Dalintis „Riedlentininkas D. Antanavičius: jei esi pakankamai užsispyręs, tobulėjimui ribų nėra“

Riedlentininkas D. Antanavičius: jei esi pakankamai užsispyręs, tobulėjimui ribų nėra

Gatvės riedlenčių sportas jau netrukus debiutuos olimpinių žaidynių programoje. Tokijuje Lietuvos sportininkų ant riedlenčių dar neišvysime, bet šio sporto proveržis mūsų šalyje – akivaizdus.

Net keturi Lietuvos riedlentininkai dalyvavo Romoje (Italija) vykusiame pasaulio čempionate, kuriame buvo kovojama ir dėl olimpinių kelialapių. Trys lietuviai nesusidorojo su varžybiniu jauduliu, bet ketvirtasis – Domantas Antanavičius – sugebėjo aplenkti daugiau nei pusę varžovų ir patekti į pajėgiausių 50-uką.

Prie tarptautinių rezultatų reikšmingai prisidėjo ir viešoji infrastruktūra Lietuvoje. Per paskutinius keletą metų modernūs riedlenčių parkai buvo įrengti Vilniuje prie Baltojo tilto, Klaipėdoje prie Sąjūdžio parko, taip pat – Molėtuose. Riedlenčių sportui pritaikyta Vienybės aikštė Kaune netgi buvo įvertinta pasaulio urbanistų ir architektų.

Interviu „Sportlandmagazine.lt“ D. Antanavičius prisipažino, kad olimpinė žinia privertė pasistebti visą Lietuvos riedlentininkų bendruomenę. Jis atskleidė, kad pats šiuo sportu susidomėjo visai atsitiktinai.

Kada ir kaip susidomėjai riedlenčių sportu?

Riedlentėmis susidomėjau 11-12 metų, kai radau seną brolio lentą garaže. Tuo metu lankiau tenisą, aikštelė buvo netoli namų, sugalvojau, kad taip bus greičiau nuvykti į treniruotę. Galiausiai užsimaniau nenulipti nuo lentos prieš kiekvieną bortą ir įveikti visas kliūtis. Išmokęs pašokti užsikabinau ir daugiau nebesustojau. Kad galiu siekti aukštumų pajaučiau, kai su draugais besismaginant pavydavo išmokti net po kelis triukus per dieną ir kai pajaučiau, kad riedlentės valdymas jau tampa automatinis.

Neseniai dalyvavai pasaulio gatvės riedlenčių čempionate. Kokie įspūdžiai? Kaip vertini savo rezultatą?

Kaip ir po kiekvienos kelionės, visada jautiesi pasikrovęs ir pasisėmęs naujų potyrių. Iš tiesų, tai neapsakomai smagu pabūti tarp profesionalų, į kuriuos žiūrėjai nuo vaikystės, kurie buvo ir vis dar yra tavo idealai. Dalyvauti su jais varžybos išvis kažkas nesuvokiamo. Savo rezultatą vertinu gana gerai, nors tikrai yra kur pasistūmėti. Po važiavimo aptarėme, kad jeigu būčiau triukus atlikęs techniškiau, tikriausiai būtų pavykę stipriai pasistūmėti lentelėje.

Domantas Antanavičius. Arturs Bodanovics nuotr.

Kaip vertini visą organizaciją, aikštelę Romoje? Ar buvo didelis iššūkis dalyvauti tokiame renginyje?

Aikštelę vertinu puikiai, nes buvo vietos atlikti tiek aukštus šuolius, tiek techniškus slydimus. Iššūkis tikrai buvo, nes žiemą treniravausi mažame, suspaustame parke, o perlipant ant didelių figūrų, reikėjo įtikinti save, kad didelis greitis  – tik iliuzija ir kad kojos vis tiek lieka „užprogramuotos“.

Kaip manai, ko trūksta tau ir galbūt visiems lietuviams, kad būtų galima kovoti dėl dar aukštesnių pozicijų?

Manau, kad labiausiai Lietuvai trūksta uždarų parkų – po stogu. Kadangi Lietuvos oras nepalankus treniruotis kiekvieną dieną visus metus, tenka dažnai slėptis tiek nuo kaitrios saulės, lietaus arba sniego iki kelių.

Kaip keičiasi sąlygos sportuoti Lietuvoje? Ar būtina, siekiant spartesnio tobulėjimo, vykti treniruotis į užsienį?

Sąlygos Lietuvoje sparčiai gerėja, realiai iki pilnos laimės nedaug trūksta, kadangi riedlentės vis dėlto yra gatvių sportas, jaunimas dažnai važinėja miesto infrastruktūra. Galbūt reikėtų daugiau vietų – po tiltais ar kažkur toliau nuo praeivių akių. Tuomet labai stipriai pradeda judėti visa bendruomenė ir susidaro vietos, kuriose riedlentininkai nebijo vieni kitų, užsimezga geras tarpusavio santykis, o to pasekoje auga abi pusės – tiek atletai, tiek meninės krypties riedlentininkai.

Siekiant spartesnio tobulėjimo, vykti į užsienį nėra būtina. Žinoma, kiekvienas atsirenka savo kelią pagal tai, kas jiems patogu ir kas juos verčia tobulėti, bet jei esi pakankamai užsispyręs, tobulėjimui ribų nėra.

Šis sportas jau yra olimpinis. Kiek tau svarbi ši žinia?

Olimpinė žinia atnešė svarbi ir suteikia daugiau vilties. Atsiranda tikslas tiek man, tiek jaunimui, o mano olimpinė svajonė – pragyventi iš to, ką labiausiai myli savo gyvenime – skamba kaip pasaka.

Kokie artimiausi planai riedlenčių sporte?

Artimiausi planai – pabaigti filmuoti savo video „portfolio“. Tai yra triukų rinkinys – ką nusifilmuojame gatvėse yra labai didelė dalis riedlenčių sporte ir man be galo svarbi. Taip pat nesustoti treniruotis, ruoštis kitam varžybų sezonui. Tikiuosi, kad rezultatą dar pavyks ženkliai pagerinti.

Tekstas: Dominyko Genevičiaus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Banglentes prisijaukinęs M. Ščerbinskas: Lietuvoje turime puikias sąlygas

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį