Dalintis „Klemensas Patiejūnas: menas pajusti talentus krepšinio aikštelėse“

Klemensas Patiejūnas: menas pajusti talentus krepšinio aikštelėse

Pamenu, dar vidurinėje mokykloje, Vilniuje, stebėdavome berniukų krepšinio varžybas ir spėliodavome, kuris taps profesionaliu krepšininku. Žaidėjai, treneriai, teisėjai, gal dar masažuotojai – daugiau krepšinyje kitų specialybių neįsivaizdavome. Vyresniųjų komandoje lyderiaudavo toks Klemensas. Šiek tiek nustebau sužinojusi, kad šiandien gyvename beveik kaiminystėje, Paryžiuje, o jis yra krepšinio agentas. Pasimatyti su Klemensu Patiejūnu ne taip paprasta, bet vieną šeštadienio popietę pavyksta susitikti kavos, kol jo dukra Gabrielė šokių būrelyje.

„Baigęs vidurinę dirbau draudimo kompanijoje ir toliau žaidžiau krepšinį „Preventos“ komandoje, – pradeda pasakoti K. Patiejūnas, paklaustas, kaip pasisuko gyvenimas po mokyklos. – Ten mane pastebėjo treneriai V. Garastas ir V. Masalskis. Jie  ir „perpirko“ mane, tuomet (1999 m.) Lietuvoje tai buvo tikrai retenybė. Taip visu šimtu procentų atsidaviau tik krepšiniui ir atstovavau Alytaus „Alitai“. Vis dėlto pastebėjau, kad Lietuvoje man per mažai erdvės, jaučiau poreikį eiti pirmyn… Domėjausi užsienio klubais ir žinojau, kad Švedijoje ieško žaidėjų. Aišku, labai rizikavau, bet pats išsipirkau sutartį Alytuje ir po poros mėnesių buvęs agentas S. Kairys pasiūlė jėgas išbandyti Lulea „Plannja Basket“ – stipriausioje Švedijos komandoje“.

Kiek ta laisvė kainavo?

Mano laisvė kainavo brangiai – tris algas, o tais laikais tai buvo tikrai nemaži pinigai. Gerai, kad komanda buvo supratinga, ir man pavyko susitarti. Patirtis Švedijos lygoje ir Europos Suprolygoje (2000-2001) davė postūmį, supratimą apie greitį, darbą. Vėliau žaidžiau kitose šalyse: Turkijoje, Slovėnijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje…

3X130 sports FC Basket Match BBCD-Angers ,Photo p Brument

Kodėl likai Prancūzijoje?

Turėjau pasiūlymų ir kitur važiuoti, bet nusprendžiau apsistoti – per daug buvo šalių, kalbų, skirtingo mentaliteto. Pasirinkau Prancūziją, nes čia man patinka gyvenimo kokybė. Išmokau prancūziškai, nors ir su akcentu, bet jis man netrukdo!

Kaip tapai krepšinio agetu?

Dar žaidžiant Prancūzijoje, kartu su Šarūnu Broga, nusprendėme įkurti agentūrą „East Players“, nes daug lietuvių krepšininkų dirbo su agentais iš užsienio. Buvau žaidęs daug šalių, turėjau informacijos, patirties, todėl visada sakiau sau, kad lietuvių žaidėjo pinigai turi likti Lietuvoje. Kuriant lietuvišką agentūrą svarbiausia buvo tai, kad užauginti žaidėjai atstovautų Lietuvos rinktinei. O kai pinigai lieka Lietuvoje, tuomet galima galvoti, kaip juos teisingai panaudoti krepšiniui, paremti krepšinio mokyklas, kaip efektyviai skleisti sukauptas žinias, kad galėtume atsilaikyti prieš amerikiečius, serbus, ispanus ar prancūzus… Įdomu stebėti, kaip serbai dirba – jie šiek tiek traukia vienas kitą, negalvodami apie asmenines ambicijas. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje taip būtų, nors gal tai ne tik krepšinio klausimas, tai ir kitas mentalitetas, gal gyvenimas per sunkus, nes kiekvienas pirmiausia apie save galvoja. O juk svarbiausia, koks yra rinktinės lygis ir rezultatas, tai duoda impulsą ir vaikams, kurių lieka vis mažiau.

Kokia buvo pradžia?

Pradžia, kaip ir visuose versluose, buvo sunki. Niekas tavęs neklauso, negirdi… Mes užsiauginome naują kartą, kurią tik dabar pamatėme, nes, kol jie dar vaikai, niekas nekreipia dėmesio – profesionalūs klubai iškart nori rezultato. Dabar jau mato ir pasaulis, ir Europa, pavyzdžiui, Joną Valančiūną, o jo talentą pastebėjome, kai buvo dar keturiolikmetis penkiolikmetis.

Buvo sunku pakeisti Lietuvos klubų vadovų supratimą, kad į agentą būtų žiūrima teigiamai. Sakau, „aš agentas“, o man – „koks tu agentas!“… Priešiškumas dar juntamas, bet požiūris keičiasi, nes visi supranta, kad profesionaliai bendraudamas su agentu gauni naudos. Pavyzdžiui, būna tokių situacijų, kai prašau klubo pasiteirauti agento, ar pasiūlytas žaidėjas nebuvo traumuotas – jei taip, klubas sutaupo pinigų, sutarties nepasirašo. Klubams gaunu apie užsieniečius informacijos, kuri vaizdo medžiagoje ar statistikoje neatsiskleidžia. Aš matau žaidėją kitomis akimis.

Erelio akys?

Iš kūno judesių galiu pasakyti, koks žmogaus charakteris, ar net numatyti traumą. Krepšinis mane labai daug ko išmokė: kai kasmet keiti komandas, žmones, tai būdamas 30-ies, turi daugiau pranašumų nei tie, kurie, pavyzdžiui, 8 metus žaidė vienoje komandoje. Jauniems 15-ečiams žaidėjams sudėlioju karjerą 5-6 metams į priekį. Taip buvo O. Galdikui ir E. Žukauskui, ir A. Valeikai. Arba, pavyzdžiui, Laurynas Birutis, žaidžiantis Žalgirio antroje komandoje. Jį pamačiau, man patiko, jam padėjau, pakeisdamas jo metimo ranką, nukreipdamas į „Žalgirio“ sistemą. Taip jo, kaip žaidėjo, vertė stipriai išaugo.

Profesionalaus agento darbas nėra toks lengvas, kaip kitiems gali atrodyti. Sunkiausia – išaiškinti žmogui, kokioje rinkos vietoje jis yra, kaip jis gali būti įvertintas pinigais. Jei esi sąžiningas agentas – paaiškini. Svarbiausia – pasitikėjimas ir reputacija, pinigai negali to užgožti. Jei su žaidėju nesiseka bendrauti, jei mes vienas kitam netinkame, su juo nedirbu ir nežadu nebūtų dalykų. Aš taip nemoku. Gali būti ir taip, kad sutariame puikiai, bet matau, kad krepšininkas iš jo nekoks – tiesiai šviesiai tai pasakau. Esu net savo buvusiems kolegoms pataręs pasitraukti iš krepšinio ir užsiimti kita veikla, ir jiems pavyko kitur įsitvirtinti geriau nei krepšinyje!

Kaip atrodo tavo darbo diena?

Rytą pradedu nuvesdamas savo vaikus į mokyklą. Grįžęs žiūriu varžybas – taip bandau atrasti kažką nauja. Iki 12 val. būna gana ramu, tuomet tvarkau „popierinius“ darbus. Po pietų – skambučių laikas, kalbuosi tiek su komandomis, tiek su žaidėjais. Vėliau vėl vaizdo peržiūros. Vakare, kai vaikai užmiega, vėl telefoniniai pokalbiai. Visi žino, kad apie 21 val. gali sulaukti skambučio iš Patiejūno (juokiasi). Sekmadienis – poilsio diena žaidėjams, o man – laikas su šeima.

Šarūnas daugiau keliauja ir bendrauja su klubais, o aš ne tik su klubais bendrauju, bet ir daug laiko skiriu analizei, ruošiu žaidėjams vaizdo filmukus.

Noriu žinoti, kaip sekasi mano žaidėjams, kaip jie progresuoja. Mano stiprybė ta, kad esu pakeitęs daug klubų, trenerių, žaidžiau su skirtingais krepšininkais, žinau, kur koks stilius, kurioje šalyje žaidėjas galėtų geriausiai atsiskleisti. Iš vienos pusės – keli žaidėją, iš kitos – žiūri, kokiai rinkai jis tinkamiausias. Man svarbu, kad krepšininkas, net jei negali pasiekti rinktinės lygio, maksimaliai užsidirbtų iš savo talento.

Kiek „vaikų“ turi iš viso?

Esu daugiavaikis tėvas (juokiasi). Turiu savo du ir dar daug Lietuvoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Turkijoje…

Ar niekada nebuvo krepšinio per daug?

Žinojau, kad krepšinis yra mano gyvenimas, todėl būti jame ruošiausi ir po krepšininko karjeros. Bet vienais metais nuo jo buvau perdegęs. Nors per visą karjerą neturėjau jokių rimtų traumų, nes visada laikiausi režimo, žaisdavau „su galva“. Baigdamas karjerą, buvau ir fiziškai, ir psichologiškai išsekęs, praradęs pusiausvyrą. Laimei, turiu šeimą, kuri ją atstatė. Jei ne fantastiška mano žmona, tai traumų būčiau turėjęs ne tik psichologinių. Mes jau penkiolika metų kartu.  Dabar, kai nebežaidžiu ir matau, kaip  auga vaikai, gyventi taip gera!

Ačiū už pokalbį!

Tekstas – Godos Klimavičiūtės
Nuotraukos – Godos Klimavičiūtės ir asmeninio albumo

 

Klemenso Patiejūno dosjė

Klemensas Patiejūnas (40 m.).

Profesionaliai krepšinį žaidė daugiau nei 15 metų įžaidėjo pozicijoje.

Pirmieji klubai, kuriuose žaidė K. Patiejūnas:

– „Preventa“ (Vilnius), „Alita“ (Alytus).

– „Plannja Lulea“ (Švedija), „Pinar Karsiyaka“ (Turkija).

Šalys, kurių klubuose žaidė K. Patiejūnas:

– Turkija, Portugalija, Slovėnija, Prancūzija.

 

Keletas „East Players Agency“ žaidėjų: 

 

– Jonas Valančiūnas (Toronto „Raptors“).

– Laimonas Kisielius, Artūras Valeika (Vilniaus „Lietuvos rytas“).

– Mindaugas Girdžiūnas (Klaipėdos „Neptūnas“).

– Donatas Sabeckis (Šiaulių „Šiauliai“).

– Prancūzijos lygose žaidžia 17 lietuvių.

 

Ką veikia krepšinio agentas?

–          teisiškai atstovauja profesionalius krepšininkus

–          ieško naujų talentų

–          derasi dėl žaidėjų algos ir padeda pasirašyti sutartis

–          daug keliauja, stebi varžybas, bendrauja su klubais ir žaidėjais, todėl darbo diena trunka ilgiau nei „nuo 8 iki 17 val.“

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Vaidotas Baužys: esu ultra sporto mėgėjas ir propaguotojas

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį