Dalintis „Lango į Europą beieškant“

Lango į Europą beieškant

2009-aisiais apleistoje Vilniaus „Žalgirio“ bazėje Žolyno gatvėje švilpavo vėjai. Klubo savininkas Vadimas Kastujevas sėdėjo kalėjime Rusijoje. Komanda vilkosi antrojo šalies futbolo diviziono turnyro lentelės uodegoje, o pinigų kelionėms į išvykos rungtynes neretai surasdavo ir dalį algų stipresniems žaidėjams sumokėdavo sirgaliai.

Praėjo septyneri metai. „Žalgiris“ šalies čempiono titulo niekam neatidavė triskart iš eilės ir neatrodo, kad ketintų pažeisti šią tradiciją šiemet. Per pastaruosius penkerius metus vilniečiai iškovojo šešias LFF taures – unikalus rekordas, kurį kažin ar kam nors pasaulyje pavyks pagerinti. Vienintelis deguto šaukštas medaus statinėje – europinės viltys, kasmet dūžtančios labai anksti.

Svajonių sezonas

2013 metų vasarą ir rudenį „Žalgiris“ pergalingai žygiavo per Europos lygos atranką. Vilniečiai išmetė iš turnyro airių „St. Patrick’s Athletic“, Jerevano „Pyunik“ iš Armėnijos ir – ypač skambiai – Poznanės „Lech“ iš Lenkijos. Po atsakomųjų rungtynių namie aršiems lenkų sirgaliams liko tik susivynioti Lietuvą įžeidžiančius plakatus ir keliauti iš stadiono suvokiant, kad Europos sezonas baigtas, o nutraukė jį futbolo nykštukas iš kaimyninės šalies.

bf6o3308

Svajonė žaisti Europos taurės turnyro grupių etape neišsipildė – „Žalgirį“, kuriam trūko vos vieno žingsnio, sustabdė galingiausias Austrijos klubas „Salzburg“. Tačiau netikėtas žygis per Europą Vilniaus klubo biudžetą papildė maždaug puse milijono eurų, pavergė ne vieno šimto sirgalių širdis ir sužadino viltį, kad ši komanda gali daug.

Nuo tada „Žalgiris“ tapo etatiniu šalies čempionu, o taurę iš savo trofėjų kambario kartą per sezoną išneša tik tam, kad pastovėtų stadione per finalą ir grįžtų namo, kai pergalės šampano purslai išgaruoja. Bet Europoje – viskas kitaip.

Smulkmenų nėra

Zagrebo „Dinamo“ iš Kroatijos, Švedijos „Malmo“, Kazachstano „Astana“ – tai komandos, kurios šalino vilniečius iš UEFA čempionų lygos atrankos tada, kai lauke buvo šilta, dienos ilgos, o naktys – trumpos. Likti Europoje iki rudens „Žalgiriui“ niekaip nepavyksta, o per šešerias trijų sezonų rungtynes Lietuvos futbolo flagmanui įmušti pavyko tik sykį – šiemet Astanoje.

„Atrodo, jau pernai, kai žaidėme su „Malmo“, trūko labai nedaug. Dabar „Astanos“ futbolininkams pralaimėjome per plauką, – prisiminė „Žalgirio“ treneris Valdas Dambrauskas. – Tačiau klubas eina pirmyn. Tai matau nuo tada, kai prie jo prisidėjau. O sporto direktorius Mindaugas Nikoličius dirba tiek, kad kartais juokais sakau: tai vienintelis pažįstamas žmogus, kuris dirba daugiau už mane.“

dpp_0037

Direktorių tandemas – M. Nikoličius ir Vilma Venslovaitienė – „Žalgirio“ vairą perėmė prieš 2010-ųjų sezoną. Nuo tada klubas tik kilo. Dabar V. Venslovaitienė surenka „Žalgiriui“ maždaug dviejų milijonų eurų metinį biudžetą, o M. Nikoličius nuo pat pirmojo sezono rasdavo dėmesio vertų legionierių: pradžioje – buvusį Sankt Peterburgo „Zenit“ dublerių kapitoną rusą Pavelą Komolovą, kiek vėliau – Lenkijos rinktinėje epizodiškai žaidusį Jakubą Wilką.

Žaidėjai, kurie yra komandoje, – asmenybės, dauguma kur nors yra parodę, ką gali, turi didelių ambicijų. Todėl svarbūs jų tarpusavio santykiai, santykiai su treneriais. Daugelis žaidę geruose klubuose, turi su kuo lyginti. „Žalgiryje“ jiems sukurtos tokios sąlygos, kad atvykę į treniruotę rankoje dažniausiai laiko tik automobilio raktelius.

Dabartinėje komandoje irgi yra spalvingų asmenybių. Žalius ir baltus marškinėlius vilki buvęs perspektyviausias jaunas Amsterdamo „Ajax“ žaidėjas Donovanas Slijngardas, serbas Andrija Kaludjerovičius, prieš ketverius metus atstovavęs savo šaliai Londono olimpinėse žaidynėse.

„Jaučiame moralinę pareigą suteikti šansų ir jauniems vietiniams žaidėjams“, – dar prieš keletą metų kalbėjo M. Nikoličius. Ši nuostata niekur nedingo. Justas Lasickas, Julius Momkus, Aldas Korsakas, antroje sezono pusėje Utenos „Uteniui“ išnuomotas Danielis Romanovskis – visi jie turėjo galimybę pažaisti šį sezoną.

„Esame klubas, kuriame smulkmenų nėra, – kalbėjo V. Dambrauskas. – Komandos žaidėjai – asmenybės, dauguma kur nors yra parodę, ką gali, turi didelių ambicijų. Todėl svarbūs jų tarpusavio santykiai, santykiai su treneriais. Daugelis žaidę geruose klubuose, turi su kuo lyginti. „Žalgiryje“ jiems sukurtos tokios sąlygos, kad atvykę į treniruotę rankoje dažniausiai laiko tik automobilio raktelius. Iš tikrųjų pasiekus šį lygmenį svarbiausia – ne techniniai ar taktiniai niuansai. Svarbiausia – kad žaidėjai galėtų galvoti tik apie futbolą.“

Proveržis – 2017-aisiais?

Sunkiausiais laikais „Žalgirio“ komandą ne tik žodžiais, bet ir darbais gelbėję sirgaliai ir dabar su ja visada – ir kai žali ir balti visus traiško Lietuvoje, ir kai nesiseka Europoje. „Mūsų palaikymo kokybė priklauso nuo to, kur žaidžiame – namie ar tolimose ir nemažai kainuojančiose išvykose“, – sakė turbūt garsiausias futbolo sirgalius Lietuvoje Ingvaras Butautas.

Vis dėlto net į egzotišką ir tolimą Kazachstaną „Žalgirio“ sirgalių grupė „Pietų IV“ pasiuntė dvylika savo žygūnų. „Aišku, kai vėl pralaimi taip apmaudžiai, grįžtant namo kalbėti apie futbolą nėra didelio noro“, – neslėpė karčių emocijų Storo pravarde aistruolių bendruomenėje žinomas I. Butautas.

dpp_0051

Kita vertus, „Žalgirio“ ultros tikisi, kad 2017-ieji jam bus sėkmingi. Priežastis paprasta – Vilniaus futbolininkai Čempionų lygos atrankos pirmajame etape pirmą kartą turbūt bus tarp skirstytų pagal reitingą komandų. Vadinasi, pirmasis varžovas bus potencialiai silpnesnis. Įveikęs jį „Žalgiris“ sužaistų dar bent ketverias tarptautines rungtynes – jei pralaimėtų antram varžovui Čempionų lygos atrankoje, persikeltų į Europos lygą.

„Nesu įsitikinęs, kad būsime skirstyti, – atsargiau tokią tikimybę vertino V. Dambrauskas. – Viskas priklausys nuo to, kas taps kitų šalių čempionais. Jeigu didieji, gerus reitingus turintys klubai, galime vėl likti apačioje. Bet pastebėjau, kad sieną sunkiausia pramušti pirmą kartą. Pavyzdžiai – Borisovo BATE, Razgrado „Ludogorets“. Vėliau – lengviau, nes turi geresnę reputaciją, esi patrauklesnis stipresniems žaidėjams.“

_b9f2999

Paradoksas, tačiau dėl besąlygiško „Žalgirio“ dominavimo Lietuvoje tribūnų veteranas I. Butautas džiaugsmu netrykšta. „Panašūs laikai, kai „Žalgiris“ laimėdavo viską, buvo maždaug 1990-aisiais, – prisiminė dar sovietmečiu paskui komandą po buvusios imperijos platybes klajojęs Storas. – Mums tai nėra labai gerai – sunku energingai palaikyti komandą, kai žinai, kad net jei kartą pralaimėsi, paskui bus septynios pergalės iš eilės.“

„Visi turime eiti į priekį. Klaidos ir atsipalaidavimas dabar galbūt labai brangiai nekainuoja Lietuvoje, bet kainuoja Europoje“, – apibendrino V. Dambrauskas.

Kita vasara stipriausiam Lietuvos futbolo klubui bus dar vienas išbandymų metas. Sirgaliams – vilčių periodas, nes jie ir vėl tikisi, kad europinis nuotykis tęsis ilgiau nei dvejas rungtynes.

„Pakilome iš pelenų“

Tekstas – Nerijaus Kesmino
Nuotraukos – Sauliaus Čirbos

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Komanda Vytis grįžta tik dėl pirmosios vietos

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį