Dalintis „Kaip atsirado kalnų slidinėjimas“

Kaip atsirado kalnų slidinėjimas

Slidinėjimas atsirado prieš kelis šimtus metų Skandinavijoje. Iš pradžių slidinėta tik praktiniais sumetimais, nes taip buvo lengviau judėti sniego pusnimis. Tačiau laikui bėgant, slidinėjimas po truputį tapo laisvalaikio leidimo forma ir net sportu.

Jau XVI amžiuje buvo aprašoma tam tikra slidinėjimo įranga, kilimo į kalną ir nusileidimo technika bei varžybos. Žinomas faktas, kad nuo 1767 metų Norvegijos kareiviai varžydavosi, kas sugebės neparkritęs ir nesulaužęs slidžių nusileisti nuo kalno, o gal kuriam nors dalyviui tai pavyks padaryti netgi be lazdų. Tokios rungtynės vykdavo kasmet, stebint būriui žiūrovų.

XIX amžiaus viduryje norvegas Sondre Norheimas sugalvojo kulno tvirtiklį, kuris leidžiantis nuo kalno arba pašokus vis vien išlaikydavo kojas pritvirtintas prie slidžių. Kita naujovė buvo slidės su tvirtinimo detalėmis. Vėliau Norheimas sukūrė pirmąsias siauresnes slides, kuriomis buvo paprasčiau čiuožti ir lengviau pasisukti minkštame sniege.

1930-aisiais kalnuose pastatyti pirmieji keltuvai, o netrukus kalnų slidinėjimas atskirtas nuo lygumų slidinėjimo. Pradžioje nuo kalno leistasi naudojant vadinamąją Telemarko techniką: kojos buvo maždaug trijų pėdų atstumu viena nuo kitos, kūnas stačias, rankos ištiestos į šalis pusiausvyrai palaikyti. Įranga buvo labiau pritaikyta slidinėti lygumomis.

Kelias iki svajonių slidžių

Slidžių gamybos technologija ilgą laiką nekito. Bėgant laikui, visgi imta naudoti kietesnę medieną, daugiau dėmesio kreipta į slidžių išlinkimą, slidžių priekis ir galas tapo kiek platesni nei vidurys, bet tai iš esmės buvo viskas.

Vieną gražią 1947 metų dieną amerikietis sklandytuvų dizaineris Howardas Headas sugalvojo pirmą kartą gyvenime paslidinėti – ir jį apėmė baisus nusivylimas. Užuot linksmai čiuožus, jam teko kovoti su sunkiomis ir nepaslankiomis slidinėjimo priemonėmis. Juk turi būti koks nors būdas palengvinti slides, padaryti taip, kad jos čiuožtų greičiau ir būtų patogesnės, tikėjo Headas. Todėl metė visus darbus ir atsidavė savo svajonei – sukurti naujas slides. Trejus metus jis gamino vieną porą po kitos, ir žingsnis po žingsnio atsirado garsiosios „Head“. Šių slidžių vidus buvo pagamintas iš faneros, jos padengtos aliuminiu, šonai padaryti iš plastiko su nelūžtančia plieno briauna – tai buvo tikra revoliucija! Atsiradus lanksčioms slidėms čiuožimas tapo kur kas manevringesnis.

Kalnų slidinėjimo tendencijos

1950-aisiais slides pradėta gaminti ne iš medžio, o iš metalo ir plastiko. Jos pasidarė daug stabilesnės ir lengviau valdomos. Svarbiausias posūkis įvyko 1980 metų pradžioje. Kalnų slidžių gamintojui „K2“ įdiegus naujoves, rinkoje atsirado tokios slidės, kurių kraštai buvo labiau išlinkę, dėl to čiuožiant tapo daug lengviau manevruoti ar pasisukti. Paskui atsirado įvairūs kalnų slidinėjimo stiliai, pavyzdžiui: slalomas – klasikinis čiuožimas prižiūrima trasa, freestyle – akrobatinis slidinėjimas, freeride – čiuožimas nuo laukinių kalnų, tai yra visai nevalyta trasa, padengta storu sniego sluoksniu, backcountry – čiuožimas ratu, tai yra į kalną kylama slidėmis be jokios pagalbos, kad leidžiantis būtų pajustas absoliutus malonumas. Čiuožiant carving stiliumi svarbiausia – suktukų technika, pagrindiniai sukiniai atliekami slidėmis, kelius sukant į vidų ir išorę.

Pagal kiekvieną slidinėjimo stilių pritaikyta ir atitinkama įranga. Paprastai skiriasi slidžių forma ir sandara. 1990–2000 metais populiarios buvo palyginti siauros slidės, kuriomis patogu čiuožti prižiūrimomis trasomis. Dabartinė tendencija – vis labiau populiarėja čiuožimas nuo nevalytų laukinių kalnų.

Tekstas: Inkari Lindve
Nuotraukos: Shutterstock

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

CASALL TRENIRUOČIŲ DRABUŽIAI MOTERIMS

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį