Dalintis „Moteris, kuri gali viską“

Moteris, kuri gali viską

Daugkartinė Lietuvos triatlono čempionė, dvigubo ultratriatlono Pasaulio taurės etapų nugalėtoja ir prizininkė panevėžietė Alina Ranceva sako, kad kuo sunkiau – tuo geriau: „Kuo ilgesnė trasa, kuo daugiau iššūkių, tuo aš esu stipresnė ir man didesnis malonumas.“

Iššūkius 35 metų panevėžietė mėgsta ir gyvenime. „Mėgstu tobulėti ir nesėdėti vietoje“, – tvirtina ištvermingoji sportininkė, kuri praeitą rudenį metė sau dar vieną pirštinę – nuo rugsėjo 1-osios ėmė dirbti Panevėžio sporto gimnazijoje. „Pirmą kartą tapau mokytoja. Tai didžiausias iššūkis, kurį išsikėliau šiems mokslo metams“, – sako moteris, be to, dar dirbanti ir triatlono trenere bei judesio korekcijos specialiste darželyje.

Sunkios treniruotės

„Kadangi dirbu pedagoginį darbą, turiu du mėnesius atostogų. Tad juos ir skiriu grynai sportui. Jeigu keliaujame su šeima, visada su manimi važiuoja ir dviratis, ir plaukimo inventorius, ir bėgimo bateliai“, – kaip derina asmeninį gyvenimą su intensyviu treniruočių ritmu, pasakoja moteris. Kaip tai atrodo praktiškai? Ryte, tarkime, sėdusi ant dviračio mina 2–3 val., tada laikas su šeima, o vakare – antra treniruotė.

Liepa – karščiausias treniruočių metas. Tuomet būna ir tokių dienų, kai aštuntą ryto išmynusi dviračiu Alina grįžta tik 3–4 val. popiet. „Grįžti vakarop tarsi po darbo dienos“, – šypteli sportininkė, tokiu intensyviu tempu pradedanti gyventi artėjant ultratriatlono varžyboms. Apytiksliai intensyvaus pasirengimo metu A. Ranceva sportuoja apie 35 val. per savaitę, o verčiant valandas ilgio matais, susidarytų apie 500 km dviračiu, 100 km bėgte ir dar 20 km vandenyje. Plius jėgos, tempimo pratimai.

A. Ranceva treniruojasi viena. „Juk ir ultratriatlono varžybose dalyvauji viena – esi pati su savimi, savo mintimis“, – paaiškina. Taip mindama ar bėgdama tuos kelis šimtus kilometrų ne tik tvirtėja fiziškai, bet ir kaskart išlaiko silpnumo akimirkų testą. Tokius momentus, kaip „ai, gal važiuoju namo, gal šiandien mažiau numinsiu…“, reikia įveikti, nes varžybų metu irgi būna, kai galvoji, kad nebegali, kad gal reikia pailsėti“, – atvirai pasakoja sportininkė.

Dvigubo ultratriatlono varžybose dviračiu reikia įveikti 357 km

Emocijos išsilieja ašaromis

Ultratriatlono varžybose A. Ranceva dalyvauja kartą per metus, nes jos reikalauja daug pasiruošimo, o po varžybų reikia laiko organizmui atsigauti. Sportinį ritmą paįvairina vienos kitos Lietuvos triatlono varžybos, kuriose kartais panevėžietė išbando jėgas.

Pernai Panevėžyje vykusiame Pasaulio dvigubo ultratriatlono taurės etape A. Ranceva  finišavo per 30 val. 8 min. 18 sek. (7,6 km plaukė, 357 km važiavo dviračiu, beveik 84 km bėgo). Ir buvo trečia. Tai toli gražu ne brangiausios prabos apdovanojimas, bet pirmas toks, kuris buvo aplaistytas ne tik džiaugsmo, bet ir skausmo ašaromis.

„Pirmą kartą tikrai verkiau. Džiaugsmo ašaros visada būna po ultratriatlono finišo. O čia buvo skausmo: kai žinai, kad trasoje pragyvenai 17 valandų, ir matai, jog tavo kūnas atsisako tęsti varžybas. Be to, tai man buvo metų varžybos, metų pasiruošimas – įdėta tiek jėgų, tiek širdies atiduota ir palaikymo komanda jau tiek prabuvusi… Tad iš pradžių tai buvo liūdesio ašaros, o finiše – džiaugsmo, kad vis dėlto sugebėjau atrasti jėgų ir įveikti“, – išgyvenimais dalijasi sportininkė, kurią paskutinėje bėgimo rungtyje stabdė Achilo sausgyslės uždegimas.

Tiesa, šis skausmas jai buvo ne naujiena – žinojo, kad bėgti bus sunku. „Bet nenumaniau, kad man organizmas paruoš tokį pokštą ir sustos visa virškinimo sistema, prasidės pykinimas“, – ką teko iškęsti per varžybas, pasakoja geležinė sportininkė.

A. Rancevos kolekcijoje netrūksta skambių titulų

Po finišo – ritualas

Anksčiau į varžybas panevėžietę lydėdavo talismanas, tačiau jį pametusi suprato, kad tokie dalykai užsimiršta sunkiai. Todėl šiandien ji stengiasi prie nieko neprisirišti. „Mintyse susikaupiu ir pasiruošiu varžyboms“, – sako A. Ranceva, kuriai varžybų diena prasideda makaronų lėkšte ir energiniu gėrimu.

Energiniai gėrimai ir geliai – pagrindinis maistas ultratriatlono trasoje. Normalesnio, kieto maisto, tokio kaip sumuštinis, picos gabaliukas, ji gali suvalgyti važiuodama dviračiu.

Apskritai Alinos maistas – palaikymo komandos rūpestis. Ji žino, kada ir ką turi Alina suvalgyti, ji kontroliuoja, kada ir kiek Alina geria. „Per varžybas, gal iš streso, būna, kad nenori nieko, net maisto. Palaikymo komandos darbas – priversti pavalgyti, nes jeigu pražiopsosi tą laiką, nebeturėsi energijos ir jos nebeatgausi“, – aiškina sportininkė.

A. Ranceva valgo visuomet trasoje – sustoti pavalgyti kainuoja per daug laiko. „Ir psichologiškai labai sunku. Esu sykį per varžybas stojusi porą kartų. Kai paragauji to sustojimo jausmo, pradedi dar norėti. Tad kuo mažiau šio jausmo, tuo mažiau diskomforto sukeli sau. Žinau, kad turiu vieną sustojimą – ir viskas“, – nukerta sportininkė, kuriai optimalus laikas atsikvėpti – likus minti dviračiu apie 100 km.

Po finišo, nusipraususi ir pasikeitusi drabužius, ištverminga moteris prisėda puodelio kavos: „Tada norisi atsigerti skanios kavos, nes būni dvi paras be jos. Mėgstu latės kavą ar kapučiną. Tai mano ritualas po varžybų – pasimėgauti skania kava su draugais ir palaikymo komanda.“

Įkvepia šeima

Alinos Rancevos medalius ir taures ant savo palangės rikiuoja septynmetis sūnus Arijus. „Sūnus man sako, ypač jeigu netampu prizininke: „Eik, mama, į treniruotę, kad būtum čempione“, – pasakoja Alina. Vyras Andrejus taip pat gyvena žmonos sportininkės ritmu. „Kad ir kokiose varžybose dalyvaučiau, vyras visada mane palaiko“, – džiaugiasi triatlonininkė. Vyras ne tik padeda žmonai morališkai, bet yra jos komandos dalis. Jiedu į varžybas visuomet keliauja drauge, jis paruošia žmonai dviratį, maisto, pasirūpina kitais būtinais dalykais ir prieš varžybas, ir per treniruotes.

Ir gražu, ir patogu

Alina Ranceva ir sportuodama nori atrodyti graži ir madinga. „Pagal sportinių batelių spalvą ir marškinėlius tampres derinuosi“, – sako A. Ranceva. Važiuodama dviračiu ji naudoja kompresinę aprangą, kuri leidžia truputį pailsėti kūnui, ne taip greitai pavargsta raumenynas. Bėgdama vilki bėgimui skirtus rūbus. „Nors pernai ir myniau, ir bėgau su ta pačia kompresine apranga“, – prasitaria. Per sezoną A. Ranceva sunešioja 3–4 poras batelių.

Pasaulio dvigubo ultratriatlono čempionatas Panevėžyje

Tekstas: Lina Daugėlaitė
Nuotraukos: VS-foto.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Teniso keliu – šeimomis

Kai, būdama aštuonerių Lina Berankytė per treniruotes žaisdavo tenisą, šešeriais metais jaunesnis jos brolis Ričardas, pagriebęs už save kone didesnę…

Sekantis straipsnis:

Visažistė S. Šikšniuvienė: „Mano sportas. Mano laisvė“

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį