Laurynas Grigelis gyvenime nekeistų nieko

Tenisininkas Laurynas Grigelis emigravo dar paauglystėje, bet iki šiol lietuviškai kalba be akcento, serga už gimtosios Klaipėdos „Neptūno“ krepšinio komandą ir ateitį sieja su žavia tamsiaplauke lietuve. Nors jau 14 metų namais jis vadina Italiją, o į Lietuvą, pasitaiko, per metus ir visai neatvyksta, susidomėjęs stebi įvykius tėvynėje ir moko italus žaisti krepšinį.

Kai šešiametį Lauryną tėvai pagal skelbimą nuvedė žaisti teniso į Valdonės Povilionienės treniruotes, nė vienas iš Grigelių nemanė, kad tai bus rimta. Tiesiog ieškojo judriam berniukui užsiėmimo.

Tačiau Laurynui sekėsi ir jis greitai išsiskyrė iš bendraamžių. Kai po kelerių treniruočių metų V. Povilionienė nutarė karjeroje daryti pertrauką, kilo grėsmė, kad L. Grigeliui teks atsisveikinti su tenisu. Stipriausias teniso centras Lietuvoje tuomet buvo įsikūręs Šiauliuose, kur treniravosi ir Ričardas Berankis. O Klaipėdoje kitam perspektyviam žaidėjui nebuvo su kuo varžytis.

Lauryno tėvai nutarė paieškoti galimybių sūnui likti tenise ir išsiuntė šūsnį laiškų į Jungtinę Karalystę, Ispaniją, Italiją. Italus sudomino perspektyvus lietuvis ir taip 2004 m. Laurynas su mama Aukse išvyko į Bergamo provinciją.

„Jei turėčiau brolių ar seserų, tėvai gal ir nebūtų taip dėl manęs stengęsi, tačiau esu vienturtis, ir jie nutarė padaryti viską, kad toliau žaisčiau tenisą“, – įsitikinęs 26 metų tenisininkas.

Po sunkių pirmųjų metų į Čividino miestelį atvyko ir Lauryno tėtis. Auksė ir Stanislovas Grigeliai iki šiol ten gyvena, o vienas geriausių Lietuvos tenisininkų jau kelerius metus savarankiškai grindžia savo karjeros kelią.

Tempas – milžiniškas

„Tėvai dėl manęs daug paaukojo, – jiems dėkingas L. Grigelis. – Jei manęs paklaustų, ką norėčiau keisti, atsakyčiau, kad nekeisčiau nieko – palikčiau viską taip, kaip buvo. Niekada nedariau nieko kito – tik žaidžiau tenisą, tad neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Net nenutuokiu, kaip būtų, jei būčiau studijavęs universitete, įgijęs specialybę.“

Universitetui Laurynas neturėjo laiko. Jau paauglystėje jo treniruotės trukdavo 6–7 valandas per parą. Vien pernai iš 52 savaičių bent 32 jis praleido turnyruose.

„Tokį tempą ne tik sunku išlaikyti. Tiesiog nelieka laiko beveik niekam daugiau, tik sportui“, – šypsojosi talentingas tenisininkas.

Sukasi kaip išgali

Prieš kelerius metus jis išsikėlė iš tėvų namų Čividine ir dabar treniruojasi Folinjo mieste Perudžos provincijoje. Laurynas atstovauja Trento teniso klubui, važinėja po vienetų turnyrus, kai tik yra kviečiamas, rengiasi Lietuvos teniso rinktinės marškinėlius ir žaidžia Daviso taurės turnyre.

Ir nors tenisas yra jo profesija, trečiajame geriausių planetos tenisininkų ATP šimtuke esančiam lietuviui ramaus gyvenimo ji negarantuoja. „Neturiu konkrečios mėnesio algos, negaliu nusipirkti buto ar namo. Jei sekasi, uždirbu daugiau, tačiau būna mėnesių, kai išlaidos didesnės nei pajamos“, – atskleidė tenisininkas.

Laurynas sukasi kaip išgali. Tėvų pagalbos jau seniai nebeprašo – jie ir taip daug davė, kad sūnus galėtų žaisti tenisą. Pastaraisiais metais L. Grigelį paremia ir Lietuvos teniso talentų fondas.

Namie laukia lietuvė

Jau metai, kai po turnyrų svetur Laurynas grįžta ne į tuščius namus. Žavi tamsiaplaukė lietuvė Stela paaukojo savo siekius Lietuvoje ir dėl tenisininko persikraustė į Italiją. Jie susipažino vienos parduotuvės atidaryme Vilniuje, beveik trejus metus daugiausia bendravo laiškais ir telefonu, nes tenisininkas nuolat buvo išvykęs. Bet galiausiai priėmė sprendimą gyventi drauge.

Stela lankė italų kalbos kursus ir bandė rasti veiklos Italijoje. O visai neseniai pagaliau gavo trokštamą darbą – 13 metų meninę gimnastiką sportavusi mergina tapo meninės gimnastikos trenere.

„Stela dėl manęs pasiaukojo, kaip kažkada pasiaukojo mano tėvai. Nežinia, ar mums būtų kas išėję, jei ir toliau būtume vienas gyvenęs Lietuvoje, kitas – Italijoje, nes labai sunku bendrauti per atstumą. Ir dabar neįsivaizduoju, kaip Stela ištveria dažnas mano keliones, bet esu jai labai dėkingas, kad ji manęs namie laukia“, – prisipažino L. Grigelis.

Jis apskritai nemėgsta būti vienas. Gal ir dėl to, kad vienas praleidžia tikrai daug laiko. Todėl, kai tik turi laisvadienių, su Stela keliauja arba susitinka su draugais. Vaikystės draugų dar liko ir Lietuvoje. Čia – seneliai ir kiti giminės. Su tėvais ir drauge Laurynas bendrauja lietuviškai, todėl kalba be akcento ir neužsikirsdamas, nors, neslepia, itališkai reikšti mintis kartais būna lengviau.

„Tačiau gimiau lietuviu ir juo būsiu. Tai – mano šalis, todėl domiuosi įvykiais joje ir labai palaikau Lietuvos sportininkus. Žiūriu lietuvišką krepšinį ir sergu už Lietuvos komandas Europos turnyruose, tačiau labiausiai norėčiau, kad Lietuvos čempionatą laimėtų mano gimtosios Klaipėdos „Neptūnas“, – juokėsi L. Grigelis.

Judrumas

Italai L. Grigelį dažniausiai vadina „Grigio“. Šis žodis itališkai reiškia pilką spalvą. Pravardę lietuvis gavo tik dėl to, kad italams sunku ištarti ir jo vardą, ir pavardę, todėl italams pasirodė, kad „grigio“ – tinkamas jo pavardės trumpinys.

Laisvalaikiu L. Grigelis mėgsta žaisti futbolą, krepšinį ir važinėti kartais. Tačiau visiems užsiėmimams stinga laiko, o futbolo ar krepšinio aikštėje kyla traumų pavojus. „Ne tenisą žaidžiu labai retai, nors ir mėgstu palakstyti. Mama juokėsi, kad pirmiausia išmokau ne vaikščioti, o bėgti. Kai mane paleisdavo, tik bėgdavau, nes taip – greičiau. Matyt, tokia jau mano prigimtis, kad nuolat turiu judėti“, – sakė tenisininkas.

Laurno Grigelio ir Ričardo Berankio draugiškas mačas

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Saulius Čirba, Asmeninis arch.