Dalintis „Nauja mada Baltijos šalyse – plačiaračiai dviračiai“

Nauja mada Baltijos šalyse – plačiaračiai dviračiai

Savaitės viduryje užklupusį liūdesį lengva išvaikyti minant pedalus paupio takais, o savaitgalį galvą pravėdinti visureigių ir keturračių trasose. Tačiau svarbiausia – kad plačiaračiai idealiai tinka ir žiemą: dviračių mėgėjams nereikia daryti sezoninių pertraukų.

Šiuolaikinio plačiaračio protėvis – tradicinis kalnų dviratis. Aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Kalifornijos ir Kolorado valstijų dviratininkų grupelės ėmė modifikuoti vieno bėgio dviratį: pridėjo daugiau žvaigždučių, įmontavo galingus trosinius stabdžius ir palengvino visą konstrukciją. Prasidėjusi masinė kalnų dviračių gamyba sukėlė tikrą sprogimą – jau 1986-aisiais jų buvo parduodama daugiau nei plento ir miesto dviračių.

Nuotykių mėgėjai leidosi į gamtą ieškoti naujų trasų, o kiti netruko pastebėti, kad plačios padangos ir vertikali sėdėsena visai netrukdo kalnų dviračiui būti puikia susisiekimo priemone. Negana to, dviratininkams mieste atsivėrė nauji horizontai: buvo galima važinėti ne tik lygiu asfaltuotu paviršiumi, bet ir pėsčiųjų takais, takeliais, šalikėlėmis.

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos kalnų dviračiai labai ištobulėjo – pradedant bėgių sistema, baigiant konstrukcija. Tačiau dauguma patobulinimų buvo skirti tam, kad dviratininkai pasiektų rezultatų dideliu greičiu važiuodami kietu nelygiu paviršiumi. Plačiaračiai praplėtė važiavimo galimybes per smėlį, sniegą ir purvą.

Šiuolaikinio plačiaračio dviračio istorija prasidėjo nuo sinchroniškų įvykių Aliaskoje ir Naujajame Meksike. Kai tik devintajame dešimtmetyje parduotuvėse pasirodė kalnų dviračiai, juos iškart imta adaptuoti, kad būtų galima važiuoti per smėlį ir sniegą.

Pirmasis bandymas panaudoti plačiaračius buvo Iditabike lenktynėse 1987 metais, Aliaskoje. Dalyviai žiemą turėjo važiuoti 200 mylių šunų kinkinių ir sniegaeigių takais. Vėliau šios lenktynės virto Iditarod lenktynėmis – 1000 mylių istorine šunų kinkinių trasa iki Nomo miesto. Trasos danga keitėsi nuo kietos ledinės plutos, kuria dar buvo galima važiuoti, iki sniego, ledo ir vandens pliurzos. Atšiaurios sąlygos paskatino entuziastus tobulinti dviratį. Svarbiausia tobulintina dalis buvo padangos protektorius – jis turėjo būti platesnis.

Kodėl plačiaratis dviratis?

Kodėl save gerbiantis dviratininkas norėtų sėsti ant tokio dviračio? Priežasčių daug: juo galima įveikti sniegą, smėlį, tačiau pagrindinė – tai yra smagu.

Ar keistumėte paprastą dviratį į plačiaratį? Aišku, ne. Ar naujas žaislas grasintų nustumti jūsų dvidešimt keturių bėgių dviratį į užmarštį? Jokiu būdu! Tačiau pagalvokite, kokį malonumą patirtumėte važiuodami danga, kuri anksčiau priešinosi jūsų kūno svoriui ir taikėsi nuversti nuo dviračio! Galbūt važiuodamas minkštu sniegu, dengiančiu akmenis ir šaknis, staiga pamėgsite plačiaratį dviratį? Jei ne – bent jau būsite pabandę.

„Bottecchia“

„Bottecchia“ šį sezoną papildė savo asortimentą dviem plačiaračių dviračių modeliais suaugusiesiems: ekonominiu ir techniškai pažengusiu modeliu patyrusiems dviratininkams.
Vaikiški modeliai bus šio sezono hitas! Itin gerai atrodantis „24“ Bottecchia 070“, skirtas vaikams nuo 7 iki 12 metų. Dar vienas – jaunesniems nei 6 metų nuotykių ieškotojams.

[alert color=“violet“]
Kur važinėti?

Lietuvoje plačiaračius dviračius nuomoja, maršrutus ir trasas sudaro kompanija „Storas dviratis“. Aplankykite jos svetainę http://www.storasdviratis.lt/ ir išbandykite tai, ko dar nepatyrėte.[/alert]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Impuls triatlono treniruotės

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį