Dalintis „Ričardas Zdančius: treneris, kurio klauso net Marijonas“

Ričardas Zdančius: treneris, kurio klauso net Marijonas

Grįžęs iš Vokietijos ėmėsi treniruoti Vilniaus „Prelegentus“ – pramogų verslo atstovų ir buvusių futbolo profesionalų komandą. Didžiausias ir sensacingiausias šios mėgėjų komandos laimėjimas – pernai Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės aštuntfinalyje rezultatu 1:0 nugalėta LFF A lygos komanda – Gargždų „Banga“. 

Ričardai, pats esi iš Gargždų. Sutapimas, kad tavo vadovaujama mėgėjų komanda eliminavo „Bangą“ iš LFF taurės turnyro. Ar yra koks nors paaiškinimas?

Man pačiam nėra jokio skirtumo, prieš ką žaisti – prieš savo gimtojo miestelio komandą ar prieš ilgus metus buvusį savo „Žalgirio“ klubą. Svarbiausia – nusiteikimas, noras laimėti, įrodyti, kad dar gali. Visa tai paaštrėja, kai rungtyniauji prieš A lygos komandą. Nesvarbu, kokios ji sudėties, „nukraujavusi“ ar ne, bet jie – jauni! „Bangos“ vyrai tokio mūsų pasipriešinimo nesitikėjo. Prieš rungtynes, kai stovėjome su treneriais, sakiau: štai, ateina mano žaidėjai, vienam 48 metai, kitam – 47-eri ką tik suėjo, o ir tam, ir tam – jau keturiasdešimt. Treneris klausia: o jie tikrai prieš mus žais ?

Teko girdėti, kad „Prelegentai“ išvis nesitreniruoja – tik rungtyniauja. Mėgstamas jų posakis apie treniruotes – „geriems nereikia, blogiems – nepadės“. Ar tikrai?

Šituo posakiu „Prelegentai“ vadovaujasi nuo pat susikūrimo. Labai geras posakis. Bet tinka jis – tik mėgėjams, tokiems, kaip mes. Į treniruotes renkamės kartą ar du per savaitę, net treniruotėmis to nepavadinsi – pasižaidimai ir tiek. Po to antras kėlinys – pirtis su… pasikalbėjimais.

Nuo ko prasidėjo tavo ir prelegentų draugystė?

Per vienas Kalėdas grįžau iš Vokietijos su šeima atostogų. Su verslininku Giedriumi Klimkevičiumi dalyvavome vakarėlyje, jis man pasiūlė kitą rytą kartu pažaisti futbolą „Rytų kempinge“. Kai pamačiau, kas ir kokioje aikštėje ruošiasi žaisti, pagalvojau: gerai jau, gerai, vartuose pastovėsiu, juk žaidimo vis tiek nebus. Penkioliktą minutę supratau, kad reikia skubėt į aikštę ir kažką daryt, nes užmėtys tuoj kepurėmis. Pasirodo, toje keistoje kompanijoje visi mokėjo ir į kamuolį pataikyt, ir kitą apsivaryti! Nuo tų rungtynių esame kartu.

Anksčiau ir pats žaisdavai už „Prelegentus“. Kodėl dabar neišbėgi į aikštę?

Skaudus klausimas. Iki 41-ų savo gyvenimo metų atrodė, kad kalnus dar nuversiu, bėgau, lenktyniavau su gerokai jaunesniais už save. Tačiau apie save priminė sąnariai, vieną klubo sąnarį jau pakeičiau, laukia antroji operacija. Prisipažinsiu: tikrai skauda širdį, kai stebiu savo bendraamžius dar žvalius aikštėje.

Jūs, buvę profesionalai, turbūt pasikalbate apie futbolą žaidžiančius dainininkus, žurnalistus… Nieko gero nepasakote?

18 metų su jais žaidžiau ir nuolat esu kartu, taigi, galiu būti neobjektyvus. Visada lengviausia apie tuos, kurie aikštelėje, kalbėti iš tribūnų. Iš ten geriau matosi, kas ką gali ir kaip gali. Daug kas iš buvusių mano kolegų klausia, kuris iš pramogų verslo atstovų yra geriausias futbolininkas? Vienareikšmiškai – Marijonas (dainininkas Marijus Mikutavičius). Tačiau visada pridedu, kad ir kiti tam tikrais momentais yra geri.

Na, ir koks tas „Prelegentų“ žaidimo stilius?

Labai sunkų klausimą uždavei! Žaidžiame taip, kaip galime, kaip suprantame, kiek pajėgiame. Kiekvienas rungtynes mėginame išsiversti su tais, kurie tądien atėjo, tuomet ir taktiką pasirenkame. Dar ir toks posakis yra tarp „prelegentų“: kurie pirmi 11 į treniruotę atėjo, tie ir sudaro startinę sudėtį.

Išduok, kur „Prelegentų“ klubo stiprybė? Ir kokia jo ateitis – daugelis žaidėjų juk jau tikrai senjorų amžiaus.

Tikrai nejaunėjame, bet per mūsų neilgą klubo istoriją spėjome daug gero nuveikti: penkis kartus tapome vadinamosios Sekmadienio futbolo lygos (SFL) nugalėtojais, laimėjome įvairiausius turnyrus Lietuvoje ir užsienyje. Rungtyniaujame SFL senjorų pirmenybėse, šiais metais pasiryžę dalyvauti šalies senjorų čempionate. Jokia paslaptis, kad per rungtynes vienas apie kitą pasakome, ką tuo metu galvojame, bet kai nori bet kokia kaina laimėti, taip jau nutinka. Po rungtynių, prie alaus bokalo viskas kitaip. Yra komandoje ir tokių, kurie mūsų žaidimą stebi tik iš šono, bet žodžių kišenėje taip pat neieško. Aikštėje susipliekusiųjų adresu jie pradeda laidyti visokiausius juokelius, o jau tada ir žaidžiantiesiems pyktis praeina, nebereikia vienam prieš kitą kumščiais mojuoti.

Žaisdami LFF taurės varžybose „prelegentai“ juokavo: jei laimėtume taurę, ką darytume Europos taurės turnyre? Skambintumėt vieni kitiems klausinėdami – ar ateisi šiandien į rungtynes?

Taip ir būtų, tikrai ne kitaip. Blogiausia, kad niekada negali žinoti, kurie ateis, o protokolą reikia prieš 45 minutes iki rungtynių užpildyti. Skambini, klausi, kada būsi, ar tikrai būsi? Juokai juokais, bet tikrai nedrįstu sakyti, kad su „Prelegentais“ niekada nelaimėsiu LFF taurės.

Tavo karjeroje įsimintinų epizodų, matyt, irgi netrūko. Kuris iš jų labiausiai įstrigęs atmintin?

Pasaulio atrankos rungtynės, Ispanija–Lietuva, trenerio Algimanto Liubinsko nurodymai man, kaip profesionaliai žaisti prieš „Txiki“ Begiristainą. Vaikščioju paskui jį (tikrąja to žodžio prasme), jis kamuolio negauna, ispanai per jį žaisti negali, nes visur prilipęs slankioju. Kažkurią akimirką jis pakėlęs galvą (nes yra tikrai mažiukas) klausia manęs savo ispanišku dialektu: „how are you“? Aš nespėjau susivokti, kaip jis dingo nuo manęs ir – gaudyk vėją laukuose – ispanai jau sveikino įmušus įvartį. O man draugai rėkia iš techninės zonos: „Kur tu buvai, Ryčka?“ Nepamirštu šito iki šiol, nors labai seniai viskas buvo. Pasijuokti iš savęs kartais naudinga.

Su kuo iš futbolo žvaigždžių teko bendrauti? Prieš kokius garsius futbolininkus žaisti?

Prie alaus bokalo po rungtynių teko pabendrauti su anuomet Olandijos rinktinės ir „Ajax“ klubo žaidėjais Denisu Bergkampu, Marcu Ovemarsu, broliais Franku ir Ronaldu de Boerais, kitais. Žaidžiau prieš daugybę garsių futbolininkų, visų neišvardysi.

– Ar baigęs profesionalaus futbolininko karjerą lengvai pritapai gyvenime? Ar buvo adaptacijos sunkumų?

Per savo karjerą nesukaupiau aukso kalnų, bet buvo tikrai gerų dienų futbolo aikštėje. Pereiti nuo žaliosios vejos prie kitų darbų buvo nelengva. Gerai, kad geri draugai padėjo.

Dabar dirbi LFF. Papasakok apie savo darbą.

Jau aštuntus metus dirbu Lietuvos futbolo federacijos Varžybų ir renginių skyriaus vadybininku. Rengiame A lygos čempionatą, I lygos pirmenybes, daug prisidedame prie tarptautinių FIFA ir UEFA varžybų organizavimo Lietuvoje. Toks darbas šalia futbolo aikštės man tikrai patinka.

Ačiū už pokalbį. Linkim sėkmės!

Tekstas: Vytaras Radzevičius
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Daugiausiai uždirbantys NBA reklaminiai veidai

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį