Dalintis „Nemokamomis riedučių treniruotėmis džiaugėsi pusė tūkstančio žmonių“

Nemokamomis riedučių treniruotėmis džiaugėsi pusė tūkstančio žmonių

Nuo gegužės 10 d. iki rugsėjo 20 d. „Sportland” ir asociacija Riedėk.lt rengė nemokamas riedučių treniruotes Vilniaus Vingio parke. Treniruotės buvo rengiamos kiekvieną savaitę antradieniais 19.30. Visiems norintiems nemokamų riedėjimo pamokų treniruotes vedė profesionalūs riedek.lt treneriai. Renginio viešinimo partneris buvo VšĮ „Sveikas miestas“.  

Keli sezono faktai:
– Per tą laiką treniruotėse apsilankė 400-500 žmonių, dauguma iš jų treniruotes lankė reguliariai;
– Nors vasara buvo lietinga, bet dėl blogo oro buvo atšauktos tik trys treniruotės;
– Dalyviai buvo suskirstyti į dvigrupes: pradedančiųjų ir pažengusiųjų (keletą kartų buvo sudaryta ir vaikų grupė);
– Treniruotes vesdavo 4 treneriai ir 1 “atsarginis”.

Savo mintimis ir įžvalgomis apie praėjusį nemokamų treniruočių sezoną  pasidalino riedėjimo instruktorė  Raminta Norvaišė.

Su kokias didžiausiais iššūkiais teko susidurti per treniruočių laikotarpį?

Didžiausias iššūkis – suderinti treniruotės turinį taip, kad jis būtų įdomus ir naudingas ir pirmą kartą atėjusiam žmogui, ir tam, kuris lankėsi treniruotėse visą sezoną. Bet sprendžiant iš to, kad treniruotėse žmonių nemažėdavo, su šiuo iššūkiu susidorojome. 

Kaip manote, kiek šios treniruotės prisidėjo prie riedučių sporto populiarinimo sostinėje?

Vėlgi sprendžiant iš to, kad į treniruotes ateidavo daug nuolatinių dalyvių, treniruotės buvo naudingos ir paskatindavo ateiti kitą kartą. Tikime, kad jos prisidėjo prie didesnio riedutininkų, kurie rieda saugiau, geriau ir drąsiau, skaičiaus išaugimo.

Apibūdinkite, koks tas treniruočių dalyvis? Koks žmogaus tipas?

Galima būtų išskirti du tipus. Vienas tipas –  visiškai neseniai atradęs arba nusipirkęs riedučius, nedrąsiai žengiantis pirmus žingsnius. Antras tipas – jau gana seniai riedantis ir norintis išmokti kažką sudėtingesnio ir įdomaus.

O koks dalyvių amžius?

Labai džiugu, kad į treniruotes ateidavo šeimos (tėvai, vienas iš tėvų ir vaikai) ir visi kartu smagiai leisdavo laiką, pakomentuodami vieni kitų sugebėjimus ar pasiekimus.

Taip pat maloniai nustebino, kad vyresnio amžiaus žmonės atranda riedučius ne tik kaip laisvalaikio, bet ir sporto ar reabilitacijos priemonę. Pasitaiko išgirsti, ar aš čia ne per senas, ar ne per kvailai sugalvojau, norėdamas išmokti riedėti. Tokius žmones reikia labai padrąsinti, palaikyti ir paskatinti. Mane asmeniškai labai sužavėjo masinis riedėjimas Paryžiuje (riedėjau pernai rudenį, dalyvių gal 2000), kai pamačiau, kad brandaus amžiaus (plius minus 50 m.) riedutininkų buvo ne mažiau nei jaunimo.

Kokie dalyvių atsiliepimai apie šią riedėk.lt asociacijos ir “Sportland” iniciatyvą? Ar žmonės prašė patarimų?

Kiek teko girdėti ar klausti žmonių po treniruotės, kaip ji praėjo, kas patiko ir pan., atsiliepimai buvo geri. Sulaukdavome padėkų ar plojimų.

Sezono pradžioje sulaukdavome daug klausimų apie riedučius ar apsaugas (kokius ir kur pirkti, kurie geresni ir pan.). Buvome kaip konsultantai (šypsosi). Bet su laiku klausimų mažėjo.

Ar buvo kokių nors kuriozų, įdomesnių nutikimų?

Į atmintį įstrigo vienas šešerių metų berniukas Augustas. Jo mama ramiai jį palikdavo treniruotis, o pati bėgiodavo. Treniruotes visad pradėdavome nuo apšilimo ir supažindinimu su riedėjimo pozicijomis ant žolės (pradedančiųjų grupei). Pradėjus rodyti vieną ar kitą poziciją, Augustas visiems garsiai pasakydavo, ką darome ir kartais – net kam to reikia. Pasakydavo tokiu tonu, tarsi kiekvienam naujam atėjusiam turėtų būti savaime suprantama, kad tai žirklės (viena iš riedėjimo pozicijų). Kartais jis lepteldavo, kad vienas ar kitas pratimas per lengvas, o pasiūlius pereiti į pažengusiųjų grupę, atsakydavo, kad ten per sunku ar per greit riedama (juokiasi).

Treniruotėms naudojome didelius spalvotus kūgelius. Pasibaigus joms, vaikai puldavo jų surinkti ir kartais susipešdavo, kas daugiau ar greičiau juos surinks.

Gal jau turite treniruočių viziją kitiems metams? Ką keistumėte ir darytumėte kitaip?

Konkrečios vizijos dar neturime, bet greičiausia norėtume treniruotes labiau orientuoti į konkretų tikslą ar temą, pavyzdžiui, padėti pasiruošti riedėjimui po miestą, varžyboms, numesti svorio ir pan.  

Ačiū už pokalbį ir iki pasimatymo kitais metais!

Nuotraukų galerija

Tekstas ir nuotraukos: Sportland Magazine

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Tais pačiais vandens keliais

Buvęs irkluotojas, o dabar treneris Tomas Valčiukas savo pomėgiu irkluoti užkrėtė ir dukterį Mildą. Dievagojasi, kad scena, kai trylikametė dukra…

Sekantis straipsnis:

Šokių kovose prizines vietas dalinosi lietuviai ir svečiai iš užsienio

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį