Dalintis „Remigijus Balžekas: „Tenisas – mano kraujyje““

Remigijus Balžekas: „Tenisas – mano kraujyje“

Kai po beveik 14 metų išsiskyrė jų keliai su garsiausiu auklėtiniu Ričardu Berankiu, treneris Remigijus Balžekas (58) buvo nusprendęs: viskas – teniso jo gyvenime užteks. Tačiau praėjo ne tiek daug laiko, o jis – vėl vaikų apsuptyje, su teniso rakete.

Ričardą Berankį užauginote ir kaip sportininką, ir kaip žmogų. Nuo pat mažų dienų daug keliavote kartu, kaip sakoma – suvalgėte ne vieną pūdą druskos. Sunkiai išsiskyrėte?

Ričardas buvo trečias mano sūnus. Treniruotis į Šiaulius atvyko devynerių, taigi priežiūra ir atsakomybė gulė man ir mano šeimai ant pečių. Iš tiesų suvalgėme ne vieną ir ne du pūdus druskos, tačiau tai buvo labai įdomus procesas: Ričardas užaugo kaip sportininkas, o aš – kaip treneris. Klausiate, ar buvo sunku skirtis? Viskas turi pradžią ir pabaigą. Toks trenerių gyvenimas. Žinoma labai nedaug pavyzdžių, kai treneris nuo pradžios iki pabaigos dirba su tuo pačiu sportininku. Kartu mes praleidome trylika ar keturiolika metų, tai buvo gražaus bendradarbiavimo laikotarpis. Buvome kartu ir laimėje, ir nelaimėje. Atėjo metas, kai nusprendžiau daugiau laiko praleisti su šeima, įkyrėjo nuolat skraidyti aplink pasaulį. Atsisveikinome.

Ričardo Berankio žaidimą žiūrėdavote gyvai – turnyruose. Kaip dabar? Juk ne visus mačus galima pamatyti internete tada, kai jie vyksta. Aktyviai sekate rezultatą ar sužinote tik po kurio laiko? Paskambinate Ričardui po mačo? Pasikalbate?

Anksčiau visas Ričardo varžybas žiūrėdavau arba gyvai, arba internetu, po kiekvieno mačo kalbėdavomės telefonu, jei nebūdavau kartu. Man buvo labai svarbu žinoti, kaip sekėsi, kas buvo gerai, kas nesisekė. Dabar viskas atvėso, retai matau Ričardo startus ir po jų nebeskambinu. Nebesinori gilintis į jo žaidimą, juo labiau kad Ričardas dirba su gera komanda ir siekia užsibrėžtų tikslų. Šventai tikiu, kad jų pasieks arba kad gali pasiekti!!! Na, o aš turiu savų tikslų, juos irgi noriu įgyvendinti.

Vienu metu buvote visiškai atsiribojęs nuo teniso. Ką tada veikėte? Ar sunki buvo ta „abstinencija“?

Po aktyvaus darbo, nesibaigiančių kelionių į turnyrus buvau apsisprendęs daugiau nekelti kojos į šią balą. Sunkios „abstinencijos“ nejaučiau, nebuvo kada – įsikūrėme tėvų žemėje, leidau laiką su šeima, anūku Arnu, vokiečių aviganiais Rafu ir Reinu. Maniau, prie teniso nebegrįšiu, bet labai klydau, – tenisas yra mano kraujyje, gyventi be jo būtų sunku.

Su sūnumi Arūnu ir buvusiu auklėtiniu, geru sportininku ir aukšto lygio treneriu Tomu Seliuku įkūrėme Balžeko teniso akademiją. Pamažu ji įgauna pagreitį, norime dirbti profesionaliai, duoti jauniesiems žaidėjams tai, ko negali gauti kitur.

Anūkas Arnas jau treniruojasi jūsų akademijoje. Ar galime tikėtis, kad po keleto metų vėl turėsime Balžeką – pirmąją Lietuvos teniso raketę?

Mano anūkas mielai treniruojasi, matau, kad pamėgo šią sporto šaką. Jis eis profesionalo keliu ar pasirinks kitą, nuspręs šeima, o gal duos galimybę pačiam rinktis. Ar jis taps pirmąja Lietuvos rakete, ar kitas sportininkas iš mūsų akademijos – nesvarbu, svarbu, kad būtų mūsų auklėtinis.

Prieš šešerius metus viename interviu sakėte, kad sukurti antro Berankio nebenorėtumėte. Argi ne į tą pačią balą brendate?

Antro Ričardo Berankio nenorėčiau išauginti – tikrai. Norėčiau išauginti geresnį, nors ir žinau, kaip tai nepaprastai sunku. Tačiau, kaip sakydavo vienas pažįstamas, – kas dirba, tam ir sekasi.

Egidijaus Anglickio tekstas
Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Bėgimo ir treniruočių kolekcijos kuponas

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį