Dalintis „„Rapha Festive 500“ dviratininkų iššūkyje – dešimtys tūkstančių dalyvių“

„Rapha Festive 500“ dviratininkų iššūkyje – dešimtys tūkstančių dalyvių

Kiekvienais metais nuo 2010-ųjų yra rengiamas unikalus šventinis iššūkis dviratininkams. Milžiniško populiarumo susilaukęs „Rapha #Festive500“ iššūkis kvietė visus įveikti 500 km dviračiais per šventinį laikotarpį nuo Šventų Kalėdų iki Naujųjų metų.

Prisijungę prie „Strava“ programėlės ir susiradę joje #Festive500 iššūkį, nuo gruodžio 24 iki gruodžio 31 dienos iššūkio dalyviai turėjo pildyti specialų blanką, kuriame buvo surašomi kiekvieną dieną įveikti kilometrai. Pagrindinis tikslas – per šias aštuonias dienas dviračiais įveikti 500 km.

Iššūkio metu, besidalinant savo pasiekimais ir nuotykiais socialiniuose tinkluose, buvo galima laimėti įvairių prizų.

Nuo foto albumų iki eilėraščių, nuo rankomis paišytų žemėlapių iki šviežiai keptų pyragų. Tokiais ir dar ne mažiau originaliais vaizdais dalinosi iššūkio dalyviai. Už įspūdingiausią istoriją nugalėtojui šiemet atiteks specialus „Canyon Ultimate“ dviratis su F500 lipdukais.

„Norime pasveikinti tūkstančius dviratininkų, kurie sėkmingai įveikė #Festive500 iššūkį. Panašu, kad turėjome nauja rekordą dalyvių, kurie įveikė 500 km distanciją per aštuonias dienas“, – praneša iššūkio organizatoriai.

Taip pat sausio mėnesį bus apdovanoti ir daugiau nugalėtojų šiose nominacijose: „Didžiausias nuotykių ieškotojas“, „Juokingiausia nesėkmė“ ir „Geriausia kompanija“.

Šiais metais visi dviratininkai buvo raginami atsisakyti iššūkio metu „Strava“ programėle surinktų taškų, o Rapha virtualią jų vertę pavers pinigais bei paaukos juos Pasaulio dviračių labdaros organizacijai.

#Festive500 idėja sparčiai populiarėja kiekvienais metais. 2010 metais vykusiame pirmajame „Rapha #Festive500“ iššūkyje dalyvavo vos 84 dviratininkai. 2016 metais dalyvių skaičius visame pasaulyje perkopė 82 tūkst.

Dalyvių įspūdžiai
Edgaras Buiko, fotografas

Apie #Festive500 sužinojau 2017 metais, tuomet tai atrodė beprotybė, 500 km šiaurėje per 7 dienas – tai crazy, pagalvojau ir pamiršau.

Na, o 2018  metais rudeniop vis dažniau iš kolegų dviratininkų išgirsdavau apie tą #Festive500, ir pasakiau sau, kad reikia tai padaryti, juk gyvenimas be išbandymų ir naujų patirčių tiesiog neįdomus.

Buvo šlapia, buvo šalta, buvo slidu, buvo sunku, net buvo momentas, kai buvo juoda akyse ir maniau, kad jau viskas, aš out, bet kažkaip pavyko susiimti ir užsidėt varnelę ant #Festive500. Ir manau, #Festive500 ant MTB dviračio – jau yra tikrai neblogai, o ypač čia, šiaurėje. Jei manęs paklaustų, ar minsiu ateinantį #Festive500, atsakymas būtų TAIP, jei mins gera kompanija. Ačiū tiems,  kurie mynė, nes drauge tai daryti smagiau!

Žilvinas (gyvena Tailande)

Man tai “Suffering is virtue” šventė. Metų pabaiga, sutikta darant tai, kas patinka. Pernai 1000 kilometrų, šiemet 1000 mylių (1600km). Naujoms adaptacijoms reikalingi nauji krūviai – nesvarbu, kalbam apie kūną ar protą.

Tadas Mackelis, dviračių entuziastas

Visų pirma, smagiausia #Festive500 dalis man buvo ta, kad tiek žmonių nepabijojo šio iššūkio ir nepaisant bjaurių oro sąlygų  jį įvykdė. Matydami visų važiavimų įrašus programėlėje Strava  įkvėpėm vieni kitus užbaigti šį reikalą. Savo ruožtu aš su komandos draugu šį iššūkį nusprendžiau įvykdyti žinodamas, kad daug laiko tam neturėsiu, juk laukia šventės, pasiruošimas, darbai. Todėl nusprendėme pasinaudoti 6AM strategija ir minti dviračius, kol dauguma dar miega, šis laikas žiemos metu pridėjo dar daugiau žavesio prie šaltų orų. Lengva nebuvo, bet įveikti 500km per 4 dienas jausmas geras, rekomenduoju!

Ponia Stonkuvienė

Pradžioje sekėsi minti gana sunkiai. Nenorėdama aukoti laiko, kurį galėčiau leisti su šeima, keldavausi anksti ryte ir išmindavau, kol dar namiškiai miegodavo. Kadangi pirmąsias iššūkio #Festive500 dienas buvau užsienyje, tad nusprendžiau, jog didžioji dalis kilometrų bus surinkta Lietuvoje. Gavosi taip, jog likus 4 dienoms iki iššūkio pabaigos, man dar reikėjo įveikti šiek tiek daugiau nei 400 km. Pirmasis šimtukas buvo ypatingai sunkus. Sunku buvo ne tiek dėl šalto oro, priaugtų šventinių kilogramų ar titaninio dviračio, bet dėl to, jog žinojau, kad namuose laukia vyras. Norėjau kuo greičiau grįžti pas jį, bet jėgų padidinti vidutinio greičio visai nebuvo. Negana to, jog pradėjau mąstyti, jog tikrai nebeminsiu tų likusių 300 km, bet pergalvojau ir ateinančio sezono tikslus – nusprendžiau, jog daugiau kentėti nenoriu, todėl viską metu. Bet ryte pabudusi vėl sėdau ant dviračio ir išmyniau, susitaikiusi su mintimi, jog greičio padidinti nepavyks, tad reikia tiesiog pasistengti minti tolygiau, vienodai paskirstant jėgas visoms ateinančioms 5 val. Mano nuostabai trečiasis šimtukas buvo įveiktas lengviau nei pirmieji du ilgesnieji važiavimai. O paskutinis mynimas iš viso buvo magiškas. Su kolegomis iš Klaipėdos dar neišaušus išmynėme iki Nidos. Kadangi nebuvau dar mynusi tais takeliais, o dar tamsoje – atrodė, jog važiuoju į nežinią/niekur. O po to sekė saulėtekis, kelią kirtęs briedis, mynimas palei marias ir jūrą… Buvo smagu žinoti, jog perlipusi save, turėjau progą pasimėgauti įspūdingais gamtos vaizdais, o kartu ir įveikti vieną didesnių kada nors išsikeltų žiemos iššūkių.

Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: organizatorių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Kaip išsirinkti ir prižiūrėti batus

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį