Dalintis „Per gyvenimą – su šypsena“

Per gyvenimą – su šypsena

Daugelis žino, kad Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos futbolo rinktinės puolėjas Darvydas Šernas mėgsta šernų medžioklę, bet mažai kas, kad įsimintiniausias jo laimikis yra elnias. Žvejodamas kartą ištraukė 5 kilogramų lydeką. Toks pat azartiškas, kaip medžioklėje ir žvejyboje, D.Šernas yra ir kitose gyvenimo srityse.

Medžioja ir šernus

Vilniaus „Žalgirio“ puolėjas juokiasi: jo pavardė įpareigoja mylėti gamtą, todėl ten išsirengia kaskart turėdamas laisvą dieną. Medžiokle ir žvejyba jis užkrėtė ne vieną draugą, net buvusius ar esamus futbolininkus, kurie laisvadienių turi ne taip ir dažnai.

„Į gamtą nuvažiuojame ir su Deividu Šemberu, ir su Vytautu Lukša. Medžiojame šernus, elnius, stirnas, antis. Medžiojau ir Turkijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje. Priklausomai nuo gyvūno skiriasi šautuvai, todėl moku elgtis su ginklais. Tėvynę galėčiau drąsiai ginti“, – šypteli D.Šernas.

Paklaustas apie didžiausią laimikį užsikvatoja. Mat, pasak futbolininko, medžiotojai, kaip ir žvejai, yra didžiausi melagiai. Jie niekada nesako tiesos kalbėdami apie geriausias vietas, kaip ir dažnai perdeda pasakodami apie įspūdingiausią laimikį.

„Bet šįkart nemeluosiu, – vėl kvatoja. – Įsimintiniausias laimikis – Lenkijoje sumedžiotas elnias. Trofėjus – elnio ragai – kabo tėvų namuose Alytuje virš židinio. Žvejyboje kartą irgi su futbolininku Gediminu Butrimavičiumi ištraukėme 5 kilogramų lydeką. Aš traukiau, jis irklavo. Tai buvo naujoko sėkmė, nes Gediminas į žvejybą išsirengė pirmą kartą.“

Geriausias darbas pasaulyje

Vis dėlto žvejyba ir medžioklė D.Šernui – tik įdomūs laisvalaikio užsiėmimai. Nors miške, pakrantėje ar sėdėdamas valtyje, taip pat kaip ir futbolo aikštėje, mokosi kantrybės ar iškentėti nesėkmes, jo gyvenime svarbiausia šeima ir futbolas, į kurio aikštę Alytuje įžengė būdamas šešerių.

„Treneris Antanas Bytautas pažinojo mano tėtį ir pasiūlė man išmėginti futbolą. Iš pradžių tai buvo kaip žaidimas – visiems vaikams norisi lakstyti ir dūkti, o treneris buvo nuostabus, mokėjo sudominti, uždegti. Kai ūgtelėjome, net kurdavo pasakas, kad mus stebi agentai iš Anglijos ar Olandijos ir turime galimybių išvažiuoti į užsienį. Šventai tuo tikėjome, dabar net juokiamės prisiminę“, – savo istoriją pasakoja D.Šernas.

Ir Darvydo neaplenkė maištinga paauglystė, kai būdamas trylikametis ėmė tingėti, kai, atrodė, futbolas darosi nebeįdomus ir prašantis per daug aukų. Pasitaikydavo, kad viską mesdavo ir savaitei kitai dingdavo iš trenerio akiračio. Tačiau treneris A.Bytautas buvo atkaklus ir vis įkalbindavo auklėtinį grįžti į aikštę.

„Jis ateidavo į mokyklą. Per pertraukas slėpdavausi, todėl belsdavosi į pamokas ir įtikinėdavo grįžti, žadėdavo, kad vešis į užsienį, o tai man atrodė labai svarbu. Treneris gal matė perspektyvą ir buvo teisus, nes dabar suprantu, kad futbolas yra geriausias darbas pasaulyje. Jei ne treneris, nežinia, kur dabar būčiau“, – atviras D.Šernas.

Žodyne – ir turkiški keiksmai

Žaisdamas futbolą jis išties išmaišė pasaulį. Atstovavo Rusijos, Lenkijos, Turkijos, Škotijos ir net Australijos klubams. Bet po beveik dešimtmetį trukusių klajonių grįžo į Lietuvą, į Vilniaus „Žalgirį“.

Net ir „Žalgiryje“ ne su visais komandos draugais gali susikalbėti lietuviškai, bet svetima kalba Darvydui niekada nebuvo problema.

D.Šernas visada mokėsi ir šalies, kurioje žaidė, kalbos. Rusijoje kalbėjo rusiškai, Lenkijoje pramoko lenkiškai, Australijoje ir Škotijoje susikalbėdavo angliškai, prabilo net turkiškai. „Bent jau turkiškų keiksmažodžių tikrai išmokau“, – vėl užkrečiamai kvatoja.

Buvo smagu grįžti į Lietuvą, tačiau teko susitaikyti su gana niūria šalies futbolo realybe. Stadionai čia tuštoki, o Turkijoje ir net Lenkijoje tekdavo žaisti ir 50 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje.

„Per Lietuvos čempionato rungtynes žaisdamas net girdžiu replikas iš tribūnų – ir geras, ir prastas, kai nesiseka. Bet nesu įžeidus – jau užsigrūdinęs. Mano pavardė tokia, kad nuo vaikystės girdžiu įvairių replikų“, – neslepia D.Šernas.

Drabužinėje – nuodingas voras

Labiausiai Darvydui įsiminė Rusija, nes tai buvo pirmoji užsienio šalis, į kurią 2008-aisiais išvyko žaisti. Rusijos pietuose, Kabardos-Balkarijos Respublikoje jis atstovavo tuomet dar gana pajėgiai Nalčiko „Spartak“ komandai.

„Patekau į Rusijos aukščiausiąją lygą ir man, jaunam futbolininkui, buvo kažkas neįtikėtino pamatyti išties aukšto lygio futbolo virtuvę, – pasakoja D.Šernas. – Apskritai įdomu buvo visur. Didelį įspūdį paliko ir Australija, nes tai – ne tik kitas žemynas, bet ir apskritai kitas pasaulis.“

Australijoje Darvydui ne tik teko išmokti vairuoti kairiąja kelio puse, bet ir pažaboti nuodingų gyvių baimę. Mat ten gyvatės, moskitai ir vorai dažni net didmiesčiuose.

D.Šernas žaidė Perto mieste Vakarų Australijoje, o jo žmona Sandra nesutiko keltis į naujus namus tol, kol keliskart neišpurškė jų gyvius naikinančiais chemikalais.

„Sandra nusipirko gal penkis flakonėlius ir purškė viską: garažą, miegamuosius, tualetus, visus kampus, langus, palanges. Australai juokėsi, kad viskas jau išpurkšta ir galime būti ramūs, bet žmona paniškai bijo gyvių. Tačiau pagyvenome savaitę ar dvi ir baimės dingo – gyvenimas tekėjo įprasta vaga“, – pasakoja futbolininkas.

Vis dėlto retsykiais tekdavo prisiminti, kad Australija – ne iščiustyta Europa. „Nepamenu, kur žaidėme, bet staiga drabužinėje vieni per kitus ėmė šaukti, kad ateitume pažiūrėti. Žiūrime – gyvas raudonnugaris voras. Jausmas nekoks, nes drabužinėje visi vaikšto basi, „teipuoja“ kojas, o toks mažas padarėlis gali įkąsti ir tas įkandimas mirtinas“, – prisimena.

Arba kitas nutikimas. Ryte Šernų šeima dar maudėsi Indijos vandenyne, o vakare per žinias stebėjo, kaip tame pačiame paplūdimyje plaukioja rykliai.

„Australijoje prisiklausėme įvairių istorijų apie gyvius. Kai kurios jų, žinoma, išgalvotos, bet matyti nuodingą vorą drabužinėje buvo tikrai nejauku“, – šypteli.

Klajodamas po pasaulį didelio namų ilgesio Darvydas nejuto, nes šalia visuomet buvo Sandra – prieš penkerius metus žmona tapusi žavingos šypsenos šviesiaplaukė. Jiems gimė Darvydas ir Kajus, ir teko išmokti kitaip planuoti savo laiką, nes vis daugiau jo reikėjo ir šeimai.

„Su Sandra susipažinome prieš dešimt metų. Su draugais sėdėjau lauko kavinėje Vilniaus senamiestyje, o ji prisėdo ant suoliuko. Buvo nejauku užkalbinti, nes draugai, žinoma, juokėsi, bet įsiūliau jai savo telefono numerį – savojo nedavė. Ir ji man paskambino“, – atvirauja D.Šernas.

Nuo tada jie nebesiskyrė. Sandra visuomet buvo šalia net Darvydui keliaujant per užsienio klubus – toks buvo jų susitarimas.

Aikštėje žodžių nereikia

Kad ir kur būtum, kad ir kokias nuostabias šalis lankytum, visada traukia namo. Čia viskas sava ir net žolė, sako, žalesnė.

Darvydui irgi buvo smagu grįžti į Lietuvą, į Vilniaus „Žalgirį“, kuriame jau rungtyniavo prieš porą metų. Tada ir jo žmona Sandra pagaliau ėmėsi veiklos – beveik dešimtmetį aukojusi savo svajones dėl vyro karjeros, S.Šernė su kito futbolininko Pauliaus Grybausko žmona Ieva sukūrė grožio ir mados prekės ženklą „Female“ ir pradėjo kurti moteriškų drabužių kolekcijas.

 

Vis dėlto D.Šernas – vis dar pagrindinis šeimos maitintojas. Todėl rimtai žiūri į savo darbą – futbolą. O „Žalgirio“ treniruotės jam džiaugsmingos dar ir dėl to, kad čia kamuoliu dalijasi su artimais draugais. Su V.Lukša mokėsi futbolo pradžiamokslio Alytuje pas trenerį A.Bytautą, su Linu Klimavičiumi ir Sauliumi Mikoliūnu susidraugavo vėliau.

„O kai draugauji, apie futbolą kalbiesi ne tik per treniruotes ar stadione – net gerdamas kavą. Prisišneki tiek, kad aikštėje kalbėtis nebereikia. Jau žinai: bėgti į kairę ar dešinę, atgal ar į priekį. Iš žvilgsnio supranti, kas vyks“, – patikina Darvydas.

Komandos draugams suprasti žodžių nereikia, o štai teisėjų sprendimai kartais žodžiais nepaaiškinami net ir prabėgus ne vienai dienai.

D.Šernas iki šiol skaudžiai prisimena teisėjo sprendimą, kai per Čempionų lygos atrankos rungtynes liepą Vilniuje su Razgrado „Ludogorec“ išvydo dvi geltonas korteles, buvo pašalintas iš aikštės ir turėjo praleisti atsakomąją dvikovą Bulgarijoje.

Pergalės namie 2:1 „Žalgiriui“ neužteko – svečiuose pralaimėta 1:4.

Teisėjo sprendimą parodyti antrą geltoną kortelę iškart po rungtynių Vilniuje D.Šernas vadino nusikaltimu. Nuomonės nekeičia ir dabar: „Sutinku su pirma kortele – tai buvo žaidimo momentas. Antros kortelės vis dar nesuprantu. Atrodo, nieko nepadariau – rungtynės beveik baigėsi, grėsmės nė vieniems vartams nebuvo, šokau į oro dvikovą – ir staiga švilpukas. Varžovas buvo man už nugaros, net nemačiau jo, o teisėjas nusprendė, kad tyčia trenkiau jam į veidą. Anglijoje už tai net baudos neskirtų, o ką jau kalbėti apie kortelę“, – kartėlis niekur nedingo.

„Bet vis dėlto – ar esate karštakošis? Ar daug raudonų kortelių esate gavęs?“ – provokuoju. „Pasitaiko, kad peržengiu ribas ir pridarau nesąmonių, – nepuola teisintis. – Mano toks charakteris – noriu tik laimėti. Bet nesu iš tų, kurie visiškai pameta galvą. Per penkiolika metų trunkančią profesionalo karjerą išvytas buvau gal tris ar keturis kartus.“

Derėjimosi menas

Azartą kovoti Darvydas jaučia visur. Ne tik aikštėje. Net turguje derasi iki užkimimo. Linksmiausia buvo Turkijoje, kur su prekeiviais galima derėtis net maisto prekių parduotuvėje, kad ir dėl pieno kainos.

„Mėgstu pakalbėti ir tai gal yra mano bėda, – šypteli. – Derėjimasis Turkijoje net buvo mano hobis. Sandra pykdavo, sakydavo, kad jai gėda, išeidavo iš parduotuvės, o man būdavo smagu.“

Derėtis Darvydas moka. Kartą Turkijoje, pamena, prireikė striukės. Parduotuvė, į kurią užsuko, prekiavo ir moteriškais kailiniais. Turkai, žinoma, ėmė juos siūlyti.

„Prašė, regis, 20 tūkstančių eurų, išeinant jau siūlė už pusantro tūkstančio. Tik kailinių mums nereikėjo, bet derėtis vis tiek buvo įdomu“, – kvatoja puolėjas.

Įvartis – lyg vyšnia ant torto

Grįžęs žaisti į Lietuvą D.Šernas po pusketvirtų metų grįžo ir į Lietuvos rinktinę. Igoriui Pankratjevui puolėjo nereikėjo, o Edgaras Jankauskas vėl pakvietė prisidėti.

„Rinktinė – kiekvieno sportininko karjeros viršūnė. Būdamas joje gauni daug teigiamų emocijų. Į rinktinę atvyksta geriausi žaidėjai ir kiekvienam tai yra pripažinimas ir didelė garbė. Visada žaidžiame pilname stadione – nėra stogo, žmonės šąla, bet vis tiek palaiko savo rinktinę. Tas jausmas yra ypatingas“, – tvirtina D.Šernas.

Jis nelaiko pykčio, kad kurį laiką rinktinei buvo nereikalingas. Tuos metus jis skyrė juodam darbui. „O jei dirbi nuoširdžiai, žinai, kad vieną dieną būsi įvertintas“, – neabejoja.

Lietuvos futbolo rinktinė vėl nepateko į pasaulio čempionatą ir 2018 m. Rusijoje nežais. Bet tokia šalies futbolo realybė, nors D.Šernas, kaip ir rinktinės draugai, kaip ir visa Lietuva, dėl to smarkiai išgyvena.

Per jo karjerą rinktinėje buvo ir smagių momentų. Būtent rinktinėje iš saugo jis tapo puolėju, būtent rinktinėje įmušė įsimintiniausius įvarčius. Vienas tokių – 2010 m. rugsėjį į Čekijos rinktinės vartus. Tąsyk Europos čempionato atrankoje lietuviai svečiuose 1:0 nugalėjo nuolatinę žemyno čempionatų dalyvę, o D.Šernas 26 min. pasiuntė kamuolį į vartus. Po šio įvarčio lietuviai socialiniuose tinkluose juokavo, kad Lietuvoje reikėtų uždrausti šernų medžioklę, šis įvartis iki šiol skambiai vadinamas legendiniu.

Pačiam Darvydui svarbus buvo ir kitas įvartis, nors tąsyk lietuviai pralaimėjo. Tų pačių metų spalį, toje pačioje Europos čempionato atrankoje, Lietuvos rinktinė Salamankoje 1:3 pralaimėjo Ispanijai, o vienintelį įvartį lietuviams pelnė D.Šernas.

„Ispanai tuomet buvo Europos ir pasaulio čempionai, komandoje žaidė ryškiausios žvaigždės, mes rungtyniavome Ispanijoje. Tas įvartis man buvo kažkas tokio“, – teigia puolėjas.

Darvydui, kaip ir kiekvienam puolėjui, svarbu mušti įvarčius. Bet dar svarbiau – pergalė: „Visi dėl jos žaidžiame, tik jei tu įmuši, suvalgai tą vyšnią ant torto. Bet nei aš, nei komanda konkrečiai įvarčio nesureikšminame, nes visi žinome, kiek darbo įdėjo vartininkas, kiek – gynėjai ar saugai. Tik sirgaliai dažniausiai prisimena tuos, kurie mušė įvarčius.“

Vis dar turi svajonių

Šernų šeimoje auga dar vienas Darvydas. Ketverių vyresnėlį taip pavadinti nusprendė Sandra, nes Lietuvoje tai vis dar retas vardas. „Bent jau aš nė vieno nepažįstu“, – patikina D.Šernas.

Jaunėliui Kajui – dveji. Abu sūnūs supranta, kad tėtis žaidžia futbolą, bet patys juo dar per maži domėtis. Nors jaunasis Darvydas su mama jau lankėsi ne viename garsiame stadione.

Didžiausia D.Šerno aistruolė – žmona Sandra. Iki pažinties su Darvydu nesidomėjusi futbolu ir jo net nesupratusi, dabar ji ne tik puikiai žino taisykles, nesunkiai paaiškina, kas yra nuošalė, bet ir patarimų vyrui duoda.

„Vis sako: spirk, spirk, na, mušk pagaliau į vartus!“ – vėl užkrečiamai kvatoja D.Šernas.

Į daug dalykų jis stengiasi žiūrėti su šypsena. Tik apie futbolo svajones kalba rimtai. Vaikystės svajonė – žaisti Lietuvos rinktinėje – jau išsipildė. Kita – žaisti Čempionų lygos grupių etape – tiki, dar išsipildys.

DOSJĖ

Gimimo data: 1984 m. liepos 22 d.

Išsilavinimas: tuomečiame Vilniaus pedagoginiame (dabar – edukologijos) universitete baigė kūno kultūrą.

Laimėjimai: Lietuvos čempionas, vicečempionas, bronzos medalio laimėtojas. 2010 m. Lietuvos geriausias futbolininkas.

Pirmasis treneris: Antanas Bytautas.

Kiti įtaką padarę treneriai: buvęs Lietuvos rinktinės treneris portugalas Jose Couceiro. „Jis pradėjo mane nuolat kviesti į vyrų rinktinę, jam treniruojant rinktinėje ir debiutavau. Be to, J.Couceiro iš saugų grandies mane pastūmė į puolimą – tai buvo svarbus karjeros posūkis. Vaikystėje žaidžiau gynyboje, paskui buvau saugas, o J.Couceiro pradėjo mane statyti puolime ir ten atsiskleidžiau – po poros metų tapau geriausias Lietuvoje.“

Didelis autoritetas liko ir jaunystėje treniravęs Valdas Ivanauskas.

Laisvalaikis: „Nuo vaikystės su tėčiu medžioju ir žvejoju. Esu fanatikas.“

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, Saulius Čirba, Augustas Četkauskas

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Susirgę kalnų liga

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį