Dalintis „Įtvirtintas lietuvių autoritetas“

Įtvirtintas lietuvių autoritetas

Pernai Italijoje vykusių varžybų dvejetų grupėje Lietuvos atstovai Elijus Čivilis ir Andrejus Dolgovas („Top Team“) pirmą kartą šalies dviračių sporto istorijoje tapo pasaulio 24-ių valandų kalnų dviračių lenktynių čempionais. O praeitą savaitgalį, Slovakijoje, iškovojo auksą 24 valandų kalnų dviračių Europos čempionate. Jūsų dėmesiui, vieno iš dviejų dviračių ištvermės sporto monstrų – Elijaus Čivilio – švieži ir nuotaikingi įspūdžiai iš lenktynių.

„Apie varžybas turbūt reikėtų pasakoti įspūdžiams neatvėsus, bet šį kartą dalinamės dar batams neišdžiūvus, mat šios varžybos visų prima įsimins kaip, švelniai tariant… drėgnos. Lietus mums – jokia naujiena, esame važiavę šimtus poros valandų maratonų per lietų ir vėją, bet dar nesame važiavę lenktynėse, kurios dėl lietaus ir vėjo būtų sustabdytos porai valandų, mat nuo kritulių kiekio kalnų trasa tapo sunkiai įveikiama ne tik dviračiu, bet ir pėsčiomis. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Šių metų 24 valandų kalnų dviračių Europos čempionatas Slovakijoje mūsų radare atsirado vos tik pasaulinė ištvermės kalnų dviračių organizacija (WEMBO) paskelbė jo datą. Tai buvo mūsų sezono tikslas ir stengėmės jam rengtis kryptingai (bent jau toks buvo planas). Vis dėlto į Slovakiją vykome gerokai, gal net kiek neatsakingai, nesusikaupę ir ne todėl, kad jau turime patirties tokio formato lenktynėse. Taip sutapo, kad Andrejus baiginėjo savo EMBA mokslus, vykdė verslo plėtrą, o aš visą dėmesį buvau sutelkęs į savo darbą ir net nepastebėjome, kaip atėjo varžybų savaitgalis. Ankščiau prieš esminį sezono įvykį jau savaitę iki starto pradėdavo prakaituoti delnai ir sukti vidurius nuo mandražo.

Į čempionatą mus atlydėjo gyvenimo moterys ir artimas bičiulis, kuris sutiko atlikti mechaniko rolę, juolab, kad neplanavome laužyti technikos ir būti jai reiklūs, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, mes buvome naivūs.

Slovakijoje veiksmas vyko Tatrų kalnuose, kur išvakarėse pravažiuota trasa atrodė it pasivažinėjimas po parką grįžus iš lenktynių Pietų Afrikos Respublikoje, kur buvome balandžio mėnesį. Tradiciškai be didesnės įtampos varžybas pradeda Andrejus – jis aštresnis ir geriau moka pakovoti dėl pozicijų. Po pirmos valandos varžybų gauname it skuduru per veidą: „išplaukiame“ nuo lyderių ir atsiliekame daugiau nei minutę. Na, bet nepanikuojame, mes gi sausais delnais ir nesutrikusiu virškinimu. Atliekame keitimus (dvejetų lenktynėse važiuojama estafetės principu) ir sukame ratus trasoje, kol kartą pakilęs ant vieno iš kalnelių, matau kitame kalno šlaite besikaupiančius juodus debesis. Vos nusileidus nuo kalnelio pradeda lyti. Mane pakeičia Andrejus, o lietų pakeičia liūtis. Nuo tos liūties parkelio trasa akimirksniu tampa purvo klampynėmis į kalną ir purvinais bobslėjaus nusileidimais nuo jo. Kaskart nusileidus „bobslėjaus trasa“ taip užsikemša dviratis, kad ratai fiziškai užstringa ir jų neprasuksi neiškrapštęs purvo. Varžybų organizatoriai neturi kito pasirinkimo kaip tik stabdyti lenktynes, nes trasa tampa sunkiai įveikiama. Poros valandų atokvėpį išnaudojame prasmingai.

Vos nurimus lietui, varžybos prasideda iš naujo, tačiau trasa ir toliau žliaugia, o lenktynės „kas greičiau“ tampa „kas mažiau kartų nugrius“. Čia mums pradeda „eiti korta“, išsiveržę į priekį didiname atotrūkį nuo persekiotojų. Kiekvienas ratas suteikia dramatiškų išgyvenimų, pavyzdžiui, Andrejus griūdamas nulaužia karboninį vairą ir trasą įveikinėja vairuodamas viena ranka. Dramos netrūksta ir mūsų bičiuliui mechanikui, kuris sukasi tvarkydamas dviračius po kiekvieno važiavimo ir vietoje planuoto smagaus palaikymo iš palapinių miestelio, jam tenka darbuotis iš peties. Krūvio užtenka ir mūsų brangiosioms, kurios visą naktį šokinėja aplink mus bandydamos kaip įmanoma mažinti nuolatinio purvo, šlapumo ir šalčio įtaką mūsų nuotaikai ir fizinei būklei. Visai palaikymo komandai sekasi puikiai ir tai atspindi mūsų stabiliai didinamas atotrūkis. Įnirtinga kova vyksta tarp antros ir ketvirtos vietos, bei solo grupėje, bet mes to nejaučiam ir su akivaizdžiu rezervu finišuojame pirmi, laimėdami savo jau antrąjį Europos 24 valandų kalnų dviračių čempionatą dvejetų grupėje.

Po finišo daug šypsenų ir džiaugsmo, juolab, kad kitas lietuvių komandos atstovas Saulius Speičys tampa solo grupės vicečempionu, taip užtvirtindamas savo didžiulį potencialą ištvermės lenktynių specializacijoje. Po to pasiveja nuovargis ir kūnas pradeda reaguoti į audringai praleistą naktį. Sunkoka sulaikyti save viename kontūre neišskydus, bet pasitempti priverčia lenktynių pradžios lyderių duetas iš Anglijos, kurie mus pasveikina ir prasitaria, kad jiems žinomi mūsų pasiekimai ir jie neturėję šansų pakovoti su mumis – „kito lygio“ sportininkais. Vėliau iškilminga apdovanojimų ceremonija ir labai šiltas WEMBO prezidento iš Australijos sveikinimas vis pabrėžiant kitiems, kad mus – lietuvius – jis puikiai pažįsta ir pripažįsta mūsų – lietuvių – autoritetą 24 valandų kalnų dviračių lenktynėse. Mintyse sau ištariu „ant kalno mūrai….“

Lenktynių akimirkos

Tekstas: Sportland Magazine
Nuotraukos: www.jmphoto.sk; iš asmeninio archyvo

Komentarai

  1. Justinas

    Pagarba, vat čia tai vyrukai!

  2. Raimondas

    Nerealiai. Šaunuoliai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Pasaulio čempionato favoritai: į ką verta atkreipti dėmesį

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį