Jų darbas per svarbiausius čempionatus komentuojamas labiau nei lemiamas metimas, o klaidų sąrašas šviesos greičiu plinta socialiniuose tinkluose.
Šįkart bus kitaip. Pačių komentatorių paprašėme į save kritiškai pažvelgti ir papasakoti juokingiausius nutikimus.
RYTIS KAZLAUSKAS
Karjera. Krepšinį pradėjau komentuoti 2012 metų pabaigoje. Buvo keli pirmieji kartai, o rimčiausi išbandymai pasipylė 2013-aisiais, kai prie NKL čempionato rungtynių prisidėjo ir BBL bei LKL pirmenybių mūšiai. Be to, pradėjau komentuoti ir kitas sporto šakas. Taigi šiemet švęsiu ketverių metų sukaktį, kai esu su komentatoriaus ausinėmis.
Smagiausi epizodai. Komentuojant NKL čempionato rungtynes Šakiuose, pačioje pabaigoje dingo elektra. Transliacija tąsyk taip ir baigėsi…
Per vienas NKL rungtynes Joniškyje pradėjo degti garso pultas. Buvome šiek tiek nustebę, kad, net apdegęs, jis ir toliau veikė.
Sykį esu ne taip ištaręs tada Prienuose rungtyniavusio LKL žaidėjo Arvydo Šikšniaus pavardę. Mano klaidą pastebėjo vienas krepšinio portalas ir epizodą paskelbė savo feisbuko paskyroje. Pamenu, buvo nemažai jį linksmai komentavusių internautų.
Kolegų darbas. Kai pradėjau pats komentuoti, į krepšinio transliacijas ėmiau žiūrėti kitaip – daugiau klausausi, ką sako komentatoriai. Tenka išgirsti vieno ar kito kliurkas tiesioginiame eteryje – sumaišytos pavardės, iškraipyti faktai, išsprūdęs nevartotinas žodis. Nesu iš tų, kurie iškart puola apie tai rašyti internete. Jie – mano kolegos, puikiai suprantu jų klaidas. Jei nutikimai linksmi, būtinai apie tai pasikalbame su kolegomis.
Vienas geras mano pažįstamas tiesioginiame eteryje per ausines bendravo su transliaciją filmuojančiu operatoriumi. Apie krepšinį jiedu kalbėjosi kaip du geri draugai namuose. Mačo baigtis seniai buvo aiški, bet vyrukas nusprendė žiūrovams praskaidrinti nuotaiką, – tiesioginiame eteryje surengė nedidelį šou.
MINDAUGAS RAINYS
Karjera. Krepšinį komentuoju aštuonerius metus.
Smagiausi epizodai. Linksmų epizodų tiesioginiame eteryje buvę nemažai. Kai kurie jų atsiduria eteryje, o kai kurie lieka tik techninio personalo ir mano atmintyje.
Kartą Šiauliuose, kai komentavau Baltijos krepšinio lygos rungtynes, ant manęs užgriuvo du dėl kamuolio kovojantys krepšininkai. Įdomiausia, kad po ištiktuko „oi“ nenusikeikiau ir, net atsidūręs ant grindų, sugebėjau tęsti komentavimą.
Per vieną transliaciją nutrūko palydovinis ryšys, vaizdo ekrane nemačiau, buvo tik garsas. Geras penkias minutes teko improvizuoti, kalbėti apie tai, kas darosi aikštelėje, žiūrint tik į kompiuteryje besikeičiančius skaičius. Gerai, kad vėliau vaizdas atsigavo.
Kartą per rungtynes esu nusikeikęs. Nenorėjau nieko blogo, maniau, pasakysiu vaizdingą posakį ir netyčia ištariau, ko žiūrovams nederėjo girdėti. Kodėl niekas nesureagavo? Tai buvo vėlyva moterų krepšinio rinktinių transliacija, žaidė ne pasaulio elitui priklausančios šalys. Žiūrinčių, manau, nebuvo daug, o ir pats keiksmažodis nebuvo labai riebus. Tik pats jaudinausi.
Kolegų darbas. Klausydamasis, kaip dirba kiti, mintyse stengiuosi susidėlioti prioritetus. Man svarbiausia, kad komentatorius netrukdytų, perduotų geras emocijas. Jei rungtynės nėra labai intriguojančios, nuo komentatoriaus priklauso, ar jas bus įdomu stebėti ne tik pačiam. Svarbu, kad jis mokėtų užvesti.
Iš kolegų esu girdėjęs, jog yra buvę, kad komentavimu nepatenkintas žaidėjas po rungtynių ar kitą dieną grasino komentatoriui, įžeidinėjo. Laimei, man taip nėra nutikę. Krepšinyje nė vienam žaidėjui nejaučiu nei didelių simpatijų, nei antipatijos.
RYTIS VYŠNIAUSKAS
Karjera. Tai mano trečiasis komentavimo sezonas.
Smagiausi epizodai. Per Utenos „Juventus“ ir „Šiaulių“ mačą įspūdingą tritaškį aidint sirenai pataikė penkiolikmetis Ugnius Nikitinas. Nežinau, kodėl, bet, žiūrint komandos sudėtį, man pasivaideno, kad jam neseniai suėjo šešiolika. Taip ir pasakiau eteryje. Po mačo teko imti interviu iš „Juventus“ žaidėjo amerikiečio Spencerio Butterfieldo, jis pasakė, kad Ugniui – penkiolika. Tai dar ir jį suklaidinau, įtikindamas, kad Ugnius – jau šešiolikos sulaukęs.
Šį sezoną, kai vyko „Vytauto“ ir „Lietuvos ryto“ rungtynės Prienuose, per ilgąją pertrauką pamiršau išjungti mikrofoną. Tada bendravome su transliacijos režisieriumi, keletą kartų kalbėjau telefonu, pasirodo, viskas buvo ištransliuota į TV6 eterį. Pasisekė, kad esu gerai išauklėtas ir nesikeikiu.
Praėjusį sezoną komentavau LKL pusfinalio rungtynes tarp „Žalgirio“ ir „Juventus“, jos vyko Kauno sporto halėje. Prieš trečią kėlinį turėjau paimti interviu iš abiejų komandų trenerių, o paskui greitai vėl užlipti laiptais ir dirbti prie pulto. Po interviu nuskubėjau aukštyn, atsisėdau, prasidėjo trečias kėlinys. Ėmęs kalbėti supratau, kad trūksta oro, liaudiškai tariant – „gavau pompą“. Spėjau pasakyti kelis sakinius, paskui paprašiau transliacijos režisieriaus išjungti mano mikrofoną. Minutę teko tiesiog ramiai pakvėpuoti, kad galėčiau tęsti darbą.
Kolegų darbas. Transliacijų žiūriu daug, nuolat išgirstu ir kolegų pokštų, ir nusikalbėjimų – visiems visko pasitaiko. Yra tekę girdėti, kad neatpažinę komentatoriaus apsaugos darbuotojai neįleido vidun. Pasitaiko nemažai situacijų, kurių žiūrovas nemato ir negirdi, bet komentatoriui jos sukelia stresą arba juoką. Tai gali būti ir netikėta automobilių spūstis, dėl kurios vėluoji į rungtynių pradžią, ar ne laiku prispyrę gamtiniai reikalai.
AURIMAS BUDRAITIS
Karjera. Pirmasis bandymas buvo 2006 metais, buvau ką tik pradėjęs dirbti Žinių radijuje. Nuėjau pas vadovą, pasakiau, kad noriu komentuoti. Po kelių savaičių radijas transliavo moterų Eurolygos finalo ketverto varžybas. Su kolega Žilvinu Aleksandravičiumi sėdome prie mikrofono. Baimės buvo daug.
Smagiausi epizodai. Žinių radijuje turėjome komentuoti Vilniaus „Lietuvos ryto“ rungtynes. Vaizdo per televizorių nebuvo, komentavome tik matydami internete besikeičiantį rezultatą. Nežinau, ar kas suprato, bet iššūkis buvo didžiulis.
Dar vienas iššūkis – komentuoti „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ rungtynes pirmą kartą iš „Žalgirio“ arenos. Ausinėse nieko negirdėjau, taigi visą susitikimą komentavau pakeltu balsu. Linksmiausia buvo tai, kad mano parėkavimai sulaukė neregėto aplinkinių dėmesio. Ir teigiamo, ir neigiamo, aišku.
Esu ir nusikalbėjęs. Per vienas NBA rungtynes pasakiau, kad LeBronas Jamesas buvo pakviestas trečiuoju šaukimu. Negali sakyti, kad nežinojau, tiesiog galvojau apie Michaelą Jordaną, o kalbėjau apie LeBroną. Būna situacijų, kai kalbi kalbi, susimali ir iš tiesų nusikalbi.
KAROLIS TIŠKEVIČIUS
Karjera. Pirmąsias rungtynes komentavau 2009 metais Kaune. Tai buvo internetinė Nacionalinės krepšinio lygos transliacija. Vėliau dar ilgai komentavau tik internete. Pirmoji patirtis televizijoje – per Sočio olimpines žaidynes 2014-ujų žiemą. Tais pačiais metais televizijoje debiutavau ir kaip krepšinio komentatorius. Taigi vis dar esu pradinukas.
Smagiausi epizodai. Dėl visų kuriozų esu kaltas tik pats. Kartais – dėl žioplumo, kartais – dėl to, kad darbų per daug. Yra tekę komentuoti rungtynes, per minutės pertraukėlę staiga griebti „Žalgirio“ arenos mikrofoną, eiti į aikštelę ir vesti žaidimus žiūrovams. Situacija buvo labai netikėta, tuo pat metu kalbėjau į abu mikrofonus – informacija turėjo tikti ir interneto transliacijai, ir žiūrovams arenoje.
Baisiausias košmaras – pavėluoti į rungtynes. Kartą pusvalandžio trukmės kelionė iš Kauno į Prienus truko košmariškai ilgai. Nenuleidau akių nuo laikrodžio, lėkiau kaip pašėlęs. Pamenu, kai įsiveržiau į Prienų areną, krepšininkai jau ruošėsi kovoti dėl pirmo atšokusio kamuolio. Su transliacijos žiūrovais tada pasisveikinau vos tik prasidėjo rungtynės, o su kolegomis, kurių dar ir atsiprašyti reikėjo, – tik per didžiąją pertrauką.
Kolegų darbas. Komentatorius nenutrūkstamai kalba beveik dvi valandas apie tą patį – kaip nenusišnekėti? Neįmanoma. Būtų netgi neįdomu, jeigu viskas visada būtų preciziškai tikslu ir be jokios galimybės prikibti. Apie ką tada kalbėtų žiūrovai? Būtų lygiai tas pats, jeigu rungtynių teisėjai niekada nedarytų klaidų, – sportas netektų dalies žavesio. Žmonėms reikia išsikrauti, kažką „gaidžiu“ išvadinti ar „ant trijų raidžių“ pasiųsti – tai sporto dalis.
Mes visi skirtingai suprantame, kas yra nusišnekėjimas. Man patinka, kai komentatoriai leidžia sau lyrinius nukrypimus, netikėtas metaforas ar net lengvas kalbeles apie „orą“ – tai, kas saikinga, yra gerai. Vis dėlto ir tada atsiras rimtaveidis žiūrovas, kuris dėl neįprasto ar tiesiog kitokio pasakymo komentatorių išvadins neišmanėliu ar šnekančiu nesąmones.
Kiekvienam komentatoriui pasitaiko klaidų – ir fakto, ir logikos, bet tikrai ne tiek, kiek suskaičiuoja kai kurie labai liūdni tautiečiai.
Dažnai linksmos istorijos būna visai nelinksmos. Pamenu, kolega Robertas Petrauskas, skubėdamas į Eurolygos transliaciją, Kaune sulaužė du automobilio ratus. Buvo likę visai nedaug laiko iki rungtynių pradžios. Tuo metu aš buvau arenos pranešėjas, išlėkiau jo atsivežti, į darbo vietas grįžome tik prieš pat rungtynių pradžią. Lengvas stresiukas dar niekam nepakenkė.
TAUTVYDAS MEŠKONIS
Karjera. Tikru krepšinio komentatoriumi savęs nelaikyčiau – turėjau du visaverčius sezonus. 2003–2004 metais per BTV komentavau LKL čempionatą. Lygiai po dešimties metų vėl prie jo grįžau, tik šįkart – jau LRT. 2011 metais komentavau Europos vyrų krepšinio čempionatą LRT radijuje. Buvo dar daug krepšinio varžybų, kurias teko komentuoti, bet visa tai – tik epizodiniai vaidmenys.
Smagiausi epizodai. Greičiausiai tai buvo 1989 metais, ką tik buvau atėjęs į LTV sporto redakciją. Su Linu Giliu (vėliau jis buvo LKL generalinis direktorius) prieš tai važinėjome į SSRS krepšinio čempionato rungtynių transliacijas per televiziją, „darėme“ kompiuterinę statistiką. Vyresnės kartos sirgaliai turėtų atsiminti – tokie ploni, nelabai ryškūs skaičiukai ekrano apačioje.
Taip atsidūriau Alytuje, kur vyko SSRS čempionato turas. Tą dieną Kauno „Žalgiris“ žaidė su Maskvos „Dinamo“ klubu. Atėjau dirbti su statistika, tačiau mane pamatė komentatorius Vladas Janiūnas ir kaip kolegos paprašė prieš rungtynes pasikalbėti su abiejų komandų treneriais Vladu Garastu bei Jevgenijumi Gomelskiu ir sužinoti kokių nors naujienų.
Pakalbėjęs su treneriais, viską perpasakojau V. Janiūnui ir jau ėjau prie kompiuterio, bet šis pasakė: „Tu kur? Sėsk, komentuosime.“
Va taip viskas ir prasidėjo. Debiutuodamas Alytuje, patyriau „rimtų“ finansinių nuostolių. Už darbą su statistika gaudavau dešimt rublių už rungtynes, bet tą dieną savo darbo neatlikau, o už komentavimą nieko nesumokėjo. Pakelis „Kosmoso“ cigarečių tada kainavo 70 kapeikų, butelis alaus – apie 40 kapeikų. Žodžiu, finansiškai smarkiai nukentėjau.
Antras nutikimas irgi yra, bet jis, deja, ne linksmas, o atvirkščiai – tragiškas.
2014 metais Ispanijoje vyko pasaulio vyrų krepšinio čempionatas. LRT radijui jį iš ten komentavo Linas Kunigėlis, tačiau finalo rungtynių tarp JAV ir Serbijos rinktinių dėl kažkokių priežasčių komentuoti negalėjo. Likus kelioms valandoms iki finalo, man paskambino iš LRT ir paprašė „gelbėti situaciją“. Šiek tiek „pasilaužęs“ sutikau, bet… nežinojau vieno dalyko – kad Linas nenueis iki arenos ir neįjungs ten esančio įrenginio, kuris perduotų į Lietuvą bent jau vadinamąjį „interį“ (triukšmą iš salės). Kai tai sužinojau, noro komentuoti neliko. Galite įsivaizduoti komentavimą, žiūrint rungtynes televizoriaus ekrane, negirdint jokios salės reakcijos? O tai juk radijas! Galiu tik spėlioti, kaip košmariškai skambėjo šita transliacija, – vien komentatoriaus balsas ir jokio triukšmo! O juk būna pauzių. Per jas eteryje – mirtina tyla. Prieš pat rungtynes dar bandžiau išsisukti ir atsisakyti, bet… įtikinėjimai, kad kitos išeities nėra, reikia gelbėti situaciją, ir… pažadėtas dvigubas honoraras už darbą privertė pasiduoti. Vėliau dėl to labai gailėjausi. Tai buvo, ko gero, košmariškiausia transliacija per visą mano, kaip komentatoriaus, karjerą. Ir ne tik krepšinio. Apskritai.
TEKSTAS – Gedimino Žygelio
NUOTRAUKOS – asmeninių straipsnio herojų archyvų
Dviratininkės Vilmos Rimšaitės karjeroje – netikėtas posūkis