2008-aisiais, kai visiškai subyrėjo futbolo klubas „Vilnius“, jo direktorius Žydrūnas Grudzinskas įsidarbino alkoholio gamybos bendrovėje. Vežioti dėžių su vynu iš vieno miesto į kitą jam nepatiko. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl atsirado didžiausia Lietuvoje futbolo akademija „Žalgirietis“.
Pradžia – niūri
„Supratau, kad darbe degraduoju, užtat su buvusiu futbolininku Gediminu Kontautu nusprendėme kurti akademiją“, – prisimena keturiasdešimtmetis buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas. Jo balsą galima girdėti ir per televiziją – Žydrūnas komentuoja futbolo rungtynes.
Pradžia šviesiomis spalvomis netryško. Dabartinis „Žalgiriečio“ direktorius prisimena vieną pirmųjų treniruočių: „Rinkome vaikų, besimokančių popietinėje pamainoje, grupę, ir treniravome juos rytais. Žiema, ekonomikos krizė, „Sportimos“ manieže – tamsu ir šalta. Treniruotėje – du treneriai, 20 kamuolių ir… trys vaikai. Tada manėme, kad tokia pradžia gali tapti pabaiga.“
Nenuleisti rankų juos su G. Kontautu skatino suvokimas, kad abu nori dirbti tokį darbą ir kad gyvenimas toli nuo futbolo malonumo neteikia: „Todėl nusprendėme: imsime šį baltą lapą, kuriame galima rašyti naują istoriją“, – sako Žydrūnas.
Akademijos kūrimą dabar jau galima vadinti sėkmės istorija. „Žalgirietyje“ treniruojasi šimtai vaikų ir paauglių nuo 5 iki 17 metų, tai – oficiali stipriausio šalies klubo, Vilniaus „Žalgirio“, struktūros dalis, jame dirba daug futbolo aikštėse pasiekusių trenerių – abu akademijos įkūrėjai, Giedrius Barevičius, Vytautas Karvelis, Andrius Sriubas ir Marius Kazlauskas.
Akademija turi sporto ir mokslo bazę, ji įkurta „Senvagės“ gimnazijoje. Pernai rudenį ten atidarytas dirbtinės dangos stadionas. Treniruotės vyksta ne tik ten, bet ir įvairiuose Vilniaus rajonuose, kad vaikams būtų patogiau atvykti iš namų ar mokyklos.
Lyg antri tėvai
„Visada norėjome, kad būtų vieta, kur vaikai galėtų ir mokytis, ir sportuoti, – sako Ž. Grudzinskas. – Su „Senvagės“ gimnazijos – mokyklos, kurioje, kaip paaiškėjo, mokėsi ir dabartinis Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas, – direktore bendrą kalbą radome lengvai, nes ji mėgsta sportą ir juo domisi.“
Nuosava bazė „Žalgiriečiui“ leidžia atsikratyti daugelio galvos skausmų. Tėvai, atvežę vaikus į mokyklą, žino, kad čia jie ir mokysis, ir treniruosis, ir bus pamaitinti, prižiūrėti.
Rūpestis – tarsi šeimoje? „Kartais, kai vaikas pasako, kad treneris – lyg antras tėvas, supranti, koks jam esi svarbus, – šiai minčiai pritaria Ž. Grudzinskas. – Mes nekeliame tikslo, kad visi akademijos auklėtiniai taptų futbolininkais. Daug svarbiau, kad užaugę jie taptų gerais žmonėmis.“
Akademijoje rezultatų niekas neišmušinėja lazda. „Esu įsitikinęs, kad pradžioje spausti negalima, nors kai kurie tėvai mano kitaip, – pasakoja „Žalgiriečio“ direktorius. – Net esame atsisveikinę su kai kuriais vaikais, nors tuo metu jie buvo komandų lyderiai. Priežastis – tėvai nesugebėjo priimti taisyklių. Mūsų metodika pasiteisina – Lietuvos reitinge pagal laimėjimus esame pirmi. Buvo atvejų, kai mūsų pradedančios komandos praleisdavo po 15–20 įvarčių, dabar varžovams patys tiek atseikėjame.“
„Žalgiriečio“ vadovui svarbus ir dar vienas dalykas – treneris turi būti subtilus pedagogas: „Ne vieno žmogaus paslaugų esu atsisakęs todėl, kad mačiau, jog nesupranta vaikų psichologijos. Man nesvarbu, kur žaidei ir koks geras futbolininkas buvai, – akademijoje reikia sugebėti dirbti su vaikais.“
Dauguma „Žalgiriečio“ vaikų turi kelrodę žvaigždę – „Žalgirį“. Penkiolikmečio Karolio Uzėlos svajonės jau pildosi – Lietuvos čempionai su juo pasirašė sutartį.
Piramidės dalis
„Vienas mūsų ateities tikslų – kad komandos branduoliu taptų Vilniuje išugdyti futbolininkai. Aišku, visada ko nors trūks vienoje ar kitoje pozicijoje, suprantama, žaidėjų teks ieškoti ir kitur“, – kalbėjo „Žalgirio“ vykdančioji direktorė Vilma Venslovaitienė.
K. Uzėla į „Žalgirietį“ iš kito klubo atėjo dešimties. „Esu patenkintas tuo, ką čia turiu. Manau, tai buvo teisingas sprendimas, – kažin ar kitur Lietuvoje galėčiau sparčiau tobulėti nei čia“, – svarsto jaunas futbolininkas.
Rinkdamasis gyvenimo kelią, Karolis savo sprendimais neabejoja: „Alternatyvas galėčiau svarstyti – mokausi gerai. Bet futbolas visada buvo mano svajonė, todėl ketinu siekti profesionalo karjeros.“
Žalia ir balta spalvomis dabartinis „Žalgirietis“ nusidažė po 2009-ųjų sezono, kai dėl teisės grįžti į elitinę šalies lygą kovojantis legendinis klubas turėjo sukurti piramidę, kad įveiktų licencijavimo sistemos brūzgynus. Būtent tada V. Venslovaitienė sutiko Beną Baltusį. Jis svariai prisidėjo prie Ž. Grudzinsko ir G. Kontauto sumanytos akademijos kūrimo ir šiemet pretendavo į Lietuvos futbolo federacijos prezidento postą.
„Nusprendę gaivinti „Žalgirį“, su dabartiniu klubo sporto direktoriumi Mindaugu Nikoličiumi Vilniuje nelabai ką ir pažinojome. B. Baltusį sutikau tuomečio vicemero Gintauto Babravičiaus kabinete. Išgirdęs, kad ieškome mokyklų, kurias galėtume įtraukti į klubo struktūrą, jis pasakė: „Nieko ieškoti nebereikia, viskas bus sutvarkyta“, – prisimena V. Venslovaitienė.
Ar dabartinį „Žalgirietį“ būtų galima lyginti su garsia „Barcelona“ akademija „La Masia“ vilnietiškame kontekste? „Ne visai, – sako Ž. Grudzinskas. – „Žalgiris“ stiprėja, klubo veikla plečiasi, todėl ir jaunų talentų ieško ne vienoje mokykloje.“
K. Uzėla kol kas svajoja apie žaidimą pirmojoje lygoje, „Žalgiryje B“, nors žino, kad daugiau laiko praleis U-19 komandoje. Tačiau jis jau yra treniravęsis su vyrais, pastaruoju metu laiminčiais vieną A lygos čempionatą po kito. „Ten visai kiti greičiai, o būti aikštėje kartu su Lietuvos rinktinės žaidėjais Sauliumi Mikoliūnu, Egidijumi Vaitkūnu, Mantu Kukliu yra puiki patirtis“, – įspūdžiais dalijasi kelią į „Žalgirį“ besiskinantis paauglys.
Ar labai skauda įsirėžus į fiziškai tvirtą gynėją – tokį kaip Georgas Freidgeimas? „Nelabai, – šypteli Karolis. – Treniruotėse kietesnio kontakto žaidėjai paprastai vengia.“
Jaunasis futbolininkas laukia savo šanso. Buvę jo treneriai iš „Žalgiriečio“ ieško naujų talentų. Arba tiesiog stengiasi, kad akademiją baigę vaikai ateityje būtų geri žmonės, o laikas, kai šaltoje „Sportimoje“ kamuolių buvo kur kas daugiau nei besitreniruojančių berniūkščių, – tik šypsotis verčianti praeitis.
Tekstas – Nerijaus Kesmino
Nuotraukos – Futbolo akademijos „Žalgirietis“
11 KLAUSIMŲ LFF PREZIDENTUI