Dalintis „Nerijus Ališauskas: „Dar turiu apie ką svajoti““

Nerijus Ališauskas: „Dar turiu apie ką svajoti“

26-erių Nerijus Ališauskas sako, kad patekimas į Kontinentinę ledo ritulio lygą (KHL) – ne tik svajonės išsipildymas, garbė ir įvertinimas, bet ir padidėjusi atsakomybė. Tačiau fakto, kad tapo vos antruoju lietuviu, patekusiu į elitinę Europos lygą, nesureikšmina.

„Man nelabai rūpi, kelintas aš lietuvis, papuolęs į KHL. Turėjau tikslą ir to siekiau, todėl manęs toks karjeros posūkis nenustebino“, – sako Nerijus, praeit1 vasarą sukirtęs rankomis su Rygos „Dinamo“ klubu.

KHL lygoje iš lietuvių iki šiol buvo žaidęs tik Darius Kasparaitis. O rugsėjį į stipriausią Europos lygą persikėlė dar vienas Lietuvos ledo ritulininkas – su tuo pačiu Rygos „Dinamo“ sutartį sudarė mūsų šalies rinktinės vartininkas Mantas Armalis.

Į aukštumas – po traumos

Nerijus kilęs iš Ukmergės rajono. Tam, kad sūnūs galėtų žaisti ledo ritulį, Ališauskų šeima persikėlė į Elektrėnus. Matyti sūnus žaidžiančius ledo ritulį buvo Nerijaus tėčio svajonė. Tėčiui žuvus Nerijus pradėto kelio nemetė.

Supratęs, kad Elektrėnuose tobulėjimo lubos žemos, o pačiam norisi siekti daugiau, Nerijus paliko Lietuvą ir persikėlė į Latviją – į Liepoją. Tuomet būsimam KHL žaidėjui tebuvo keturiolika.

2011 m. N.Ališauskas su „Metalurgs“ tapo Latvijos čempionu, tačiau klubui bankrutavus teko kelti sparnus. Palikęs Latviją Nerijus rungtyniavo Vokietijos ir Kazachstano klubuose.

Žvelgdamas į jau nueitą kelią Nerijus prisipažįsta, kuris ligšiolinės karjeros etapas jam buvo sunkiausias – peties trauma, sutrukdžiusi į Kazachstaną persikelti tiesiai iš Liepojos. Sezoną N.Ališauskui teko praleisti Fiuseno EV klube Vokietijoje – tik trečioje pagal pajėgumą šios šalies lygoje. Tačiau tai išėjo į naudą.

„Sunkiausia buvo ištverti traumą, nes pirma operacija buvo blogai atlikta ir pusę metų žaidžiau to nežinodamas, teko kentėti skausmus. Dabar džiaugiuosi, nes Vokietijoje mane sutvarkė, o Kazachstane tiesiog nebūčiau atlaikęs krūvių ir problemų būtų buvę dar daugiau“, – neabejoja lietuvis.

Sąlygos geresnės, krūvis didesnis

Pastaruosius kelis sezonus ledo ritulininkas praleido Karagandos „Saryarka“ (Kazachstanas) klube ir sėkmingas žaidimas Rusijos aukščiausiojoje lygoje (VHL) tapo tramplinu į KHL.

Kuo KHL klubo virtuvė kitokia? „Čia sąlygos tiesiog geresnės, – nedvejoja Nerijus. – Maistas, viešbučiai, inventorius – viskas. Ir, žinoma, didesnis krūvis. Mūsų varžybų grafikas dėl olimpinės pertraukos labai suspaustas, todėl krūvis tenka išties milžiniškas.“

Lietuviui sunku prasimušti

Nerijus neslepia, kad į lietuvius ledo ritulininkus žiūrima atsargiai. Tautybė žaidėjui, tikina N.Ališauskas, uždeda tam tikrą štampą – jei nesi iš ledo ritulio šalies, prasimušti sunkiau. Nerijus netgi buvo sulaukęs raginimų priimti Latvijos pilietybę, kad į KHL prasibrautų anksčiau.

„Visur ledo ritulyje į lietuvius rimtai nežiūri. Prasimušti į elitą su lietuvišku pasu išties sudėtinga. Netgi gauti siūlymą į peržiūrą gerame klube, jei tavęs nėra matę gyvai, yra sudėtinga“, – atvirauja Nerijus.

Vis dėlto jis niekada nesigailėjo, kad nenuėjo lengviausiu keliu ir neatsisakė Lietuvos pilietybės.

N.Ališauskas nemano, kad jau pasiekė aukščiausią karjeros tašką. „Nemanau, kad 26 metų sulaukę sportininkai nustoja tobulėti. Turiu dar ties kuo dirbti ir apie ką svajoti. Norėčiau įsitvirtinti šioje lygoje“, – neslepia sportininkas.

Tarp pomėgių – kitos sporto šakos

Su pertraukomis Nerijus Latvijoje gyveno septynerius metus, bet lietuviškos ir latviškos gyvensenos skirtumų tikina nepajutęs. „Niekuo nesiskiria, todėl jaučiuosi lyg namie. Bet gal man paprasčiau: moku jų kalbą, turiu daug draugų, – svarsto Lietuvos rinktinės gynėjas ir priduria: – Man patinka keliauti, pažinti pasaulį, kultūras, kalbas. Kalbu keturiomis kalbomis, norėčiau dar daugiau išmokti.“

Jam patinka išbandyti kitas sporto šakas, tačiau rimtai visuomet žiūrėjo tik į ledo ritulį: „Nuo aštuonerių pradėjau čiuožti ir ledo ritulio niekada neiškeičiau į jokią kitą sporto šaką. Buvo vasarų, kai lankydavau lengvosios atletikos treniruotes, bet tai būdavo tik pasiruošimas ledo ritulio sezonui.“

„Dabar man patinka vandenlenčių sportas, tenisas, kalnų slidinėjimas, bet siekdamas apsisaugoti nuo traumų šiais pomėgiais nepiktnaudžiauju. Galima sakyti, domiuosi visomis sporto šakomis, nes sportas – mano gyvenimas“, – sako Nerijus.

Tekstas: Julius Bliūdžius
Nuotraukos: hockey.lt

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Futbolo pilkasis kardinolas

Kadaise miegas futbolininkų gyvenime buvo retas reiškinys, pasitaikantis tarp vakarėlių naktimis bei rytinių treniruočių. Ypač 20-ojo amžiaus viduryje – to…

Sekantis straipsnis:

Įkvepia laisvės pojūtis

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį