Dalintis „Paulius Paukštis: dviratininkas turi niekada nepasiduoti“

Paulius Paukštis: dviratininkas turi niekada nepasiduoti

Tęsiame straipsnių ciklą apie MTB dviratininkų komandos „Bottecchia Team LT“ narius. Šį kartą kalbiname Paulių Paukštį, žmogų, kuris praktiškai visą savo laiką skiria dviračiams ir tiki, kad žmonėms dažniau minant dviračio pedalus viskas aplink būtų žymiai geriau.

Trumpai prisistatykite mūsų skaitytojams.

Esu Paulius Paukštis, žmogus, kuris ras daug pateisinimų, kodėl turėtų skirti praktiškai visą savo laiką dviračiams. Laisvalaikiu visiškai neturiu ką veikti. Atrodytų, galėčiau ant sofkutės maigyti XBOX pultelį ar žinių portaluose ginti dviratininkus savo komentarais, bet tai nelabai praturtina dienas. Kai darbas yra ir hobis, jis yra tartum laisvalaikis, tad kai to nedarau, tiesiog kraunu baterijas ir miegu.

Tačiau kad ir kaip man patiktų mano kasdienybė, dviračiai irgi pabosta. Tada mėgstu ilgai žiūrėti į horizontą ir klausyti mėgstamiausio filosofijos podcasto arba bėgioti. Kaip amžiname poilsyje užstrigęs žmogus, labai džiaugiuosi savo mini pergalėmis vidutinės distancijos plento varžybose. Pirma pergalė buvo tikrai linksma patirtis, nes iki tol vis finišuodavau pirmame dvidešimtuke. Pergalingose varžybose atakavau ir visą ratą atlaikęs tempą, visus aplenkiau puse minutės. Vėliau sekė pirma patirtis sprinto finiše, kuriame buvau trečias, bet įgavęs patirties, kitose varžybose tapau nugalėtoju artimiausią varžovą aplenkęs keliomis dešimtosiomis sekundės.

 

Šią vasarą PC Panorama Sportland parduotuvėje pradėjo veikti dviračių servisas ir jūs dirbate jame kaip dviračių priežiūros specialistas. Kaip kilo mintis dar labiau susieti savo gyvenimą su dviračiais ir ar nepavargstate nuo to?

Kadangi pateisinti savo gyvenimo būdą tenka ne tik kitiems, bet ir pačiam sau, aš save motyvuoju tuo, kad dirbdamas su dviračiais skatinu ekologiją, naudingą miestui transportą, geresnę žmonių sveikatą ir viską sudėjus – gerinu aplinkinių gyvenimo kokybę. Aš tikrai tikiu, kad žmonėms dažniau pasinaudojus dviračiu ne tik fitneso tikslais viskas aplink būtų geriau ir tikrai ne dėl endorfinų. Būtent dėl to nusprendžiau specializuotis dviračių srityje ir priežiūros specialistas – tikrai ne paskutinė stotelė, manau, kad tai viena iš daugelio mano gyvenimo patirčių, kuri padės geriau suprasti ko reikia, kad daugiau žmonių pradėtų naudotis dviračiais. O kalbant apie patį darbą, – tai lyg visą laiką dėti dėlionę: mechaniniai procesai turi aiškius limitus ir numatytas funkcijas, panašiai kaip dėlionės detalės iškarpytos taip, kad susidėtų tik vienas paveikslas. Tik mano paveikslas yra vienas puikiai veikiantis dviratis.

Kada ir kodėl prisijungėte prie Bottecchia Team LT komandos?

Sudalyvavęs pirmose varžybose, nejuokais užsikabinau ir jau įsivaizdavau, kaip po kelių metų minu Tour de France lenktynėse, todėl pradėjau ieškoti komandos ir Runglorious Bastards buvo vieninteliai, kurie nebuvo sužaloti kažkokiais tikro sportininko principais. Atsitiko taip, kad dar tais pačiais metais nepenlytai gavau pasitikėjimo kreditą ir buvau įtrauktas į startuojantį Bottecchia Team LT projektą.

Jūsų komanda deklaruoja, kad svarbiausia varžybose yra ne užimta vieta, bet smagiai praleistas laikas. Ar iš tikrųjų taip ir yra? Ir ką darote su tais, kurie vis dėlto nutaria siekti aukštų rezultatų? Pašalinate iš komandos?

Kaip tyčia, esu vienas iš kelių komandos narių, kurie rimtai investuoja laiką ir pinigus siekdami aukštesnio rezultato. Manau, kad komanda purtosi ne aukštesnių rezultatų, o tų, kurie aukoja visą sporto teikiamą malonumą vardan jų. Su tokiu žmogumi prasideda  ir konkurencija treniruočių metu, ir elitizmas, ir statistika bei skaičiai, kurie įdomūs tik tų skaičių savininkui. Tikrai nemeluosiu, ir pats esu prasikaltęs, bet visi darome klaidas, o kai komandos nariai pakelia ant rankų po gerų varžybų rezultatų, tokių klaidų nebesinori kartoti.

Kokios buvo sunkiausios ir daugiausiai jėgų pareikalavusios varžybos?

Dviračių sporte varžybos būna sunkios tik dėl įgūdžių trūkumo, nes kad ir kokie stiprūs varžovai važiuoja, tu visada gali pasislėpti už jų nugaros ir dėl mažesnio vėjo pasipriešinimo palaikyti jų tempą. Arba kitas pavyzdys: pernai naktiniame Vilniaus kriteriume laimėjau antrąją vietą, o šiais metais, nors važiavau dvidešimčia procentų geriau, dėl pakitusios trasos atvažiavau vienas iš paskutiniųjų. Trasos pakeitimai nulėmė, kad reikėjo ypač gerai įveikti posūkius, o tas, kuris to daryti nemokėjo, turėjo kompensuoti prarastą laiką spurtuodamas po kiekvieno posūkio. Taip visas varžybas ir kvėpavau visiems į nugaras ir jaučiausi bejėgis po kiekvieno posūkio. Nepasakyčiau, kad labai blogai valdau dviratį, bet siauromis, automobiliais apstatytomis gatvelėmis guldyti dviratį važiuojant 40 km/h įgūdžių nepakako. Truputėli ironiška, kad pačios sunkiausios varžybos buvo kartu ir pačios trumpiausios.

Kiek kartų ir ką būtent treniruojatės per savaitę? Kokia treniruočių trukmė?

Mano atveju treniruotės yra atliekamos pavasarį ir žiemą, o sezono metu kas antrą savaitgalį dalyvaujant varžybose, svarbiausia – atsistatyti ir palaikyti pavasarį įgytą formą. Vėlyvą rudenį, kada baigiasi dviračių sezonas, pradedu bėgioti ir ruoštis Kalėdiniam bėgimui. Bėgioju 4 kartus per savaitę.

Žiemą daugiau laiko leidžiu sporto salėje darydamas jėgos pratimus. Auginant jėgą reikia daugiau ilsėtis, tad sportuoju tik 3 dienas per savaitę, bet intensyviai. Artėjant pavasariui pradedu minti dviračio treniruoklį ir sporto salėje persiorentuoju į ištvermės pratimus. Pavasario metu stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko dviračio balne: iki 4 valandu apie 5 kartus per savaitę, nesvarbu koks oras. O varžybų sezonui prasidėjus, mėgaujuosi dviračių sportu ir lieka tik dvi rimtos treniruotės per savaitę pasiruošti ateinančių varžybų specifikai ir formos palaikymui.

Kaip atstatote organizmo jėgas po sunkių varžybų ir alinančių treniruočių?

Po važiavimo dviračiu skiriu 15 minučių tempimo pratimams. Po varžybų dažnai važiuoju atsistatymo treniruotę ramiu tempu, kad suaktyvinčiau kraujotaką. Kartais po sunkių treniruočių masažui naudoju putos kočėlą „foam roller“, kad atpalaiduočiau facijas ir pagerinčiau raumenų atsistatyma. Tik tai turbūt labiausiai dulkantis įrankis mano namuose, nes baisiai skausminga procedūra (juokiasi).

Be sporto, kokių dar turite interesų gyvenime?

Galėčiau išvardinti begalę laiko švaistymo būdų, tokių kaip muzika, kompiuteriniai žaidimai, internetas ir panašiai, kuriems mielai galėčiau paaukoti kad ir visą gyvenimą, bet visą likusį laisvą laiką stengiuosi skirti savo antrajai pusei ir bandau su ja kurti šeimą.

Kokiomis charakterio savybėmis turi pasižymėti dviračių sportą pasirinkęs žmogus?

Manau, kad sėkmingas dviratininkas turi niekada nepasiduoti ir būti atsparus impulsams. Nors ir skamba nuvalkiotai, bet dviračių sporte, kuris yra strategiškas, turi išmokti psichologiškai nepalūžti ir varyti iki galo. Kitaip gali likti prie suskilusios geldos: kitiems buvo lygiai taip pat sunku, bet tu pasidavei pirmas. Aišku, kartais svarbiausia ir fizinė ištvermė, nes reikia būti du kartus stipresniam, kad aplenktum protingą dviratininką varžybų metu.

Kokie jūsų asmeniniai sportiniai tikslai šiais ir artėjančiais metais?

Mano vienintelis tikslas yra atrasti kažką naujo ir tobulėti. Dviračių sporte dar nesijaučiu visiškai atradęs save, todėl svarbiausia man yra savo silpnųjų ir stipriųjų vietų paieška, o kada atsibos varžytis, norėsiu imtis kelionių iššūkių. Būtent tokiame žygyje dalyvausiu šį rugpjūtį – dviračiais keliausime 1300 kilometrų per Baltijos šalis.

Ačiū už pokalbį.

Tekstas – Sportland Magazine
Nuotraukos – iš asmeninio herojaus archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

MTB Downhill – brangus ir ekstremalus, tačiau stipriai traukiantis

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį