Dalintis „Jei nori – viskas įmanoma“

Jei nori – viskas įmanoma

Jo tikslas – olimpinis medalis ir pasaulio čempionato auksas. Taip pat pergalės Pasaulio taurės varžybose. Nors Lietuvoje nėra kalnų, o buvę ar esami šalies kalnų slidininkai nuo panašių rezultatų liko per šviesmečius, 19-metis Andrejus Drukarovas tikisi perrašyti istoriją.

„Dalyvauti varžybose niekada nebuvo mano tikslas. Mano tikslas – gerokai didesnis“, – rėžė ambicingas studentas.

Šveicarijos Liucernos universitete jis studijuoja teisę ir ateityje ketina būti notaras arba advokatas. Pirmą studijų kursą Andrejus baigė nelankydamas paskaitų, bet važinėdamas į egzaminus. Suderinti studijas ir kasdienes treniruotes – nepaprastai sunku, tačiau jis nepasiduoda.

Didžiausia rėmėja – mama 

2018 m. Pjongčange debiutuodamas olimpinėse žaidynėse, A. Drukarovas vis neįstengė nusikratyti jaudulio.

Įtampos Andrejus nusikratė tik jau leisdamasis nuo kalno didžiojo slalomo rungtyje. Daug jo varžovų slydo ir krito, bet olimpinių žaidynių debiutantas išsilaikė ant kojų ir tarp 75 finišavusių sportininkų užėmė 59 vietą. Slalomo rungtyje jis buvo 41-as.

Toks rezultatas jauno ambicingo sportininko nepradžiugino. Nors tai buvo Andrejaus pirmosios olimpinės žaidynės, jis kėlė sau daug aukštesnius tikslus. Bent jau patekti į 40-tuką.

A. Drukarovo ambicijos – didelės.

„Juk važiuoju už Lietuvą. Noriu, kad mama ir visi lietuviai, kurie ateityje slidinės, matytų šiuos rezultatus. Aš noriu juos pagerinti ir dirbsiu dėl to“, – finišavęs Pjongčange ištarė A. Drukarovas, nešęs Lietuvos vėliavą žaidynių uždarymo iškilmėse.

Apie mamą jis prakalbo neatsitiktinai. Ji buvo ne tik didžiausia jo moralinė rėmėja. Nuo pat pirmųjų metrų ant slidžių ji sūnų labiausiai rėmė finansiškai. Andrejus turi mamos pavardę, nes savo tėvo niekada nepažinojo. Tik nujaučia, kad jis galbūt iš Klaipėdos, kur studijavo mama. Baigusi mokslus ji išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Italiją.

Iki devynerių metų Andrejus augo pas močiutę Vilniuje. Čia pradėjo eiti į vidurinę mokyklą, o per atostogas vykdavo aplankyti mamos prie Komo ežero Italijoje. Per trumpas atostogas žiemą ir ilgesnes vasarą jis išmoko italų kalbos, susirado italų draugų, o su mama išmėgino ir kalnų slidinėjimą. Tačiau tai buvo tik pomėgis – nieko rimta. Iki tol, kol būdamas devynerių išvyko gyventi su mama. Ši gavo darbą nekilnojamojo turto agentūroje Šveicarijoje ir nutarė, kad laikas pasikviesti sūnų.

Derino ir treniruotes, ir mokslus

Andermato miestelis Šveicarijos Alpėse – kalnų slidininkų rojus. Kone pusantro tūkstančio metrų aukštyje virš jūros lygio esančio miestelio visi gyventojai – prisiekę slidininkai. Gyventojų ten nedaug – mažiau kaip 1500, tačiau slidinėti moka ir mažiausieji, ir vyresnieji.

„Ir man kitaip neišėjo – tik slidinėti, – nusijuokė A. Drukarovas. – Bandžiau ir tenisą žaisti, ir plaukimą lankyti, kaip ir Lietuvoje. Tačiau ir iki aikštyno, ir iki baseino tekdavo apie valandą važiuoti. O kalnai ir slidinėjimas buvo vietoje.“

Tačiau rimtesnėms treniruotėms koją kišo mokslai. Šveicarijoje mokymosi sistema tokia sudėtinga, kad A. Drukarovas net neturėjo teisės stoti į gimnaziją ten, kur gyveno. Andermatas – vokiškoji Šveicarijos dalis, vokiečių kalba Andrejui nėra gimtoji, todėl jis turėjo ieškoti gimnazijos toliau nuo namų.

Itališkai laisvai kalbantis kalnų slidininkas į gimnaziją stojo šia kalba šnekančiame Lugane. Iki Andermato – valanda kelio automobiliu, tad teko derinti mokslą ir treniruotes. Bet tai buvo per sudėtinga, norint siekti rimtesnių rezultatų, todėl A. Drukarovas greitai suprato slidinėjimui turintis skirti daugiau laiko.

Italijoje, pietinėse Alpėse esančiame Tarvizijuje, vaikinas rado specializuotą mokyklą, kurioje buvo sudarytos puikios sąlygos ir mokytis, ir slidinėti.

„Ten gyvenome šalia trasų, drauge visi ėjome į mokyklą, drauge sportavome ar ruošėme slides, valgėme“, – pasakojo A. Drukarovas.

Maža to, kad Tarvizijuje buvo sudarytos puikios sąlygos mokytis ir treniruotis, tai kainavo palyginti pigiai. Mokslai, slidinėjimo ir fizinio rengimo treniruotės bei maistas kainavo apie 5000 eurų per metus. Ateinančiam sezonui, jau kaip profesionalus kalnų slidininkas, Andrejus planuoja surinkti bent dešimt kartų daugiau.

Nori žengti dar žingsnį aukštyn

Baigęs mokyklą ir įstojęs į Liucernos universitetą A. Drukarovas dar rimčiau atsidėjo kalnų slidinėjimui. Dabar jis treniruojasi šiaurės Italijos Alpėse esančiame Bormijuje. Kasdien – po kelias treniruotes. Iš pradžių ant slidžių, paskui – ir treniruoklių salėje.

„Pavyzdžiui, turėjome treniruočių stovyklą Šveicarijoje. Keldavausi prieš keturias ryto, pusryčiaudavau, mankštindavausi ir apie penktą kildavau ant kalno. Pusę šešių su pirmąja šviesa pradėdavome slidinėjimo treniruotę. Ledyne – kokie dvylika nusileidimų, kasdien vykdant vis kitokias trenerio užduotis. Tada grįžtame, gaminamės maistą, pailsime, ruošiame slides ir renkamės į dar vieną treniruotę pasimankštinti, kraują pavarinėti. Pusę devintos jau būdavau lovoje“, – apie savo kasdienybę pasakojo A. Drukarovas.

Praeitais metais A. Drukarovas tapo absoliučiu Lietuvos čempionu

Praėjusį sezoną kalnų slidininko karjeroje įvyko lūžis. Pagerinęs techniką jis tapo Lietuvos rekordininku pagal FIS taškus. Šie taškai, skaičiuojami pagal atsilikimą nuo lyderio ir kelis kitus duomenis, yra vienas svarbiausių rodiklių olimpinėje atrankoje. Taip pat daug lemia, siekiant geresnės pozicijos tarptautinėse varžybose. Kuo mažiau taškų, tuo geresnis rezultatas.

Iki A. Drukarovo absoliutus Lietuvos rekordininkas buvo JAV lietuvis Linas Vaitkus. 1997 m. didžiojo slalomo rungtyje jis buvo gavęs 43,86 FIS taško.

Per varžybas Italijos kalnų kurorte Abetone pernai balandį Andrejus kartelę užkėlė aukščiau – didžiojo slalomo rungtyje buvo trečias ir surinko 35,01 FIS taško.

A. Drukarovui priklauso dar dviejų rungčių Lietuvos rekordai: slalomo – 43,42 FIS taško ir „Super G“ – 53,98 FIS taško.

„Bet man tiek neužtenka, – neslėpė ambicingas sportininkas. – Kitą sezoną tikiuosi turėti tik 25 FIS taškus. Tai dar vienas žingsnis, kurį noriu žengti. O vėliau? Noriu olimpinio medalio, pasaulio aukso. Ar tai realu? Žinoma, kad realu. Juk ir Rusijoje ar Anglijoje nebuvo kalnų slidinėjimo kultūros, o šių šalių slidininkai įrodinėja, kad jei labai nori – viskas įmanoma.“

Lauktuvėms – lietuviški produktai

Nors jau kone dešimtmetį A. Drukarovas gyvena Šveicarijoje arba Italijoje, iki šiol itin pasiilgsta lietuviško maisto ir kai kurių produktų. Olimpietis treniruoja kelis jaunus kalnų slidininkus iš Lietuvos ir visi atvykdami žino, kokių lauktuvių Andrejui geriausia vežti: varškės, kurios ten apskritai nėra, varškės sūrelių, juodos duonos ir kalną geležies turinčio hematogeno batonėlių.

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Vytautas Dranginis, LKSF

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Kaip išsirinkti kalnų slidinėjimo įrangą?

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį