Dalintis „Lenktynės su vėju“

Lenktynės su vėju

Vėjas galvoje ir begalinis malonumas leistis nuo kalno ant spalvingos lentos. Nors suvaldyti snieglentę sunkiau nei slides, šio žiemos sporto mėgėjai jos į nieką nekeistų. Nesvarbu, kad ir kristi tenka skaudžiau, ir mokytis ilgiau užtrunka. Tarp snieglenčių mėgėjų netrūksta ir gerai visiems pažįstamų veidų.

Pasirinkimo neturėjo

Verslininkė Daina Bosas (47 m.) juokiasi, kad ji neturėjo pasirinkimo – tik stoti ant snieglentės. Su faktu, kad turės išmokti ja šliuožti, buvo supažindinta, kai prieš keturiolika metų pradėjo bendrauti su būsimuoju vyru Antanu Bosu.

Užkietėjęs snieglentininkas į kalnus nusivežė ir Dainą. Ši gal dar būtų svarsčiusi pirmiausia stoti ant slidžių, o tik paskui išmėginti snieglentę, bet apie tai net kalbos nebuvo.

„Kadangi iki tol nebuvau nei slidinėjusi, nei snieglente šliuožusi, net nemąsčiau, kas lengviau. Pasisamdžiau instruktorių ir pradėjau mokytis šliuožti“, – pasakojo sportiška moteris.

Buvo sunku, baisu, dažnai – skausminga, nes, kaip juokėsi Daina, iš pradžių dažniau voliojosi sniege nei stovėjo ant snieglentės. Pasitaikė, kad ir ašarą nubraukdavo. Tačiau ji kantriai kas žiemą samdėsi instruktorių ir mokėsi ne tik išsilaikyti ant kojų, bet ir šliuožti techniškai, kol po dviejų ar trijų sezonų snieglentė jai jau nekėlė baimės.

D. Bosas su dukra Marija

„Mano sūnus Lukas ir vyresnioji duktė Marija šliuožti snieglente išmoko greičiau nei aš – jiems labiau patikdavo grupinės treniruotės. Lukas juokėsi, kad jam ten buvo gėda prie visų griuvinėti, todėl greičiau perprato techniką“, – pasakojo D. Bosas.

Dainos ir Antano Bosų duktė Magdalena snieglente šliuožia nuo penkerių – jau tris sezonus. Daina neabejoja, kad užaugusi mergaitė ant snieglentės jausis lyg ant savo kojų.

„O man buvo sunkiau, nes mokytis pradėjau jau suaugusi, tad užtruko, kol pasijutau užtikrintai“, – sakė verslininkė. Dabar ji jau puikiai valdo snieglentę ir pati sprendžia, kur ja šliuožti – be problemų aplenkia gūbrį ar kitą kliūtį. Tačiau triukų ant kalno neišdarinėja.

„Baikite! – nusijuokė D. Bosas. – Na, kam man problemos? Juolab kad matėme nekokį pavyzdį. Turime tradiciją su snieglentėmis supažindinti naują šeimos narį, tad prieš pora sezonų į kalnus nusivežėme sūnaus žmoną. Pasamdėme jai instruktorių. Tačiau net jo prižiūrima marti sugebėjo susilaužyti abi rankas.“

Bosų šeima kartą per metus vyksta į kalnus Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje – šeima mėgsta aplankyti vis naują kurortą. Verslininkė atkreipė dėmesį, kad kalnuose egzistuoja mados – šalmų, batų ar pačių snieglenčių. Ryškiaspalviais drabužiais vilkintys snieglentininkai išsiskiria iš minios. „Man irgi labai smagu būti ryškiai. Kodėl gi ne? Juk atostogos!“ – sakė D. Bosas.

Neatgrasė net traumos

Grupės ŽAS narys Gidonas Šapiro-Bilas (44 m.) gailisi, kad ant snieglentės stojo per vėlai – tik prieš šešerius ar septynerius metus.

Prieš tai jis nemokėjo net slidėmis šliuožti, bet kažkuris draugas paprotino, kad slidinėja tik pensininkai, tad geriau iškart pradėti nuo snieglentės, nes paskui vis tiek reikės ją rinktis.

Pirmieji Bilo mokytojai buvo draugai. Po kelių mėginimų šliuožti snieglente Druskininkuose ir Ignalinoje G. Šapiro išvyko į Italijos Alpes. Kalnuose jis suprato, kad nemoka absoliučiai nieko, tad pasisamdė instruktorių. Po savaitės vadinamajame „varlinyke“ išdrįso nusileisti nuo tikro kalno.

„Bet malonumą šliuožti snieglente pajutau tik trečią kartą nuvykęs į kalnus“, – prisipažino G. Šapiro, iki šiol savęs nelaikantis rimtu snieglentininku.

Gidonas Šapiro-Bilas

Nuo noro išmokti šliuožti snieglente Bilo neatgrasė nei dažnos mėlynės, nei rimtos traumos. Druskininkuose jis nusitraukė galinius kelio raiščius, kai lipant iš keltuvo viena koja su snieglente slydo, o kita liko vietoje. Kalti, žinoma, buvo keltuvas ir snieglentė!

Kalnuose jis smarkiai susitrenkė uodegikaulį. Tada įsigijo apsaugą jam. Susimušė kelį – nusipirko apsaugą ir jam.

„Dažniausiai taip ir būna – pirma traumos, paskui jau apsaugos. Geriau būtų viską iškart nusipirkti“, – sakė Gidonas.

Snieglentės jam patinka ne tik dėl jausmo, kai leidžiantis nuo kalno ausyse švilpia vėjas. Būtent jos, o ne slidės Bilui labiau patinka ir dėl aprangos: „Kalnuose man gaila žiūrėti į slidininkus, kaip jiems su slidžių batais sunku eiti. Snieglentininkai su savo batais tiesiog šuoliuoja. Be to, snieglentininkų ir apranga graži: ryški, laisva, nes apačioje – apsaugos.“

Moko šliuožti kitus

Dainų autorius ir atlikėjas Lukas Pačkauskas (41 m.) ne šiaip snieglente šliuožia – jis ir kitus gali mokyti, nes prieš maždaug šešerius metus Austrijoje gavo instruktoriaus sertifikatą. Ten mokėsi tam, kad pats išmoktų.

O viskas prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį, kai Luko tėvai Laimutis ir Gražina Pačkauskai, užkietėję slidininkai, ir sūnų įkalbino važiuoti į kalnus. Sovietmečiu Laimutis su Gražina dalyvaudavo lygumų slidinėjimo maratonuose, vėliau stojo ir ant kalnų slidžių, važinėjo po SSRS kalnus, o atsivėrus sienoms patraukė į Alpes.

Sugalvojęs, kad norėtų išmokti šliuožti snieglente, Lukas iškart ją įsigijo, o nuvykęs į kalnus Italijoje užsirašė į grupines treniruotes. Atrodė, šliuožti išmoko ir kelerius metus daugiau papildomai nesimokė. Kol, paklausęs kursus Austrijoje lankiusių draugų pasakojimų, nutarė įgyti instruktoriaus sertifikatą. Dėl savęs. Kad išmoktų geriau valdyti snieglentę.

„Ten supratau, kad iš tiesų nieko nemoku – mokytis pradėjau iš naujo“, – pasakojo L. Pačkauskas. Po trijų savaičių jis išlaikė teorijos ir praktikos egzaminus, gavo sertifikatą ir patraukė namo – dirbti instruktoriumi neturėjo nei laiko, nei noro. O ir finansiškai tai nėra itin pelningas darbas.

L. Pačkauskas ne tik pats šliuožia snieglente, bet ir moko kitus.

Užtat po tų kursų L. Pačkauskas šliuoždamas pradėjo jausti malonumą ir dažnai išties lenktyniauja su vėju. Kartą, varžydamasis su draugu rusu, snieglente nuo kalno leidosi didesniu nei 70 km per valandą greičiu.

„Visko buvo – žinoma, kad esu skaudžiai kritęs. Ir meniską susiplėšęs, ir uodegikaulis buvo skilęs. Bet nei traumos, nei nuolatiniai riešų ar plaštakų skausmai nuo snieglenčių neatgrasė“, – sakė dainininkas, į kalnus anksčiau važiuodavęs bent du kartus per metus. Pasitaikė, kad ten lėkė ir triskart.

Jam labiausiai patinka greitos trasos ir bekelė. Snieglenčių parkuose jis neišdarinėja triukų. „Greitas šliuožimas atima ne mažiau fizinių jėgų ir suteikia ne mažiau adrenalino“, – tvirtino atlikėjas.

Madų kalnuose jis pernelyg nepaiso, nes tos mados keičiasi kas sezoną. Nors tvirtina pastebėjęs, kad kokybiški drabužiai – visada labai gražūs. Ir jis turi įsigijęs kokybišką ekipuotę: kelnes, striukę, batus, šalmą ir snieglentę. Visa tai kainavo per tūkstantį eurų, bet pinigai išleisti gerai apgalvojus.

„Turiu karčios patirties, kai pataupęs drabužiams šlapau, paskui šalau, vėl šlapau ir šalau ir dėl to šliuoždamas nejaučiau malonumo. Kalnuose turi galvoti ne apie drabužius, o apie šliuožimą“, – įsitikinęs L.Pačkauskas.

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: iš asmeninių herojų archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Krepšinio ritmu

„Mamyte, ar galėčiau pabėgti iš pamokos?“ – nuoširdi paauglio Mindaugo žinutė bene geriausiai atspindi Kuzminskų šeimos santykius. Vilniaus Radvilų gimnazijos,…

Sekantis straipsnis:

Praūžęs Dakaras įkvėpė lietuves

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį