Šių metų ekipą galima vadinti viena geriausių, o gal net ir geriausia visos lygos istorijoje. Prieš trylika metų „Arsenal“ ne tik pelnė stipriausio Anglijos klubo titulą, bet ir padarė tai nepralaimėję nė vienerių rungtynių – jiems buvo įteikta auksinė nugalėtojų taurė, kurios neturi joks kitas klubas. Įspūdingas ne tik pasiekimas bet ir sudėtis, kurią subūrė ilgametis ekipos treneris Arsene‘as Wengeras. Jeigu iki 2004 metų „Premier“ lygą laimėjusios ekipos rėmėsi Britų salų futbolininkais, tai „Arsenal“ įrodė, jog gerus rezultatus galima pasiekti turint daugiatautę sudėtį.
Komandos komplektacijos kėblumai
Prieš sezoną vykusioje spaudos konferencijoje iš vyriausiojo trenerio lūpų nuskambėjo frazė: „Manau, jog lygoje mūsų niekas neaplenks ir užimsime pirmąją vietą, gal net nė karto nepralaimėsime.“ Žinoma, tokie žodžiai niekam neatrodė rimti, tačiau Arsene‘as Wengeras žinojo, ką kalba. Jis per aštuonerius metus klube subūrė komandą, kuri jam atrodė pajėgi įvykdyti viešai išsakytą tikslą.
Visgi, norėdamas turėti ekipą kokios nori, treneris turėjo pasukti galvą, kaip įtikinti ir motyvuoti kai kuriuos žaidėjus. Vienas jų – dešiniojo krašto gynėjas Laurenas. Kamerūnietis prieš atvykdamas į Arsenalą rungtyniavo atakuojančio saugo pozicijoje, tačiau Wengeras kartu su skautų komandą įžvelgė jo potencialą gynyboje ir įsakė Laurenui žaisti dešiniajame gynybos krašte. Futbolininkui tai buvo nauja, todėl diena iš dienos jis eidavo į trenerio kabinetą pasiguosti, kaip jam nepatinka visada likti už vidurio linijos ir neprisijungti į atakas. Ekipos strategas atmetė jo prašymus ir taip puikiai rungtyniavęs Laurenas tapo vienu geriausių krašto gynėjų „Arsenal“ istorijoje. Panašus buvo ir krašto saugo Freddie Ljungbergo prisitaikymas prie komandos. Švedų tautybės futbolininkas buvo įpratęs karjeros gimtinėje metu žaisti atraminio saugo pozicijoje, tačiau Wengeras ir vėl „konvertavo“ futbolininką į visiškai priešingą jam rolę – krašto puolėjo.
Tokios motyvacijos ir įtikinėjimo reikėjo ne tik naujokams. Ekipos senbuvis Patrickas Vieira 2002-2003 metų sezono pradžioje buvo paskirtas kapitonu ir pakeitė karjerą bebaigiantį Tony Adamsą. Vieira baiminosi, jog negalės perimti kapitono raiščio iš klubo legendos – save įsivaizdavo kaip nedaugžodžiaujantį futbolininką aikštėje ir už jos ribų. Tačiau vėl įsikišo Wengeras ir pasikvietęs Vieira pokalbiui su „Arsenal“ veteranais kaip Lee Dixonu bei Martinu Keownu, įtikino jį tapti pirmuoju ekipos kapitonu iš užsienio. Koks brangus per visą savo karjerą „Arsenal“ buvo Vieira, įliustruoja klubo vicepirmininko Davido Deino nuolatinis jo vaikymasis atostogų metu ir klausinėjimas, ką saugas veiks vasarą. Klubo atstovas tiesiog norėjo užsitikrinti, jog prancūzas lieka Londone dar bent sezonui ir neišvyksta pasirašyti naujos sutarties.
Taktika
„Arsenal“ viso sezono metu naudojo išsidėstymą 4-4-2 arba 4-4-1-1, vienintelio Denniso Bergkampo pozicija aikštėje keitėsi. Puolėjas dažniausiai likdavo arčiau saugų ir kurdavo progas atakos smaigalyje likusiam Thierry Henry.
Saugų liniją sudarė centre rungtyniavę Patrickas Vieira bei Gilberto Silva, kraštuose žaidė minėtasis Freddie Ljungbergas ir Robertas Piresas – antras rezultatyviausias sezono futbolininkas po Thierry Henry (30), įmušęs 14 įvarčių.
Vieną iš centro gynėjų vietų užėmė prieš sezoną iš principinių varžovų „Tottenham“ prisiviliotas Solas Campbellas. Anglo kontraktas baigė galioti vasarą, o savo perėjimą į „Arsenal“ jis įvardijo kaip norą iškovoti trofėjus. Tas, žinoma įsiutino „Tottenham“ sirgalius ir antrame sezono derbyje daugelis jų iškėlė lenteles su užrašu: „Išdavikas“. Campbello porininkas gynyboje buvo dar tik karjerą pradedantis Kolo Toure. Afrikietis Arsene‘ui Wengerui paliko įspūdį nuo pirmų dienų, nors ir teko nuo jo nukentėti. Per pirmąją peržiūros dieną Toure norėjo parodyti savo atsidavimą žaidimui ir treniruotėje ėmė griauti visus, kas tik pasimaišė po gynėjo kojomis. Pirmiausia po jo bandymų išmušti kamuolį krito komandos žvaigždės Dennisas Bergkampas bei Thierry Henry, tačiau tada atėjo ir trenerio eilė. Į užribį išriedėjusio kamuolio paimti nuėjęs Wengeras sulaukė slystančio Toure spyrio iš nugaros, kuris vėl bandė atimti kamuolį. Komandos treneris skaudžiai parkrito ant nugaros, tačiau po treniruotės pasakė: „Pasirašykime su juo kontraktą, man patinka jo aistra.“
Krašto gynėjų vietą, kaip minėta, užėmė Laurenas bei vietinės akademijos auklėtinis Ashley Cole‘as. Wengeras Cole‘ą įvardijo kaip vieną didžiausių jo karjeros nusivylimų, kadangi po keletos sėkmingų sezonų su „Arsenal“ anglas išvyko į kitą Londono ekipą – „Chelsea“. Vartų sargu buvo vokietis Jensas Lehmannas, pergalingame sezone nepraleidęs nė vienerių rungtynių.
„Arsenal“ raktas į pergales buvo gynyba. Klubas per 38-erius mačus „Premier“ lygoje praleido 26 įvarčius ir vos trys komandos sugebėjo įmušti daugiau nei vieną įvartį į Jenso Lehmanno ginamus vartus 2003-2004 metų sezone. Įvarčiai daugiausia buvo pelnomi greitame puolime, kontratakose, kurias ypač mėgo viską greitai atlikinėjęs Thierry Henry. Kaip neįprasta šiandieniniame futbole, Arsenas Wengeras tik vienam savo krašto gynėjui leido bėgti į varžovų aikštės pusę padėti saugams, dažniausiai tai buvo Cole‘as, todėl pačiai komandai neteko kentėti nuo greitų varžovų antpuolių, trys gynėjai likdavo aikštės gilumoje.
Aplodismentai iš varžovų ir sezono kulminacija
Sezoną „Arsenal“ pradėjo nepralaimėdami šešerių rungtynių iš eilės, tačiau išsvajotoji serija galėjo nutrūkti vos septintose rungtynėse – prieš „Manchester United“. 92 minutę, rezultatui esant 0-0, po Martino Keowno pražangos prieš Diego Forlaną, buvo paskirtas vienuolikos metrų baudinys į „Arsenal“ vartus. „United“ puolėjas Ruudas van Nistelrooy‘us stojo prie žymos, tačiau į vartus nepataikė ir komandos pasidalijo po tašką.
Po šių lygiųjų sekė pergalės prieš vienus pagrindinių konkurentų į titulą „Chelsea“, „Liverpool“ bei „Newcastle“ ir, atrodė, jog Arsene‘o Wengero sezono pradžioje išsakyti žodžiai įgauna prasmę.
Londono klubas gerą formą išlaikė ir iki naujųjų metų pradžios ir tuomet sulaukė ovacijų net ir iš priešininkų sirgalių. 2004 metų „FA“ taurės išvykos rungtynėse su „Portsmouth“, rezultatui esant 0-5 svečių naudai, šeimininkų fanai nebekreipė dėmesio į savo komandos prastą futbolą, o gerėjosi „Arsenal“ atakomis ir ėmė skanduoti žodžius: „Can we play you every week?“ (liet. „Ar galime su jumis žaisti kiekvieną savaitę?“). Kuomet atėjo laikas atlikti keitimus, „Portsmouth“ fanai pasižymėjo vėl. Arsene‘as Wengeras atliko trigubą rokiruotę – aikštę paliko Henry, Vieira ir Ljungbergas – tuo momentu visi stadione buvę sirgaliai atsistojo ir ėmė ploti.
Visgi, balandžio mėnesį „Arsenal“ suklupo – komanda baigė pasirodymą ir Čempionų lygoje, ir „FA“ taurėje. Pats Wengeras ir futbolininkai kaltino tvarkaraštį be pertraukų. Išties, „FA“ taurės pusfinalį prieš „Manchester United“ balandžio pradžioje pralaimėjusi komanda vos po trijų dienų turėjo žaisti atsakomąsias Čempionų lygos ketvirtfinalio rungtynes prieš „Chelsea“ namie. Kadangi pirmas susitikimas pasibaigė pralaimėjimu, namuose „Arsenal“ turėjo atsigriebti. Deja, rungtynės minimaliu rezultatu buvo taip pat pralaimėtos ir per tris dienas sugriuvo pasakiškas sezonas, na bent dalis jo.
Laiko atsigauti nebuvo kada – po trijų dienų laukė „Premier“ lygos, kurioje vis dar žengta be pralaimėjimų, namų akistata su „Liverpool“. Įpusėjus rungtynėms, švieslentėje degė rezultatas 2-1, tačiau svečių naudai. Po dviejų praloštų turnyrų niekas nenorėjo jog būtų blogiau – vos prasidėjus antrajam kėliniui per pirmasias penkias minutes pasižymėjo Henry bei Piresas ir situacija grįžo į savas vėžes. Atrodo, po šių rungtynių nebuvo abejojančių, jog „Arsenal“ tais metais iškovos „Premier“ lygą.
Simboliška, tačiau titulą Wengero auklėtiniai iškovojo amžinų priešininkų namuose – „Tottenham“ stadione. Rungtynės baigėsi rezultatyviomis lygiosiomis 2-2 ir to užteko, kad titulą iškovotų „Arsenal“. Tačiau, ar to užteko žaidėjams ir treneriams? Tikrai ne. Įtampa su kiekvienomis rungtynėmis vis augo, kadangi visi klubo atstovai žinojo, jog jie gali būti istorijos dalimi ir iškovoti auksinį „Premier“ lygos trofėjų.
Likus trejoms rungtynėms iki sezono pabaigos, „Arsenal“ rado gelbėtoją – Jose Antonio Reyesą – ispano rezultatyviai užbaigtos atakos nulėmė pirmų dvejų rungtynių baigtį. Paskutinėse sezono rungtynėse laukė lygą paliekanti ekipa – „Leicester City“. Atrodė, čia dėl ko turi žaisti tik „Arsenal“, tačiau ir šiose rungtynėse nebuvo apsieita be kovos – pirmieji į priekį išsiveržė futbolininkai iš Lesterio. Visgi, reikalus sutvarkė visą sezoną i priekį „Arsenal“ vedęs prancūzų duetas – Henry ir Vieira. Pastarasis antrajame kėlinyje po tikslaus baudinio išvedė komandą į priekį ir rungtynės baigėsi rezultatu 2-1. Londono ekipa tapo pirmąja istorijoje, kuriai pavyko sužaisti sezoną „Premier“ lygoje be pralaimėjimų.
Tekstas: Lauryno Puikio
Nuotraukos: Daily Mail
Paplūdimio mada