Dalintis „Mūsų riba – tik dangus“

Mūsų riba – tik dangus

„Aš galiu skristi, aš esu laiminga“, – mėgsta sakyti pasaulio uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionė, pasaulio jaunimo vicečempionė, šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė. Ar skrydžio pojūtis, nepaprastas užsispyrimas, įprotis atiduoti visas jėgas dėl savo tikslo padės šviesiaplaukei iš Lietuvos Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse?

Ar tavo gyvenime yra buvęs toks šuolis, po kurio tau buvo užgniaužę kvapą?

Kiekvienas naujas aukštis, kiekvienas rekordas, kiekviena pergalė nustebina ir užgniaužia kvapą. Apie ką galvoju pirmiausia? Apie pirmąsyk pakartotą Lietuvos rekordą, kai pasaulinėje universiadoje net keturiais centimetrais pagerinau asmeninį rekordą ir laimėjau sidabro medalį. Vėliau buvo pergalė varžybose Vokietijoje 2014-aisiais, kai iš pirmo bandymo peršokau metrą 98 centimetrus. Ir šiemet laimėjau uždarų patalpų čempionatą, perskriejusi metro 99 centimetrų aukščio kartelę. Rezultato neįskaitė, buvo poros milimetrų paklaida, taigi protokole įrašė metrą 98 centimetrus. Šie trys šuoliai įstrigę į atmintį, nes būtent per juos save prisimenu skrydyje, kai kiekviena kūno ląstelė įsitempusi laukia ir tikisi, kad nekliudysiu kartelės ir aukštis man paklus.

Numatyti konkrečius tikslus sunku, bet gal gali pasakyti centimetrų skaičiukus, kurie ryškėja tavo horizonte?

Nenorėčiau imtis pranašysčių ar spėliojimų, bet yra atlikti keli moksliniai (biomechaniniai) mano šuolių tyrimai ir nustatyta, kad geriausio šuolio metu mano svorio centras perskrido per 2 metrų ir 6 centimetrų ribą. Noriu tikėti, kad toks aukštis bus pasiektas, o gal netgi pavyks daugiau. Dažnai su sportininkais juokaujame, kad „only sky is the limit for us“ – mūsų riba yra tik dangus, taigi viltis mirs paskutinė.

Prisimeni pirmąjį savo šuolį?

Viskas taip miglota ir nekonkretu, tačiau pamenu keletą akcentų: tuometinės kūno kultūros mokytojos Jolantos Pocienės, krepšininko Martyno Pociaus mamos, veidą, plonyčius čiužinukus ant medinių mokyklos salės grindų, stovus ir kažką tarp jų – net nepasakyčiau, kad tai buvo reali kartelė. Juokingai miela, tačiau tai buvo pirmosios akimirkos žengiant sporto elito link.

Ar turi asmeninę varžovę, kurią pamačius užverda kraujas?

Visos šuolininkės, su kuriomis susitinku prestižinėse ar aukščiausio rango varžybose, yra ir mano varžovės, ir draugės. Kelios nėra itin malonios, bet nesakyčiau, kad būtent dėl jų užverda kraujas. Per varžybas stengiuosi koncentruotis į tai, kokius techninius elementus turiu atlikti, kad pasiekčiau tam tikrą aukštį, bet kartais vienos kitų paprašome stebėti žymas ar tam tikrus niuansus. Tarp savo konkurenčių turiu keletą draugių, pažįstame vienos kitas daug metų, varžomės nuo paauglystės, turime bendrų temų ir dalijamės panašiomis gyvenimo peripetijomis. Nekišame kojos kitoms, neplėšome aprangos ir nevagiame startukų – kaip kad pasakoja grožio konkursų dalyvės, greičiau viena kitą palaikome ir džiaugiamės, jei kuriai nors pasisekė labiau.

Ir mokykloje, ir universitete tau puikiai sekėsi mokslai. Kaip pavyko suderinti juos ir sportą?

Iki magistrantūros studijų vidurio – visai neblogai. Norėdamas ir vienoje, ir kitoje srityje būti geras, galiausiai atsiduri tokioje situacijoje, kai netampi geriausiu nė vienoje. Skaudu, kai žinai, kiek atiduota. Esu universalus žmogus, nesu iš tų, kurie, be sporto, neturi jokių siekių. Tačiau laikui bėgant privalai sudėlioti prioritetus. Iki olimpinių žaidynių liko metai, taigi dabar nusprendžiau visą dėmesį skirti treniruotėms, stovykloms. Magistro darbo rašymas atidėtas po Rio. Labai džiaugiuosi, kad vis atsirasdavo tokių, kurie mane skatindavo mokytis, sakydavo, kad nedera mesti to, kas puikiai sekasi. Pažįstu begalę intelektualių, nuovokių sportininkų, gebančių save realizuoti ne tik sporto pasaulyje, neabejoju: jei žmogus gabus, gabus visur.
Sportas ir mokslas man visuomet buvo „misija įmanoma“. 🙂

Kaip reaguodavo mokytojai, kai tau tekdavo praleisti pamokas? Ar darydavo kokių nuolaidų?

Ir mokytojų, ir dėstytojų buvo visokių – vieniems mano sportinis gyvenimas neatrodė išskirtinis, jie nuolat piktindavosi, ką išvis veikiu mokslo pasaulyje, kai profesionaliai sportuoju, o kiti didžiavosi manimi ir palaikė. Tikrai baigėsi laikai, kai sportininkams vien už tai, kad atėjo į egzaminą, rašydavo gerą pažymį, tikėtis nuolaidų geriausiame Lietuvos universitete – naivu.

Vilniaus universitete studijuoji rinkodarą. Ar su šia profesija sieji ateitį?

Per bakalauro studijas ekonomikos, vadybos ir rinkodaros dalykai buvo įdomiausi, baigiamųjų metų praktiką atlikau farmacijos kompanijos „Bayer“ marketingo padalinyje. Šis darbas dar sutvirtino mano apsisprendimą. Profesionaliajame sporte susiduriu su įvairių sričių rinkodara, matau šio darbo privalumus ir trūkumus, tai, kas mane žavi, o kas atstumia. Kažkieno mesta idėja, kad baigusi profesionalios sportininkės karjerą galėčiau įsidarbinti „Nike Europe“ marketingo padalinyje, mane žavi – labai nenutolčiau nuo sporto ir kartu dirbčiau mėgstamą darbą.

Sportas tavo šeimoje buvo svarbus. Kokių sporto gyvenimo taisyklių tave išmokė tėtis krepšininkas?

Nuo mažų dienų buvau glaudžiai susijusi su sporto pasauliu: tėtis – profesionalus krepšininkas, mama studijų laikais taip pat žaidė krepšinį, net seneliai yra sportavę. Su broliu augome krepšinio salėse, gana anksti supratome, kas yra režimas, kam visa tai naudinga ir kaip tai gražu. Suvokimą apie sportą, drausmę šeimoje formavo ne tik tėtis, bet ir mama. Abu skatino sportuoti, laiku eiti miegoti ir gerai maitintis. Paradoksalu, tačiau visus jų pamokymus supratau tik pati pradėjusi važinėti į sporto stovyklas ir tai, kas yra režimas, patyrusi savo kailiu.

Ar niekada nebijojai sporto pasekmių – traumų, dėl kurių baigtųsi karjera?

Sportininkai juokauja, kad sportas – jokia sveikata, jis netgi žalingas.
Siekdami aukščiausių rezultatų, mes juk aukojame sveikatą. Nė vienas sportininkas nėra apsaugotas nuo įvairių nutikimų, taip, baisu, kai žinai, kad nugara nebeatsistatys, bet ramina tai, kad tinkama kineziterapeutų, gydytojų ir masažuotojų priežiūra tam gali užkirsti kelią. Protingas, kryptingas darbas, palanki aplinka, visokeriopas atsipalaidavimas po krūvio ir gera psichologinė būsena yra sėkmingos karjeros paslaptis.

Sportas daugiau duoda ar atima?

Dėl sporto nemažai tenka aukoti, bet jau dabar galiu pasakyti, kiek beprotiškai daug jis duoda. Sportas formuoja kitokį požiūrį į gyvenimą, į fizinę ir psichologinę savo būseną, ugdo asmenybę, moko begalės gyvenimiškų dalykų. Sportas ne tik daro didžiulę įtaką sportuojančiam žmogui, bet ir, žvelgiant iš globalesnės perspektyvos, gerina šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje, motyvuoja žmones siekti savų rekordų.

Kai tiek daug treniruojiesi, ar lieka laiko asmeninam gyvenimui? Draugėms? Draugams?

Kebli tema! Pasinėrusi į ruošimąsi žaidynėms ar svarbiausiems čempionatams su draugais nesusitinku mėnesį ir daugiau. Bet tie žmonės mane pažįsta, palaiko, visuomet motyvuoja, todėl nenusisuka. Labai gelbsti technologijos, nes leidžia savo džiaugsmais ir liūdesiu pasidalyti beveik akimirksniu.

Ir nebereikia rašyti laiškų mamai?

Na, laiškų rašyti dar niekas neuždraudė, mėgstu namiškiams ar draugams siųsti atvirukus iš skirtingų pasaulio kraštų.

Tave mielai kviečia į mados renginius. Kaip atsitiko, kad tapai „AiMi“ kolekcijos veidu?

„AiMi“ prekės ženklo kūrėja Aida, žinau, ilgai svarstė, kurį žmogų pasikviesti. Jai reikėjo veiklios, gana universalios moters, kuri savo charizma atskleistų jos modelius. Man ši mintis pradžioje neatrodė tobula, bet dabar rezultatu džiaugiamės abi. Mėgstu mados renginius, kolekcijų pristatymus, apskritai mėgstu gražius daiktus, todėl mielai dalyvauju mados renginiuose.

Įdomu, kokių pareigų turi kaip „Nike“ prekės ženklo ambasadorė?

Būdama „Nike“ prekės ženklo atletė, kuriu sportuojančio žmogus įvaizdį. Esu kviečiama į kolekcijų pristatymus, dalyvauju fotosesijose kaip jų veidas. Smagu, nes tai tarsi visai nesusiję su sportu, bet per kolekcijų pristatymus ir fotosesijas vis dėlto atsiskleidžia, kad sportininkai yra gražūs žmonės, tinkantys būti ne tik sporto takelyje, sektoriuje ar žaidimo aikštelėje.

Nuo mažų dienų važinėji, per kiek laiko išmokai susikrauti lagaminą? Kokie daiktai visada keliauja su tavimi?

Mano vaikinas neseniai pasakė: „Tu tiek daug keliauji, bet lagamino, atrodo, vis dar nemoki susidėti.“ Gal ir juokinga, bet lagamino krovimo procedūrą atidėlioju iki paskutinės minutės, dažnai po kelionės pastebiu, kad nei to, nei ano net nebuvau užsivilkusi. Dažniausiai taip nutinka, kai vykstu į pirmąją sezono stovykla. Ruošiantis į antrąją ir trečiąją jau būna lengviau susirinkti, ką reikia, ir atidėti į šalį, ko visiškai neprireiks.
Vykstant į varžybas susikrauti daiktus šimtą kartų lengviau – tada jau konkrečiai žinau, ką turėčiau pasiimti: specialūs šuolių startukai, sportbačiai ir varžybų aprangos komplektas.

Ar lagamine atsiranda vietos knygai?

Knygoms lieka laiko, ypač kai nebereikia mokytis. Jei laukia trumpas skrydis, dažnai pasiimu įvairių lietuviškų ar užsienio žurnalų – „IQ“, „Valstybė“, „Verslo klasė“, „The Economist“ , o kai skrendu į kelionę arba stovyklą, būtinai įsimetu mokslo ar grožinių knygų. Mėgstu psichologinę literatūrą. Kiekviena knyga perteikia savas idėjas ir tikrai pamoko, galiu tik pasakyti, kad skaityti tiesiog labai mėgstu.

Socialiniuose tinkluose galima matyti, kad turi draugą. Ar jis – iš sporto pasaulio?

Su Valdu drauge esame daugiau nei šešeri metai, tikrai netrumpas laikas. Susipažinome, kai pradėjau lankyti lengvąją atletiką. Jis tuomet buvo 400 ir 110 metrų su barjerais bėgikas, aš – šuolininkė. Mūsų treniruotės vykdavo toje pačioje vietoje, dažnai matydavomės. Vėliau drauge išvykome į vieną stovyklą, į kitą, turėjome laiko daugiau pabendrauti, pažinti vienas kitą, užsimezgė simpatija ir jausmai. Per vieną stovyklą jie tapo oficialūs, nuo tada esame pora.
Valdas baigė profesionalaus sportininko karjerą, pasirinko mokslininko kelią ir dirba su studijomis susijusį darbą vienoje Danijos kompanijoje. Visa tai neprideda lengvumo mūsų santykiams, tačiau per porą metų išmokome susitaikyti su aplinkybėmis ir viskas klostosi puikiai. Valdas labai palaiko mane sporto kelyje, kartais atvyksta į varžybas ar stovyklas, o kai pati nuskrendu pas jį į Kopenhagą, turiu galimybę sportuoti. Matomės tikrai dažnai, nors mano stovyklų, treniruočių ir varžybų grafikas įtemptas, o jis dirba.

Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis;  „FFakers“, drabužiai -„AiMi“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Mažieji futbolo broliai

Futbolas – pasaulyje sportas numeris vienas. Tai daugiausiai emocijų sukeliantis, daugiausiai žiūrovų sutraukiantis ir milžiniškas pajamas generuojantis sportas. Tačiau šalia…

Sekantis straipsnis:

Su lenta sniego jūroje

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį