Nors Tautvydui Krasauskui dar tik 22-eji, jis jau tapo viena svarbiausių figūrų Lietuvos regbio rinktinėse. Sparčiai tobulėjantis sportininkas įgijo patirties rungtyniaudamas regbio valstybėje Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), o dabar mokosi ir rungtyniauja regbio tradicijomis garsėjančiame „Hartpury” koledže Anglijoje.
Geriausių 2018 metų Lietuvos regbininko rinkimuose T. Krasauskas užėmė antrąją vietą. Saugo pozicijoje rungtyniaujantis regbininkas Lietuvos rinktinėje pakeitė ilgametį nacionalinės rinktinės kapitoną Mindaugą Misevičių. Pastarasis yra minėjęs, kad trauktis iš nacionalinės komandos jam negaila, nes užaugo tinkama pamaina.
„Sulaukiu iš Mindaugo pagyrimų ir, esant progai, pasikalbame”, – sakė T. Krasauskas.
Regbininkas papasakojo apie meilę regbiui, savo karjeros vingius ir pagarbą tėvynei.
Kaip susidomėjai regbiu? Kada nusprendei, kad nori žaisti būtent jį?
Regbiu susidomėjau kai su draugais pirmą kartą pažaidžiau kieme. Tas žaidimas kieme buvo beveik be taisyklių. Pagrindinė taisyklė buvo, kad negalima mesti kamuolio į priekį, bet man labai patiko. Mūsų žaidžiančių buvo labai daug. Grįžęs namo iškart sėdau prie kompiuterio domėtis, kas tas regbis ir kaip jis žaidžiamas. Man gerai sekėsi, draugai mane gyrė. Kadangi jie buvo vyresni ir jau lankantys regbį, tai pasiūlė ir man ateiti į treniruotes. O aš tuo metu dar lankiau krepšinį. 2009 metais pirmą kartą nuėjau į regbio treniruotę ir po kelių apsilankymų supratau, kad tai yra mano sporto šaka.
Ką dar lankei vaikystėje? Kokias sporto šakas mėgsti iki šiol?
Teko lankyti tenisą, dziudo ir krepšinį. Žiūrėti mėgstu visus sportus, bet, tikriausiai kaip ir kiekvienas lietuvis, dažniausiai stebiu krepšinį (neskaitant regbio). Palaikau Kauno „Žalgirį” ir, žinoma, Lietuvos rinktinę.
Teko žaisti ir mokytis regbio valstybėje PAR. Ką tau suteikė ten praleisti metai?
Dveji metai PAR man suteikė labai daug. Įgijau daug patirties žaisdamas ir treniruodamasis, stengiausi pasisemti kiek įmanoma daugiau iš patyrusių trenerių, kurie gerai išmano savo darbą. Dėl to ten ir buvau išvykęs. Taip pat pradėjau gyventi savarankiškai. Iš pradžių gyvenimo būdas buvo kiek kitoks nei buvau įpratęs Lietuvoje. Pavyzdžiui, reikėjo keltis 4-5 valandą ryto ir eiti į treniruoklių salę. Arba buvo neįprasta dėvėti specialias mokyklos uniformas, bet aš žinojau, ko tikėtis, todėl labai nenustebau. PAR išmokau daug gyvenimiškų pamokų, sutvirtinau savo anglų kalbą, kuri prieš išvykstant nebuvo gera. Ir svarbiausia – sutikau be galo daug gerų žmonių, su kuriais tapome draugais ir kurie pakeitė mano požiūrį į tam tikrus dalykus. Su jais bendrauju iki šiol. Tai kol kas yra vienas geriausių etapų mano gyvenime.
Ar prisimeni savo debiutines rungtynes Lietuvos rinktinėje? Koks buvo jausmas?
Atsimenu labai gerai. Tai įvyko prieš dvejus metus rungtynėse su Liuksemburgu Panevėžyje. Jausmas buvo tikrai geras. Ypač grojant Lietuvos himnui. Sunku net apibūdinti jausmą, bet, tikriausiai kaip ir kiekvienas sportininkas, prieš kiekvienas debiutines rungtynes jaudinausi.
Ką tau reiškia atstovauti Lietuvai?
Žaisti už tėvynę yra labai didelė garbė. Labai džiaugiuosi ir vertinu kiekvieną tokią galimybę. Man kovo 11-oji kiekvienais metais darosi vis svarbesnė, nes su amžiumi pradedi suprasti ir vertinti tokius dalykus kaip laisvė ir nepriklausomybė.
Lietuvos tiek regbio-7, tiek regbio-15 rinktinės pastaraisiais metais smarkiai atjaunėjo. Kaip manai, kokios yra jų galimybės?
Neabejoju Lietuvos rinktinių galimybėmis. Turime tikrai daug jaunų ir perspektyvių žaidėjų, kurie, vos sulaukę 18-os, jau debiutavo nacionalinėje komandoje. Šiais metais turime visas galimybes sugrįžti į elitinį Europos regbio-7 „Grand Prix” divizioną, o su regbio-15 rinktine – išlikti „Trophy” divizione, o ateityje siekti ir aukštesnių tikslų.
Šiuo metu žaidi ir mokaisi Anglijoje, „Hartpury” koledže. Kokios sąlygos ten?
Į „Hartpury” universitetą nusprendžiau vykti, nes ten lietuviai jau buvo „pramynę kelius” („Hartpury” koledže mokėsi Jonas Mikalčius ir Dovydas Taujanskas – red. past.). Be to, jis garsėja regbiu, turi keletą komandų ir profesionalų vyrų klubą. Sąlygos treniruotis ir žaisti yra aukščiausio lygio, nes čia atvažiuoja geriausi Anglijos ir kitų šalių jaunieji regbininkai. Visada būni profesionalioje aplinkoje, gali iš arti matyti kaip žaidžia profesionalai, kur konkurencija yra didžiule, bet niekada negali žinoti, kada sulauksi žinutės iš trenerių. Mokytis sąlygos yra geros, bet niekas čia nesimoko (juokiasi – red. past.). Visada tobulinu savo perdavimo techniką, kaip yra įprasta mano pozicijai.
Ką patartum jaunimui, kuris svarsto lankyti regbį?
Tikrai patarčiau rinktis regbį, nes su laiku tu supranti, kad tai yra daugiau nei tik žaidimas. Tai – didžiulės pagarbos priešininkui, disciplinos ir komandinio darbo reikalaujantis sportas. Galbūt iš šalies atrodo, kad tai grubus sportas jaunimui, tačiau vėliau pamatai šio žaidimo vertybes ir supranti, kad tai yra chuliganų sportas, kurį žaidžia džentelmenai.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Čempionų lygos aštuntfinalių simbolinis vienuoliktukas