Dalintis „Kai sporto niekada negana“

Kai sporto niekada negana

Jei Kazimiera Strolienė rašytų savo autobiografiją, ji išeitų stora ir pilna istorijų apie pasirinkimus. Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerė visada buvo tikra tik dėl vieno: sportas jos gyvenime yra prioritetų sąraše.

Ji valdė oranžinį kamuolį – Mažeikiuose baigė krepšinio mokyklą ir žaidė rajono rinktinėje. Ji bėgo maratoną. Ir nors 42 km 195 m trasą įveikė vienintelį kartą, 1991 m. jos pasiektas rezultatas iki šiol priklauso geriausių šalies rezultatų dvidešimtukui.

Ji dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse – dvejose kaip biatlonininkė ir vienose jau kaip slidininkė.

Jos buvęs sutuoktinis Vytautas Strolia irgi buvo biatlonininkas. O dabar sportuoja abu sūnūs: olimpietis Mantas ir Tautvydas.

Kiek save atmena, 57 metų K.Strolienė irgi visada sportavo, nors jos kelias nebuvo klotas rožėmis. „Net maratoną bėgau tik tam, kad save išbandyčiau, – tvirtino dabar jau trenere dirbanti, bet vis dar sportuojanti Kazimiera. – Rengiausi 1992 m. Albervilio žiemos žaidynėms, bėgti man visada patiko, tad pamaniau, kodėl nepabandžius. Ne sykį buvau įkalbinėjama pereiti į lengvąją atletiką, bet pasirinkau žiemos sporto šakas.“

Pati tepa slides

Profesionalus sportas visada yra auka. Didelė auka, nes retas individualios sporto šakos profesionalas uždirba tiek, kad galėtų atsidėti senatvei. Net priešingai – tenka kęsti ne tik raumenis dažnai sutraukiančias treniruotes, bet ir nepriteklių.

Slidininkai ir biatlonininkai Lietuvoje iki šiol piniguose nesimaudo, o Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerė K.Strolienė dažnai pati tepa auklėtiniams slides.

„Nėra lengva taip dirbti, – nesiginčijo buvusi sportininkė. – Bet jei darbas patinka, tai ir nėra labai sunku. Žinoma, slides turėtų tepti tepėjai, nes neįmanoma visko spėti, bet realybė tokia, kad dažniausia slides tenka ruošti vienai.“

Ji vis dar slidinėja. Nekoketuodama tvirtina tai daranti dėl to, kad palaikytų gerą sportinę formą. Mat sportas – jos kraujyje. Todėl kiekvienoje stovykloje su auklėtiniais ir pati stoja ant slidžių. Kaip ir prieš kiekvienas varžybas. Mat turi patikrinti tepalus, ar šie tinkami varžyboms.

„Nesuprantantiems sunku paaiškinti, koks kosmosas yra tepalų parinkimas. Sportininkai turi slidžių skirtingam orui ir kiekvienai porai reikia pritaikyti tepalus. Žinoma, šiuolaikiniame slidinėjime nemažai priklauso nuo to, kiek pinigų gali skirti tepalams ar pačioms slidėms“, – aiškino K.Strolienė.

Patirtis – ir džiugi, ir skausminga

Ji pati turi su slidėmis susijusios karčios patirties. 1998 m. Nagano olimpinėse žaidynėse į trasą Kazimiera iššliuožė ne su savo slidėmis – tą pastebėjo tik tuomet, kai buvo per vėlu ką nors keisti.

„Žaidynėms rengiausi savarankiškai ir tik į jas atvykusi gavau naujas slides. Treneris jas parengė varžyboms, o aš, slides išbandžiusi, palikau treneriui pasaugoti, kol mankštinausi. Kai jau reikėjo startuoti, treneris man padavė slides ir aš nubėgau į startą“, – pasakojo K.Strolienė.

Iššliuožusi iš stadiono pirmoje įkalnėje pajuto, kad kažkas ne taip. „Prasikankinau eglute bėgdama į įkalnes ne su savo slidėmis. Nieko dėl to nekaltinu – pati turėjau patikrinti slides prieš startą. Todėl savo auklėtiniams visada liepiu tą padaryti“, – prasitarė buvusi sportininkė.

Tačiau sportas paliko ir malonių prisiminimų. Vien ko vertas jausmas, kai 1992-aisiais visi olimpiečiai gavo pirmuosius lietuviškus pasus – daugiau beveik niekas tokių neturėjo.

„Tai buvo kažkas nerealaus“, – nedaugžodžiavo K.Strolienė.

Būtent žiemos šakų atstovai Albervilyje vėl pradėjo rašyti olimpinę Lietuvos istoriją. Ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sportininkai šiose žaidynėse mėgavosi dėmesiu, nors kalnų ir nenuvertė.

„Visiems juk buvo įdomu, kas ta Lietuva, iš kur mes atvykome“, – pasakojo K.Strolienė.

Konkurencija – ir tarp brolių

Slidinėjimą pamėgo ir Kazimieros sūnūs – 31 metų Mantas ir 22 metų Tautvydas.

Kitaip, matyt, ir būti negalėjo, nes namie visada buvo slidžių, o tėvai ant jų leisdavo dienas.

„Mantas nuo mažens degė sportu. Iš pradžių lankė greitąjį čiuožimą trumpuoju taku, bet labai norėjo slidinėti. Tuomet sporto mokykloje Ignalinoje dirbau mergaičių slidinėjimo trenere, o Mantas vis prašė priimti treniruotis. Galiausiai nusileidau ir priėmiau į mergaičių grupę – taip vienuoliktoje klasėje prasidėjo jo kelias į slidinėjimą“, – pasakojo K.Strolienė.

Tautvydas iš pradžių žiemą labiau mėgo rogutes, bet matydamas slidinėjantį brolį ir pats panoro slidžių. Taip ir jaunesnysis Kazimieros sūnus tapo slidininku.

Po 2010 m. Vankuverio žiemos žaidynių, kuriose su Modestu Vaičiuliu komandinio sprinto rungtyje liko 18-ti, Mantas metė sportą – išvyko dirbti į Angliją. Tačiau vėliau užsikepė pakliūti į olimpines žaidynes ir savarankiškai rengėsi Pjongčangui (ir dalyvavo. – red.past).

 

Žaidynėms rengėsi savarankiškai

K.Strolienė – vienintelė Lietuvos sportininkė, olimpinėse žaidynėse dalyvavusi kaip dviejų skirtingų sporto šakų atstovė.

1992 m. Albervilio žiemos žaidynėse (7,5 km sprintas – 27 vieta) ir 1994 m. Lilehamerio žaidynėse (7,5 km sprintas – 48 vieta) ji buvo biatlonininkė. 1998 m. Nagano žaidynėse (30 km persekiojimo lenktynės – 55 vieta) ji jau dalyvavo kaip slidininkė.

Nagano žaidynėms K.Strolienė rengėsi savarankiškai, nes 1995 m. susilaukė antrojo sūnaus Tautvydo, todėl negalėjo važinėti su biatlono rinktine į stovyklas. O rengiantis biatlono varžyboms reikia treniruotis ir šaudykloje – turėti ginklą, šovinių. Todėl sportininkė dirbo tik su slidėmis.

Nors po Lilehamerio žaidynių K.Strolienė oficialiai baigė karjerą, prieš Nagano olimpines žaidynes buvo įkalbėta bent trumpam grįžti kaip slidininkė – tuo metu šalyje nebuvo perspektyvių jaunų slidininkų.

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Šaligatvio banglentės

Meilė iš pirmo važiavimo – taip galima apibūdinti internetinės parduotuvės boardroom.lt įkūrėjo Manto Leminsko susidomėjimą riedlentėmis. Kai prieš maždaug dešimtmetį…

Tais pačiais vandens keliais

Buvęs irkluotojas, o dabar treneris Tomas Valčiukas savo pomėgiu irkluoti užkrėtė ir dukterį Mildą. Dievagojasi, kad scena, kai trylikametė dukra…

Sekantis straipsnis:

10 faktų, kurių nežinojote apie dailųjį čiuožimą

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį