgirdę apie šunų kinkinių sportą, šunys traukia ne tik roges, tad sniegas kartais visai nebūtinas. Sezoną entuziastai pradeda ankstyvą rudenį, o baigia pavasario pabaigoje.

„Viskas priklauso nuo oro, būna ir rugpjūtį ar kitais vasaros mėnesiais vėsių vakarų, kai galima su šunimis pasitreniruoti“, – sako P. Stravinskas.

Nuo paspirtuko iki rogių

Šunų kinkinių sportą sudaro kelios rungtys. Paprasčiausia – bėgimas su šunimi (canicross). Jai tereikia profesionalams skirtos bėgimo aprangos ir apavo, specialių pakinktų gyvūnui, amortizuojančio lyno ir specialaus diržo, skirto bėgikui.

Kita – dviratininko ir šuns rungtis (bikejoring). Šiai reikalingas dviratis, taip pat – pakinktai šuniui ir amortizuojantis lynas.

Populiarūs šunų traukiami specialūs paspirtukai, šiek tiek primenantys dviračius. Jie gerokai didesni už įprastus, ratai prilygsta dviračio, tik užpakalinis kiek mažesnis už priekinį. „Kadangi aš būtent tokiu važinėju, dažnai sulaukiu įvairių komentarų, kai į kiemą išsinešu. Žmonės sako, kad nei čia dviratis, nei paspirtukas“, – juokiasi P. Stravinskas.

Galite sėsti ir į specialų triratį ar keturratį ir varžytis pasikinkę keturis, šešis ar daugiau šunų.

Šios rungtys praktikuojamos rudenį ir pavasarį, kol paviršius nėra nuklotas sniegu.

Žiemos sporto mėgėjai gali išbandyti slidinėjimą su šunimis. Šiai rungčiai, be slidžių, taip pat reikia šuniui skirtų petnešų, prie jų kabinamo amortizuojančio lyno, šiam tvirtinti – specialaus diržo, būtino sportininkui.

Ir, žinoma, tradicinė rungtis, kai pakinkyti šunys traukia roges.

Populiariausios veislės keičiasi

Kai imu svarstyti, kad savo šunų šio sporto entuziastai bute tikriausiai nelaiko, P. Stravinskas greitai mane nutraukia: „O kodėl ne?“

„Manau, kad patalpa, nesvarbu – butas ar namas, reikalinga šuns poilsiui. Kad jis išsikrautų ir išsibėgiotų, reikia tuo atitinkamai pasirūpinti. Mano šunys išsikrauna per sportą. Tačiau ir fiziškai, ir psichologiškai juos galima išvarginti kitaip, pavyzdžiui, vedant daugiau dresūros pamokų ar panašiai“, – aiškina.

Dviejų kambarių bute P. Stravinskas laiko devynerių Sibiro haskį ir pusantrų metų greisterį. Ši veislė buvo išveista specialiai šunų kinkinių varžyboms. Greisterių venomis teka anglų pointerio, vokiečių trumpaplaukio pointerio (kurtsharo) ir greihaundo kraujas.

„Tai šunys sprinteriai. Jie turi šiek tiek mažiau ištvermės nei, pavyzdžiui, Aliaskos haskiai, tačiau puikius rezultatus demonstruoja trumpose distancijose – nuo trijų iki septynių kilometrų“, – pasakoja P. Stravinskas.

Šunų kinkinių varžybose populiariausi Sibiro haskiai, Aliaskos malamutai, samojedai, vokiečių trumpaplaukiai pointeriai. Pasaulyje iš kinkomų Šiaurės šunų veislių taip pat populiarūs Grenlandijos šunys, bet Lietuvoje jų nėra.

„Varžytis gali bet kokios veislės šunys, tačiau jei vadeliotojas nori laimėti, natūralu, kad rinksis geriausius rezultatus galinčią parodyti veislę ar tipą. Kaip dviračių sporte žmonės renkasi geresnius, lengvesnius, manevringesnius dviračius, taip ir čia. Galima sakyti, pamažu nuo vienų veislių šunų pereinama prie kitų, kurie yra greitesni, ištvermingesni“, – sako sportininkas.

Savas šuo – greitesnis

„Mes juokaujame, kad laimi tie šunys, kurie bėga ne tik kojomis, bet ir galva. Jei šuo tik bėgs ir neklausys vadeliotojo, nežinos komandų, jokių rezultatų nebus“, – patikina jis.

Su skolintu šunimi didžiausiu greičiu vargu ar važiuosi – šią taisyklę sportininkai puikiai žino. Kaip ir tai, kad stiprus ryšys su augintiniu – vienas pergalės garantų.

Varžybos rengiamos kelis kartus per metus. Pasiruošti vietos lenktynėms gali kainuoti nuo 100 iki daugiau nei 1000 eurų.

„Iš patirties žinau, kad mano šunys su manimi bėga vienaip, tačiau jeigu juos paskolinu varžyboms, su kitu vadeliotoju jau nebėga maksimalia jėga“, – sako P. Stravinskas.

Varžybose dalyvaujantys šunys turi mokėti keletą pagrindinių komandų. Norite, kad suktų į kairę – sakykite ha, į dešinę – dži. Reikia daugiau greičio – šaukite go go. O jeigu atvirkščiai – norite sulėtinti tempą, padės komanda easy.

„Yra ir daugiau komandų, bet jos nėra tokios populiarios. Mokomasi paprastai, pavyzdžiui, jei pasivaikščiojimų su šunimi metu sukama į kairę, sakoma ha ir panašiai.

Paprasčiau augintinį paruošti varžyboms ir mokyti komandų, jei yra daugiau šunų. Jaunėlis kinkomas šalia patyrusio ir iš jo mokosi“, – pasakoja P. Stravinskas.

Įranga – visam gyvenimui

Lietuvoje veikia keturi šunų kinkinių entuziastų klubai, šiuo sportu mūsų šalyje užsiima iki šimto žmonių.

Varžybos rengiamos kelis kartus per metus. Pasiruošti vietos lenktynėms gali kainuoti nuo 100 iki daugiau nei 1000 eurų.

Pavyzdžiui, norint dalyvauti bėgimo su šunimi rungtyje, šuns petnešoms, bėgiko diržui ir amortizuojančiam lynui teks išleisti 100–130 eurų. Žinoma, dar pridėkite bėgimo aprangos ir apavo kainą.

Keturiais šunimis pakinkytas kinkinys gali kainuoti per 1000 eurų.

Tačiau P. Stravisnkas nuramina: jei tinkamai naudojama ir tausojama, speciali varžybų įranga gali tarnauti visą šuns gyvenimą.

Įrangą lietuviai dažniausiai siunčiasi iš Skandinavijos šalių, Rusijos, Čekijos. Šiose valstybėse šunų kinkinių sportas itin populiarus, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje bei visoje Šiaurės Amerikoje.

Būtent Europoje ir Šiaurės Amerikoje kas dveji metai pakaitomis vyksta pasaulio čempionatas. Lietuviai, beje, tarptautinėje arenoje taip pat turi kuo pasigirti.

2011-aisiais Ridas Karaška pasaulio čempionate su Sibiro haske Luna paspirtuko rungtyje laimėjo sidabrą, po metų Europos pirmenybėse tapo dviračių rungties čempionu. 2013-aisiais pasaulio čempionate lietuviai iškovojo du medalius. R. Karaška laimėjo auksą šuns ir dviračio rungtyje, o P. Stravinskas su Sibiro haskiu Aiku po paspirtuko rungties pasipuošė sidabru

18 šunų kinkinys pasiekė didesnį nei 30 km/h greitį!

„National Geographic“ pasakojimas apie šunų kinkinių sportą

[alert color=“violet“]Įdomybė

1925 metais Aliaskos miestelyje Nome vaikai susirgo difteritu. Artimiausi vaistai buvo už 1000 km Ankoridže. Iki traukinio, kuriuo būtų galima atvežti vaistus, reikėjo per sniegynus įveikti apie 1000 km. 20 vyrai su šunų kinkiniais ryžosi šiam iššūkiui ir po 127,5 valandų vaistai buvo pristatyti ir vaikai išgelbėti. Ši istorija pasakojama animaciniame filme „Balto“. Taip pat šuniui šiuo vardu stovi paminklas Centriniame parke Niujorke.[/alert]

Autorius Linos Motužytės
Nuotraukos – iš asmeninio archyvo

 

Komentarai

  1. Miroslav

    Sveiki, duomiuosi tokia veikla bet nerandu tinkamos įrangos gyvūnui nes kiek gyvūnų priekese teko ieškoti tai matosi kad nepatogios tos petnešos. gal būtų įmanoma gauti kokių nuorodų aprangai įsigyti?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Teniso keliu – šeimomis

Kai, būdama aštuonerių Lina Berankytė per treniruotes žaisdavo tenisą, šešeriais metais jaunesnis jos brolis Ričardas, pagriebęs už save kone didesnę…

Sekantis straipsnis:

Anykščiai – žiemos pramogų kryptis

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį