Dalintis „Likimo užgrūdintas Ritteris“

Likimo užgrūdintas Ritteris

Kartu su Mindaugu Griškoniu užlipęs ant sidabrinio pakylos laiptelio Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, S. Ritteris žino, kad norint eiti toliau, reikia pamiršti tai, kas pasiekta. Gal dėl to jis nemėgsta demonstruoti savo trofėjų – laiko juos stalčiuje. Olimpinį sidabrą taip pat. „Į viską norisi žiūrėti paprasčiau“, – šiltai šypsosi akys, o nutrinti ir sudiržę delnai liudija apie prasidėjusį pasirengimą naujam sezonui.

Sezono pradžia irkluotojams skausminga. Per porą mėnesių, kai jie ilsisi, delnai sušvelnėja. O tada, į rankas vėl paėmus irklus, delnus nusėja pūslės, vėliau virstančios nuospaudomis. Su pirštinėmis irkluoti negalima, nes rankos turi jausti irklą, kaip jis kabina vandenį. „Būdamas vaikas jautriau į visa tai žiūrėjau, bet dabar suprantu, kad be to neįmanoma“, – šypsosi S. Ritteris, irkluoti pradėjęs 12-kos.

Kuo paauglį sužavėjo irklavimas? „Pradėjome irkluoti Trakų ežeruose, graži gamta – įdomu pasirodė“, – bando prisiminti 28-erių vyras, kuriam laikas gamtoje šiandien – vienas didžiausių laisvalaikio malonumų. „Ir tas jausmas valtyje, idealaus irklavimo siekimas neapsakomas – nepabandęs žmogus nesupras. Žiūrovas mato tik tuos mūsų judesius, kai atrodo tiesiog važinėjame, traukiame irklus, ir tiek. Bet iš tiesų kiekvienas sportas turi savo techniką, koordinuotus judesius, kurie padeda sportininkui būti stipresniam ir greitesniam už kitus. Būtent to idealaus irklavimo kiekvienas siekia, tas jausmas labai motyvuoja. Be to, irklavimas – itin konkurencingas sportas. Tai užburia, o rezultatai labai motyvuoja“, – sunkaus sporto viliones dėsto irkluotojas, pratęsęs šeimos tradiciją.

Sezono pradžia irkluotojams skausminga. Per porą mėnesių, kai jie ilsisi, delnai sušvelnėja. O tada, į rankas vėl paėmus irklus, delnus nusėja pūslės, vėliau virstančios nuospaudomis.

Buvusių irkluotojų Jūratės ir Viktoro Ritterių šeimoje gimusį Saulių į treniruotes nuvedė tėvai. Tiesa, prieš tai jie dar bandė sudominti sūnų krepšiniu, kuriuo nuo mažumės susižavėjo vyresnėlis Paulius. „Dabar man patinka žiūrėti rungtynes ir šiaip su chebra pažaisti kartais einame. Bet, matyt, irklavimas atsirado tinkamu laiku, kai į sportą galėjau pažiūrėti rimčiau“, – kodėl skirtingos sporto šakos paviliojo brolius, svarsto jaunėlis.

Per varžybas 2 km nuotolį irkluotojai įveikia maždaug per 6 minutes. Dėl tų 6 minučių jie lieja prakaitą 11 mėnesių – per savaitę turi apie 16 treniruočių. S. Ritteris yra paskaičiavęs, kad per metus jie nuirkluoja apie 4500 km.  Iš pradžių treniruotės būna ilgesnės, prieš pagrindinius startus trumpėja, bet intensyvėja. Be poilsio dienų dirbantys irkluotojai tik kartais gali pasimėgauti laisvadieniu.

Tokia medalio kaina, kuriam suspindus ant sportininko krūtinės, euforijoje paskęsta visa Lietuva. Tačiau irkluotojas žino, kad saldi pergalės akimirka jam užsitęsti negali. „Laimės akimirka labai brangi, ir visą gyvenimą tai prisiminsi, bet turi suvokti, kad didžiausias džiaugsmas eiti tikslo link, o ne būtent ta akimirka, kai užkabina medalį. Tai ir vertinu labiausiai: kaip mes dabar gyvename siekdami tikslo. Kai gauni apdovanojimą, pasibaigia vienas etapas, reikia versti kitą puslapį, keliame naujus tikslus, dar didesnius, ir nenustojame siekti, – didžiausią džiaugsmą irkluotojui teikia pats darbas. Nors darbu irklavimo S. Ritteris nevadina.  – Tai pomėgis, hobis. Sportas man – gyvenimo variklis, bet ne darbas. Jeigu pasidarytų darbu, turbūt mesčiau jį“. 

Buvusių irkluotojų Jūratės ir Viktoro Ritterių šeimoje gimusį Saulių į treniruotes nuvedė tėvai. Tiesa, prieš tai jie dar bandė sudominti sūnų krepšiniu, kuriuo nuo mažumės susižavėjo vyresnėlis Paulius.

Po sidabrinio finišo pergalės svaiguliu S. Ritteris galėjo pasimėgauti kiek ilgiau nei mėnesį. „Kai prisimenu visa tai, dar labiau vertinu akimirkas, patirtas Rio. Bet per ilgai nereikia užsibūti toje euforijoje. Geriau pamiršti visa tai, ką pasiekei, kad galėtum grįžti prie treniruočių, išsikelti naujus tikslus. Reikia prisiminti, jog tai nėra taip paprasta –reikia įdėti daug darbo“, – sunkus darbas, motyvacija ir užsispyrimas – tai tie ingredientai, kurie kartu su talentu, ir sudaro S. Ritterio sėkmės receptą.

Naujus tikslus olimpinis vicečempionas jau žino. „Per daug antrų vietų buvo – dukart pasaulio čempionatuose sidabras, Olimpinėse žaidynėse – sidabras, esu ir Europos čempionas, bet taip pat ir antras buvau. Norisi pagaliau aukso. Ko ten važiuoti, jeigu nenori laimėti?“ – į pačią viršūnę pasiryžęs įkopti irkluotojas.

Kaip vieną juodžiausių gyvenimo etapų jis prisimena 2008-uosius, kai dėl didelių krūvių kilo sveikatos problemų: nusilpo organizmas, buvo suparalyžiuota viena pusė veido, be to, atsirado kardiologinių problemų. Buvo daug abejonių, ar irkluotojas apskritai galės sportuoti.  „Buvo skeptikų toje pačioje sporto srityje, kurie sakė, kad galbūt nieko man nebeišeis, žmonės nesportuoja turėdami tokių problemų ir pan. Bet buvo ir žmonių, kurie tikėjo manimi ir labai palaikė. Man to reikėjo. Po Olimpinių žaidynių aš jiems padėkojau“, – tarp tų, kam sakė „ačiū“, buvo ir šiandien Lietuvos tautiniame komitete dirbantis buvęs irkluotojas Einius Petkus, ir šeimos nariai, artimieji, draugai.

Kelias iki olimpinio sidabro buvo ilgas ir nebuvo rožėmis klotas. Buvo momentų, kai likimas tikrino S. Ritterio užsispyrimą ir siekių tikrumą.

Tai išgyvenęs irkluotojas suprato – treniruotis irgi reikia mokėti.  „Galbūt tokių dalykų nutiko dėl to, kad buvau per daug neatsargus. Sporte reikia priežiūros ir žinių, kaip pasiekti tinkamo rezutato. Gal aš to imdavausi per daug savavališkai. Bet iš savo klaidų reikia mokytis“, – prisimindamas visas patirtas traumas, operacijas ir sunkias akimirkas įsitikino olimpinis vicečempionas.

Bet, kaip sakė Friedrichas Nietzsche, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Šiandien S. Ritteris savo karjeros olimpe, kai šypsosi ne tik Fortūna, bet ir gatvėje sutikti žmonės ar dailiosios lyties atstovės socialiniuose tinkluose. Olimpinis vicečempionas stebisi, kad žmonės jį atpažįsta gatvėje ir kartais užkalbina. Tuo tarpu į socialiniuose tinkluose rodomą dėmesį jis žiūri atsargiai. „Tai, ką žmonės daro socialiniuose tinkluose, – netikra, paviršutiniška. Ir į tą dėmesį stengiuosi per daug nekreipti dėmesio. Be to, aš nesu vienišas. Mano širdis užimta“, – prisipažįsta olimpinis vicečempionas. 

[alert color=“violet“]Dosjė

Gimimo data: 1988 m. rugpjūčio 23 d.

Išsilavinimas: Lietuvos edukologijos universitetas, kūno kultūros specialybė, III kursas; Mykolo Romerio universitetas, viešojo administravimo specialybė, II kursas.

Laimėjimai: 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių sidabras; dukart pasaulio vicečempionas, Europos čempionas, dukart vicečempionas, bronzos medalio laimėtojas; dukart universiados čempionas, pasaulio jaunimo (U 23) bronzos medalio laimėtojas.

Pirmieji treneriai: Aldona Tamulevičienė, Vytautas Milius.

Kiti treneriai: Giovanni Postiglione, Mykolas Masilionis, Vladislavas Sokolinskis.

Laisvalaikis: aktyvus – važinėjimas dviračiu, slidinėjimas; mėgsta laiką leisti gamtoje; žavi kelionės, knygos, filmai.[/alert]

Tekstas – Linos Daugėlaitės
Nuotraukos – Vyginto Skaraičio ir Alfredo Pliadžio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Šaligatvio banglentės

Meilė iš pirmo važiavimo – taip galima apibūdinti internetinės parduotuvės boardroom.lt įkūrėjo Manto Leminsko susidomėjimą riedlentėmis. Kai prieš maždaug dešimtmetį…

Tais pačiais vandens keliais

Buvęs irkluotojas, o dabar treneris Tomas Valčiukas savo pomėgiu irkluoti užkrėtė ir dukterį Mildą. Dievagojasi, kad scena, kai trylikametė dukra…

Sekantis straipsnis:

D. Adomaičio mintyse – svarbiausios sezono kovos ir rinktinė

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį