Dalintis „Istorinę pergalę iškovojusios lėkščiasvydininkės – nuo laborantės iki kelių inžinierės“

Istorinę pergalę iškovojusios lėkščiasvydininkės – nuo laborantės iki kelių inžinierės

„Tikrai kuklesni“, – nusijuokė lėkščiasvydžio komandos „Drop that smile“ narė Gintarė Petrauskaitė, paklausta apie tikslus, keltus vykstant į Europos čempionatą. Vienintelės Lietuvoje šios sporto šakos moterų komandos žaidėjos iš Herningo (Danija) grįžo su žemyno aukso medaliais.

„Drop that smile“ komandos merginos į pirmą kartą organizuotą Europos klubų uždarų patalpų čempionatą vyko pasitikėdamos savo jėgomis, tačiau keldamos gana kuklų tikslą.

„Čempionatas vyko praėjus dviem savaitėms po Baltijos šalių pirmenybių, kur apgynėme čempionių titulą, todėl pasitikėjome savimi, o šešetukas buvo mūsų realus tikslas. Ketvertukas ir galimybė kovoti dėl medalių atrodė kaip svajonė, o apie prizines vietas didžioji komandos dalis nedrįso nė pagalvoti“, – pasakojo G. Petrauskaitė.

Finale lietuvės žaidė su „Valkyria“ komanda iš Stokholmo. Sunkiai pradėjusios rungtynes „Drop That Smile“ merginos atsitiesė ir laimėjo 9:5.

Lietuvai merginų iškovotas auksas – istorinis. Iki tol jokia lėkščiasvydžio komanda nebuvo užėmusi prizinės vietos aukšto lygio tarptautiniuose čempionatuose.

Uždarų patalpų turnyrai tradiciškai palankesni Rytų ir Šiaurės Europos šalių klubams, kur salės sezonas – gerokai ilgesnis, nei vakaruose ar pietuose.

„Mums buvo puiki proga parodyti savo stipriąsias puses ir gebėjimą žaisti uždarose patalpose. Visų divizionų finaluose varžėsi Šiaurės ir Rytų šalys, tuo tarpu Vakarų Europos klubai nukrito žemiau, nors lauke jie įprastai demonstruoja geresnius rezultatus“, – aiškino G. Petrauskaitė.

Čempionate taip pat dalyvavo vyrų ekipa „Vorai“, tačiau traumą patyrus vienam iš lyderių, komanda turėjo tenkintis dvyliktąja vieta.

 

Pavadinimas – priminimas

Prieš dvylika metų pirmą kartą visas lėkščiasvydį Lietuvoje žaidžiančias moteris subūrė klubas „Bubblicious“. Tuomet klubo narių tikslas buvo varžytis turnyruose užsienyje ir gerai leisti laiką lėkščiasvydžio bendruomenėje.

Tačiau po kurio laiko linksmybes pakeitė noras siekti rezultatų ir tobulėti. Tuomet pasikeitė ne tik komandos branduolys, bet ir pavadinimas, tapęs priminimu, kad tik sunkus darbas atneš taip trokštamų rezultatų ir numalšins pergalių troškimą.

Kadangi Lietuvoje moterų komanda tik viena, „Drop that smile“ varžosi Latvijos lygoje kartu su dar septyniomis kaimynių komandomis.

Iš Baltijos šalių būtent Latvija gali pasigirti geriausiais rezultatais, infrastruktūra ir didžiausia lėkščiasvydžio entuziastų bendruomene. Tačiau lietuvės kaimynėms nenusileidžia, kasmet Latvijos lygoje užima prizines vietas bei dvejus metus iš eilės tapo stipriausia Baltijos šalių komanda.

„Drop that smile“ merginos lėkščiasvydžiui skiria didelę laisvalaikio dalį. Du kartus per savaitę komanda susirenka taktinėms treniruotėms, taip pat bent keletą kartų pagal specialią programą dirba treniruoklių salėje, o du savaitgalius per mėnesį užima varžybos.

„Neturime komandos, kuri rūpintųsi mūsų treniruotėmis ar žaidimu. Mums padeda „Vorų“ komandos žaidėjas Ernestas Vysockis. Jis puikiai išmano lėkščiasvydį, todėl padeda mums sustyguoti žaidimą.

Taip pat ir komandoje turime merginų, kurios stipriai prisideda prie treniruočių organizavimo proceso. Komandos kapitonė Barbora Kundelytė buvo išvykusi į JAV, kur su Europos „Eurostars“ komanda metė iššūkį Amerikos klubams. Ji parsivežė daug patirties ir įžvalgų. Trise buvome trenerių rengimo kursuose. Pačios investuojame, kad galėtume prisidėti prie komandos tobulėjimo“, – pasakojo Gintarė.

Žaidžia be teisėjų

27-erių G. Petrauskaitė lėkščiasvydį žaidžia jau dešimt metų. Tuo metu Lietuvoje dar neįprastu žaidimu klaipėdietę sudomino vyresnis brolis.

„Iki tol lankiau lengvosios atletikos treniruotes ir nebuvau bandžiusi komandinio sporto. Lėkščiasvydis reikalauja ir daug atletiškumo, ir daug socialinių įgūdžių. Turbūt tai mane ir užkabino“, – sakė ji.

Šiuo metu mergina „Drop that smile“ komandoje užima žaidimo dvasios kapitonės poziciją. Jei nesate susipažinę su lėkščiasvydžio taisyklėmis, turbūt išgirdę šį apibūdinimą pagalvojote, kad Gintarė atsakinga už komandos motyvaciją ar gerą nuotaiką. Taip nėra.

Žaidimo dvasios kapitono pozicija lėkščiasvydyje – labai svarbi. Šis sportas ypatingas ir tuo, kad rungtynių metu aikštėje nėra teisėjų, todėl visus aikštėje kylančius nesutarimus komandų žaidėjai sprendžia patys. Tiksliau tai daro komandų žaidimo dvasios kapitonai.

Gintarė Petrauskaitė ir Rūta Gedvilaitė

„Žaidimo dvasios ir sąžiningo žaidimo principai šiame sporte yra labai svarbūs. Yra tam tikros gairės, apibrėžiančios, kaip reikėtų spręsti nesutarimus, kaip išaiškinti komplikuotas taisykles. Žaidimo dvasios kapitonas turi gebėti suvaldyti stresines situacijas ir atsakyti į žaidėjams kylančius klausimus apie taisykles“, – pasakojo lėkščiasvydininkė.

Po kiekvienų rungtynių komandų nariai ne tik paspaudžia ranką, bet ir įvertina varžovus pagal žaidimo dvasios kriterijus. Turnyro pabaigoje geriausių atsiliepimų iš varžovų sulaukusi komanda gauna specialų apdovanojimą.

Po pergalės – į darbą

Tuo tarpu džiaugtis Europos čempionių titulu „Drop that smile“ merginos neturėjo kada. Pergalę jos atšventė tik praėjus savaitei po čempionato, kai Vilniuje į sporto barą sukvietė artimuosius ir bičiulius.

„Sekmadienį tiesiai po finalo išskridome namo, nes pirmadienį visų laukė darbai“, – pasakojo G. Petrauskaitė.

Pasitikimas oro uoste

Pati Gintarė dirba mokykloje, tuo tarpu jos komandos draugių profesijos – pačios įvairiausios: nuo laborantės, spaustuvininkės, iki kelių projektuotojos ar medicinos studentės.

Didžioji jų dalis, kaip ir ji pati, diską mėtyti pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. Jauniausia komandos narė žaidžia jau trejus metus.

„Komandoje turime keletą žaidėjų, kurios buvo vienos pirmųjų pradėjusių žaisti Lietuvoje, tai reiškia, kad žaidžia jau 15-17 metų. Taip jau yra, kad tie, kurie įsilieja į šio sporto bendruomenę, nenoriai ją palieka. Žmonės čia ypatingi, labai draugiški. Mes komandoje taip pat esame kur kas artimesnės, nei kolegės“, – pasakojo G. Petrauskaitė.

Finalo dienos akimirkos:

Tekstas: Linos Motužytės
Nuotraukos: Illia Shypunovo ir Pavelo Budniko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Vandens slidinėjimas vėl atgimsta

Ilgą laiką ant Gelūžės ežero kranto, Vilniuje, po Sovietų Sąjungos griūties atgimęs vandens slidinėjimo sporto klubas „Skriejantieji bangomis“ buvo vienintelė…

Sekantis straipsnis:

S. Maslobojev-Kuvalda ruošiasi pirmai savo kovai šiemet

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį