Dalintis „Kaip karys Kaukėnas išmoko suvaldyti stresą“

Kaip karys Kaukėnas išmoko suvaldyti stresą

Biatlonininkas Tomas Kaukėnas pastaruosius dvejus metus bendraudamas su sporto psichologu išsiaiškino, kad psichologinių bėdų jis neturi. Pokalbiai su psichologu atskleidė dar vieną svarbią detalę: jis sužinojo, kada tikimybė laimėti yra didžiausia.

Jei galėtų atsukti laiką atgal, vieną dalyką T.Kaukėnas tikrai darytų kitaip – Sočio olimpinių žaidynių 20 km asmeninėse lenktynėse rinktųsi kitokią taktiką. Būtent taktika, o ne psichologija žaidynių debiutantui tąsyk kyštelėjo koją.

„Šliuoždamas Sočyje tikrai nė akimirkos nesikabinau medalio – gal nelabai savimi tikėjau. Tačiau po žaidynių, neslėpsiu, ne kartą pagalvojau, kad tai buvo mano diena. Ir jei ne viena esminė klaida, viskas galėjo baigtis kitaip“, – šyptelėjo 27 metų biatlonininkas.

2014 m. vasario 13 d. Sočio aukštikalnėse į trasą iššliuožęs T.Kaukėnas kone visą Lietuvą, palinkusią prie televizorių ekranų, privertė užgniaužti kvapą, nes atrodė, kad jis taps pirmuoju medalį laimėjusiu nepriklausomos Lietuvos žiemos žaidynių olimpiečiu. Tačiau 40 min. tarp lyderių buvęs lietuvis neatsilaikė paskutiniame šaudymo ruože – nepataikė net triskart ir iš antrosios krito į 23 vietą.

„Dar nebuvau pasirengęs laimėti“, – dabar jau be nuoskaudos apie tai kalba T.Kaukėnas.

Vis dėlto to pasirodymo biatlonininkas ilgai negalėjo pamiršti. Todėl ir nutarė paieškoti psichologinių tokios jam – ir visai Lietuvai – tragiškos asmeninių lenktynių Sočyje baigties priežasčių.

Tempas buvo per didelis

Sporto psichologas Andrius Liachovičius Tomo nespaudė – tik klausėsi ir klausinėjo, vis pasitikslindamas detales. Kol galiausiai padarė išvadą: šį T.Kaukėno krytį lėmė ne nervai, o taktikos klaida.

„Paskutinį ruožą į šaudymą šliuožiau su vienu pajėgiausių pasaulio biatlonininkų prancūzu Martinu Fourcade‘u. Jo tempas buvo greitesnis nei paprastai maniškis. Gerai jaučiausi, tad šliuožiau už jo tikėdamasis, kad Fourcade‘as „atveš“ mane į finišą. Tačiau jis šliuožė per greitai ir aukštikalnėse man ėmė stigti oro. O kai trūksta deguonies, kūnas neklauso, todėl sunku šaudyti. Paleidęs prancūzą būčiau pralaimėjęs jam 10–15 sekundžių, bet, tikiu, šaudęs būčiau geriau. O tada rankos ir kojos drebėjo – ne dėl nervų, nes prieš tai šaudžiau be klaidų, bet iš nuovargio“, – pasakojo T.Kaukėnas.

Tai buvo dar viena pamoka ateičiai, o jas visas biatlonininkas dedasi į galvą. Mat mokosi daugiausia tik iš savų klaidų: Lietuvos biatlono federacija neturi pinigų geriems specialistams samdyti, tad biatlonininkams ir jų treneriams patiems tenka rasti atsakymus į svarbius klausimus.

Prieš varžybas – pasivaikščioti

Pokalbiai su sporto psichologu Lietuvos biatlono rinktinės lyderiui padėjo susitvarkyti mintis. Jos tapo aiškesnės ir rišlesnės.

„Išmokau valdyti stresą, nes prieš kiekvienas svarbias varžybas jo neabejotinai būna. Net atkapstėme, ką turėčiau daryti, kad bent jau teoriškai pasiekčiau gerą rezultatą: jei varžybų išvakarėse išeisiu pasivaikščioti, varžybos man turėtų būti geros. Atrodo kvaila, bet net ir tai logiškai paaiškinama – pasivaikščiojimas gamtoje nukreipia mintis nuo varžybų į buvimą čia ir dabar“, – aiškino T.Kaukėnas.

Eksperimentai jau baigėsi

Po Sočio žaidynių biatlono rinktinės lyderis kurį laiką eksperimentavo – daugiau treniravosi aukštikalnėse, kad padidintų ištvermę ir hemoglobino kiekį kraujyje. Šį tikslą pasiekė, tačiau kilimas į 2700 metrų aukštį buvo kenksmingas raumenims. Jie šiek tiek sunyko.

„Todėl eksperimentuoti lioviausi ir 2018 m. Pjongčango žaidynėms vėl rengsiuosi panašiai kaip rengiausi Sočiui“, – patikino T.Kaukėnas.

Net ir medalis Sočyje nebūtų buvęs netikėtas stebuklas – dar iki debiuto olimpinėse žaidynėse Tomo rezultatai buvo neblogi. Apie medalį Pjongčange T.Kaukėnas kol kas nemąsto, nes tai, kaip pasirengs šioms žaidynėms, priklausys nuo daugelio aplinkybių.

„Prieš Sočį jaučiau, kad galiu kovoti, bet nesitikėjau, kad būtent per žaidynes pasieksiu tokią puikią sportinę formą, nes nieko lyg ir nedariau kitaip, bet viskas ėjosi tarsi per sviestą. Ar pavyks taip prieš Pjongčangą – negaliu atsakyti, nes tai gali priklausyti ir nuo treniruočių vietos, ir nuo maisto, ir net nuo kambario viešbutyje, kad jo langai nebūtų į gatvę ir galėčiau pailsėti. Galų gale niekas neapsaugotas nuo ligų, traumų ar užsitęsusių skrydžių. Bet aš stengsiuosi, kad man niekas nesutrukdytų“, – pažadėjo T.Kaukėnas.

Laisvalaikiu – savanorystė ir medžioklė

T.Kaukėnas yra karys savanoris, tarnaujantis 806 kuopoje Molėtuose. „Tai mano laisvalaikis, bet jaučiu, kad kariuomenėje tobulėju ir kaip sportininkas, mat ten ir šaudau, ir mokausi taktikos, ir lavinu loginį mąstymą“, – vardijo biatlonininkas.

Eilinis Kaukėnas pratybose dažniausia dalyvauja pavasarį, kai baigiasi aktyvusis biatlono sezonas.

„Pratybos būna labai įvairios: mokomės taktinių puolimų bei atsitraukimų, nebylaus valdymo, analizuojame vietovę. Atliekame kovinio šaudymo pratybas iš įvairių padėčių ir įvairiomis sąlygomis. Taip pat šaudyti tenka ir biatlono varžybose“, – pasakojo T.Kaukėnas.

Dar vienas biatlonininko pomėgis – ančių medžioklė. „Į medžioklę einu ne ką nors nušauti, o pabūti gamtoje. Medžiotojai dalijasi laimikiu, tad namo negrįžtu tuščiomis. Su drauge mokomės gaminti antieną“, – prisipažino T.Kaukėnas.

Tomas Kaukėnas ančių medžioklėje

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Andrejus Ivanovas

 

Komentarai

  1. Kęstutis

    Sėkmės olimpiadoje!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Sausio mėnesio Anglijos „Premier“ lygos laimėtojai ir pralaimėjusieji

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį