Dalintis „Istorinės futbolo komandos: Milano „Inter“ 2009-2010 m.“

Istorinės futbolo komandos: Milano „Inter“ 2009-2010 m.

Ši portugalo Jose Mourinho treniruota ekipa prieš septynerius metus sukūrė istoriją – pirmieji (ir kol kas paskutiniai) laimėjo itališką „treble“ – tris svarbiausius sezono trofėjus – Italijos čempionatą, Italijos taurę bei UEFA Čempionų lygą, kurios po Milano ekipos sėkmės niekas iš Italijos klubų neužkariavo.

Pagrindinis vienuoliktukas ir taktika

Viso 2009-2010 metų sezono metu Mourinho naudojo išsidėstymus 4-3-2-1 arba 4-2-3-1. Komandos varomoji jėga buvo disciplinuota gynyba bei menkiausių kontraatakos galimybių išnaudojimas.

Vartuose stovėjo brazilas Julio Cesaras, galėjęs puikiai žaisti kojomis, ir inicijavęs komandos draugų atakas savo tiksliais perdavimais į aikštės gilumą. Centro gynėjų porą sudarė Cesaro tautietis Lucio bei argentinietis Walteris Samuelis. Krašto gynėjų vietas užėmė komandos kapitonas Javieras Zanetti bei dar vienas brazilas Maiconas. Visa komandos startinės sudėties gynyba buvo iš Pietų Amerikos. Krašto gynėjų rolės komandoje skyrėsi. Jeigu Zanetti daugiau likdavo savo aikštės pusėje bei galėjo žaisti ir atraminio saugo pozicijoje, atliekant gynybines funkcijas, tai Maiconui buvo leista bėgti į puolimą padėti krašto saugams ar kontraatakos metu sukurti kiekybinę persvarą savo komandos naudai. Brazilo indėlis atsispindėjo  statistikos suvestinėje – „Serie A“ pirmenybėse Maiconas įmušė šešis įvarčius ir buvo ketvirtas pagal rezultatyvumą komandoje.

Šturmuojantį varžovų vartus Maiconą dažnai pasaugodavo į jo poziciją gynyboje atėjęs dešinysis atraminis saugas, dažniausiai tai būdavo argentinietis Estebanas Cambiasso. Kitas atraminis saugas, rungtyniavęs kairėje, buvo Dejanas Stankovičius. Serbas, taip pat priešingai negu jo porininkas Cambiasso, daugiau dalyvavo atakoje. Taigi, nors Mourinho žaidė gynybinį futbolą, iš skirtingų pusių leisdavo į atakas prisijungti Stankovičiui bei Maiconui, kartu ir skirdamas futbolininkus į apleistas pozicijas (Minėtasis Zanetti dažnai užpildydavo laisvą atraminio saugo rolę).

Atakuojančių saugų trejeto vieną dalį sudarė kairiajame krašte pakaitomis rungtyniavę Goranas Pandevas bei Cristianas Chivu. Nepaisant to, kad šių futbolininkų tikrosios pozicijos skyrėsi (Chivu buvo krašto gynėjas), rolė vienuoliktuke buvo panaši. Krašto saugai Mourinho treniruojamoje ekipoje turėjo atlikti ir gynybinio saugo pareigas, t.y. grįžti į gynybą varžovų atakos metu ir stabdyti jų krašto gynėjus. Tokia taktika buvo naudojama esant Pandevui aikštėje. Į jo vietą Chivu stodavo rungtyniaujant prieš komandas, turinčias stiprius dešinio krašto puolėjus. Viena tokių buvo „Barcelona“, sudėtyje turėjusi Lionelį Messi, su kuriuo viename sezone „Inter“ susidūrė net keturis kartus UEFA Čempionų lygoje. Tada gynybai buvo aukojamas visas kairysis kraštas – Chivu ir Zanetti į varžovų vartus nė nežiūrėjo.

Kitame krašte varžovų vartams grėsmę kėlė kamerūnietis Samuelis Eto‘o. Šis sėkmingasis sezonas jam buvo pirmasis „Inter“ gretose. Puolėjas į Italiją persikėlė iš „Barcelona“ – tapo Zlatano Ibrahimovičiaus istorijos auka. Aikštingasis švedas į Ispaniją aktyko katalonams sumokėjus 45 mln. eurų bei į sandorį pridėjus vieną iš pagrindinių “Inter” pergalių kalvių – Eto’o. Verta paminėti, jog Eto‘o prieš „treble“ su „Inter“ tokį patį buvo iškovojęs ir 2008-2009 metų sezone su „Barcelona“. Ir toje komandoje jis nebuvo tik statistas – per 36-erias rungtynes „La Liga“ jis įmušė net 30 įvarčių. Tokios sensacingos futbolininkų rokiruotės kaltininku tapo tuometinis ispanijos čempionų treneris Pepas Guardiola – ispanui nepatiko Eto‘o charakteris bei nepaklusnumas.

Afrikietis „Inter“ dažnai pereidavo į puolėjo poziciją, kuomet Maiconas prisijungdavo į ataką ir taip užpildydavo Eto’o paliktą vietą krašte. Centre rungtyniavo olandas Wesley Sneijderis – futbolininkas atlikęs daugiausiai rezutatyvių perdavimų 2009-2010 metų Čempionų lygos sezone.

Visi šie komandos draugai prie varžovų vartų ieškojo veterano Diego Milito, kuriam tai buvo irgi pirmas sezonas vilkint mėlynai juodus marškinėlius. Kaip ir “Inter”, taip ir argentiniečiui šie metai nusisekė – iš „Genoa“ atvykęs puolėjas įmušė 30 įvarčių sudėjus visas rungtynes. Deja, rezultatyviausio „Serie A“ futbolininko lenktynėse Milito su 22 įvarčiais pralaimėjo „Udinese“ puolimo lyderiui Antonio Di Natale, kuris įmušė septyniais daugiau.

Kaip minėta, Mourinho su „Inter“ žaidė gynybinį futbolą, todėl ir Sneijderio bei Milito duetas turėjo tam tikrų užduočių. Šie du futbolininkai varžovų centro gynėjams norint įžaisti kamuolį visada imdavo juos presinguoti ir šis veiksmas pasiteisindavo – po perimto kamuolio buvo sukuriama kiekybinė persvara ir greitoje atakoje pelnomi įvarčiai.

Gynybos triumfas

Nacionaliniai trofėjai

„Serie A“ pirmenybėse „Inter“ ekipai grėsmę kėlė tik vienintelė „Roma“. Viso sezono metu sostinės ekipa atsilikinėjo keliais taškais, kol namuose neįvyko turnyro lentelės viršuje esančių ekipų dvikova. Čia „Roma“ išnaudojo savo progas prieš tris kartus į vartų konstrukciją pataikiusius „Inter“ ir rungtynės baigėsi rezultatu 2-1. Deja, Francesco Totti vedama ekipa vis dar buvo už „Inter“ nugaros – atsilikinėjo vienu tašku. Titulą nulėmusiomis rungtynėmis tapo 35-ojo turo „Roma“ namų dvikova su „Sampdoria“ – Claudio Ranieri auklėtiniai kapituliavo prieš svečius. 85-ąją minutę tuo metu dar būsimasis „Inter“ futbolininkas Giampaolo Pazzini pelnė antrąjį savo įvartį, o švieslentėje degė rezultatas 1-2. „Roma“ padėtis turnyrinėje lentelėje tapo komplikuota, o „Inter“ galėjo lengviau atsikvėpti. Likusiose trejose rungtynėse Mourinho auklėtiniai neklydo ir iškovojo „Serie A“ titulą.

ROME – MAY 05: Francesco Totti of AS Roma competes for the ball with Javier Zanetti of FC Internazionale Milano during the Tim Cup between FC Internazionale Milano and AS Roma at Stadio Olimpico on May 5, 2010 in Rome, Italy. (Photo by Claudio Villa/Getty Images)

„Coppa Italia“ titulas taip pat nebuvo iškovotas lengvai. „Inter“ su išsvajotu „treble“ galėjo atsisveikinti jau ketvirtfinalyje, kuomet ekipą išgelbėjo paskutinės minutės Mario Balotelli įvartis į Juventus vartus. Kelyje į finalą „Inter“ taip pat turėjo susigrumti ir su „Fiorentina“. Čia abi dvikovos baigėsi rezultatu 1-0 ir jau buvo žinomas varžovas paskutnėse rungtynėse – kovoje dėl titulo atsilikinėjusi „Roma“. Visgi, viską nulėmė keturiasdešimtą minutę įmuštas fantastiškas Diego Milito solo įvartis. Argentinietis kontraatakoje nepabūgo keturių gynėjų ir iš baudos aikštelės prieigų pasiuntė kamuolį į tolimąjį vartų kampą, taip užtikrindamas pirmąją sezono taurę.

Čempionų lyga

Neabejotinai svarbiausias sezono trofėjus. Čempionų lyga yra priežastis, kodėl „Inter“ prezidentas Massimo Moratti pasamdė Mourinho. Portugalas pažadėjo nutraukti 15 metų trunkančią nesėkmių seriją ir iškovoti stipriausio senojo žemyno klubo titulą.

Burtai lėmė, jog italų klubas gavo trijų čempionų grupę, du iš jų –  Kijevo „Dinamo“ (Ukraina) bei Kazanės „Rubin“ (Rusija). Trečiasis čempionas buvo trigubas. Todėl, jog praėjusiame sezone buvo laimėjęs „treble“. Tai – „Barcelona“, treniruojama amžino Mourinho priešo Pepo Guardiolos. Priešo todėl, jog 2008-aisiais, kai katalonų klubas ieškojo naujo trenerio, šio darbo norėjo abu strategai, tačiau „Barca“ pasirinko buvusį ekipos kapitoną bei ikoną Guardiolą, o Mourinho „liko“ darbas „Inter“.

Kaip ir buvo tikėtasi, grupių etapas nebuvo lengvas. Startuota su trimis lygiosiomis iš eilės, tarp jų ir nulinės namie prieš „Barcelona“. Ketvirtose rungtynėse Ukrainoje iki 86-osios minutės nekvepėjo nė lygiosiomis. Beveik visas rungtynes po buvusio „AC Milan“ puolėjo Andrijaus Ševčenkos tikslaus smūgio pirmavęs „Dinamo“ rungtynių vadžias paleido likus penkioms minutėms iki pagrindinio laiko pabaigos. Tuomet per itin trumpą laiką pasižymėjo Sneijderis bei Milito ir „Inter“ šventė pirmąją pergalę. Visgi po trijų savaičių pirmasis pralaimėjimas atėjo – svečiuose 2-0 nusileista „Barcelona“ eikpai. Situacija grupėje likus vienerioms rungtynėms buvo labai trapi. „Inter“ turėdami šešis taškus dalijosi antrą vietą su „Rubin“, prieš kuriuos kaip tik ir laukė akistata namuose. Tose rungtynėse „Inter“ vis tik iškovojo pergalę rezultatu 2-0  ir užsitikrino antrąją vietą grupėje bei bilietą į aštuntfinalį.

Aštuntfinalyje Mourinho laukė seni pažįstami – Londono „Chelsea“, kuriuos portugalas treniravo tris sezonus 2004-2007 metais. Deja, sentimentus Anglijai treneriui pavyko nustumti į šalį ir peršokti „Chelsea“ barjerą bendru serijos rezultatu 3-1. Ketvirtfinalio varžovas buvo gal ir sudėtimi prastesnis, tačiau kovingesnis – Maskvos „CSKA“. Šiame sezone „Inter“ jau įsitikino, kaip sunku kautis su rytų Europos ekipomis ir ši akistata tai patvirtino – abejose rungtynėse pergalės iškovotos minimaliu rezultatu 1-0 ir per vargus pasiektas pusfinalis.

Pusfinalio akistata buvo ir yra tikrasis tų metų finalas. Čia „Inter“ susitko su „Barcelona“, komanda, prieš kurią šį sezoną pergalės nepavyko iškovoti. Pirmoji šių ekipų pusfinalio akistata iš ties tapo puošmena. Nors pirmieji į priekį po Pedro įvarčio išsiveržė „Barcelona“, italai po šalto dušo rungtynių pradžioje įjungė aukštesnę pavarą. „Inter“, kentėdami nuo skaudžių priešininkų pražangų, sugebėjo įmušti tris įvarčius ir į atsakomasias rungtynes „Camp Nou“ nusivežė dviejų įvarčių persvarą.

Antrose serijos rungtynėse katalonai neturėjo šansų. Į kairį kraštą susitelkę Chivu ir Zanetti griovė bei traiškė jaunąjį Messi, puikiai tvarkėsi su Dani Alveso paslaugomis argentiniečiui ir iškovojo „Inter“ vietą finale. Italų ekipai bendru rezultatu nesutrukdė triumfuoti ir beveik visos rungtynės mažumoje. Po grubios teisėjo klaidos jau 28-ąją minutę iš aikštės buvo pašalintas Thiago Motta, tariamai trenkęs Sergio Busquetsui į veidą. Po šio epizodo „Barcelona“ saugas pagarsėjo kaip puikus aktorius – iš skausmo „raitydamasis“ ant žolės Busquetsas ėmė šypsotis į kameras, leisdamas suprasti, jog jam pavyko apgauti teisėją. Nepaisant išvyto futbolininko, „Inter“ visų rungtynių metu sugebėjo kompensuoti Mottos nebuvimą savo universaliais futbolininkais. Tylus šiose rungtynėse buvo ir Zlatanas Ibrahimovičius. Švedas per valandą kamuolį palietė vos 25 kartus ir negalėjęs sukelti rimtesnio pavojaus Lucio ir Walterio Samuelio duetui buvo pakeistas prasidėjus antram kėliniui.

Visgi, vos 19 procentų laiko kamuolį valdę italai pralaimėjo minimaliu rezultatu 1-0 – į puolimą atbėgęs Gerardas Pique nukreipė kamuolį į Julio Cesaro ginamus vartus, tačiau to neužteko, jog katalonai kaliautų į finalą. Gynyba laimėjo prieš puolimą, o Mourinho žurnalisto po rungtynių paklaustas, ar tai buvo geriausias momentas jo gyvenime, atsakė teigiamai.

Po tokios pergalės prieš geriausią pasaulio futbolininką turinčią ekipą finalas atrodė tik formalumas. Varžovai – pusfinalyje „Lyon“ pervažiavę Miuncheno „Bayern“. Finalo rungtynėse viską lėmė namų darbai. „Bayern“ atraminių saugų duetas Bastianas Schweinsteigeris bei Markas van Bommelis turėjo tvarkytis su Cambiasso bei Zanetti pora ir taip palikdavo ekipos centro gynėjams Sneijderį bei Milito. Būtent pirmasis įvartis ir krito po olando tikslaus perdavimo bei argentiniečio išėjimo prieš vartininką.  Antrasis įvartis buvo įmuštas labai panašioje situacijoje kaip ir „Coppa Italia“ finale prieš „Roma“ – Milito kontraatakos metu lieka su keliais gynėjais, juos „išmaudo“ ir siunčia kamuolį, tiesa, šį kartą į artimąjį vartų kampą. Rungtynės baigiasi rezultatu 2-0 ir Milano „Inter“ švenčia „treble“.

Po sėkmingo sezono „Inter“ ir Mourinho keliai išsiskyrė. Portugalas persikėlė į Madrido „Real“, o savo sprendimą komentavo labai paprastai: „Geriausias būdas išvykti – laimėti viską“.

Tekstas – Lauryno Puikio
Nuotraukos – Inter.it ir BetOnWins

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Ypatingas regatos jubiliejus

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį