Dalintis „S. Belickaitė: „Mano sportas. Mano laikas““

S. Belickaitė: „Mano sportas. Mano laikas“

24-erių vilnietė Sigita Belickaitė šiuo metu išgyvena ypač aktyvų laikotarpį: dirba verslo plėtros vadybininke konsultacijų įmonėje, yra krepšinio komandos „Rytas“ palaikymo komandos šokėja, turi įvairių kitų pomėgių. Vienas jų – sportas, kuris atpalaiduoja, leidžia pabėgti nuo rūpesčių, o svarbiausia – suteikia energijos ir laimės. Todėl treniruočių kampanijos Under Armour ambasadorei Sigitai sportas yra laikas pabūti su savimi ir dėl savęs.

Per varžybas tenka nemažai paplušėti, o taip pat lankotės ir sporto salėje. Ar dar lieka motyvacijos sportuoti?

Taip, motyvacija yra svarbiausia savanoriško sporto dalis ir nors dažnai sportuojama dėl gražių kūno linijų, aš sportuoju ne tik todėl. Sportas mane daro energingesne ir motyvuoja siekti daugiau bei labiau save mylėti. Motyvacijos dažniausiai trūksta, kai esu pavargusi nuo darbų ir neišsimiegojusi. Tokiomis dienomis norisi pragulėti lovoje ir lepinti save poilsiu bei skaniu maistu. Kartais toks poilsis tikrai reikalingas, bet dažnas gulėjimas lovoje mus paverčia tiesiog tingiais bei nuotaikos ir energijos neturinčiais bambekliais. Todėl kiekvieną kartą, kai tingisi, prisimenu tą gerą jausmą po sporto, kai esu pilna energijos, laimingesnė, pakilios nuotaikos, pasiruošusi daug nuveikti ir besididžiuojanti savimi, kad užteko valios ir užsispyrimo. Geras tas jausmas ir tai motyvuoja labiausiai!

Kaip manote, kokia Jūsų stiprybė?

Manau, kad didžiausia mano stiprybė yra užsispyrimas, kuris mane skatina planuoti, tikslingai eiti svajonių link, iššaukia manyje discipliną ir atsakomybę. Kad ir ką bedaryčiau, darau tai visiškai atsiduodama: ar tai būtų darbas, ar sportas, konkursai ar varžybos ar paprasčiausias namų tvarkymas. Be užsispyrimo būtų sunku siekti aukščiausių rezultatų visose gyvenime srityse.

O kokia silpnybė?

Turiu silpnybę saldumynams, ypač tiems, kurie yra pagaminti iš šokolado. Bet jeigu rimčiau, tai tikriausiai yra buvimas kritiška: sau ir kitiems. Kartais toks kritiškumas iššaukia nepasitikėjimą savimi, dvejones ir permąstymus. Manau, daug žmonių mūsų aplinkoje kelia sau daug klausimų, nes bijo, nepasitiki savimi, nuvertina save, manydami, kad negali pasiekti to, apie ką svajoja. Tačiau aš nelinkusi apie silpnybes galvoti kaip apie blogį, nes manau, kad būtent situacijos, kuriose jaučiamės nepatogiai, mus skatina tobulėti, todėl silpnybes reikia pripažinti, dirbti su jomis ir jas naudoti kaip pamokas tobulėjimui.

Jei būtumėte ne šokėja, kuo būtumėte?

Karts nuo karto prisimenu Lietuvos slidinėjimo čempionatą Insbruke (Austrija) 2007 m., kurio metu didžiojo slalomo rungtyje tarp 13-17 m. merginų (man tuomet buvo 12 m.) užėmiau 3 vietą ir tėčio pasakytus žodžius po jo: „Sigute, pagalvojau, kad reikia tau likti Austrijoje. Gyventum čia pas mano pusseserę ir mokytumeisi profesionalaus slidinėjimo“. Man buvo tik 12 metų, tad aš, žinoma, nenorėjau likti viena Austrijoje. Be to, man patiko šokti, tai ir nesvarsčiau tokios galimybės. Dabar slidinėdama su šeima vis pagalvoju, kaip būtų pasisukęs gyvenimas, jei būčiau pasirinkusi profesionalios slidininkės karjerą? O kadangi jau nepasirinkau, kartais kyla minčių, gal net verta kurią nors žiemą, išsilaikius licenciją, padirbėti instruktore? Taip kad, jei nebūčiau šokėja ir verslo plėtros vadybininke, norėčiau būti pasaulio ir Europos čempionatuose dalyvaujanti slidininkė. Bet šiaip labai džiaugiuosi būdama čia, kur ir esu.

Ką Jums reiškia šūkis „Mano sportas. Mano laikas“?

Man šis šūkis asocijuojasi su sporto metu patiriamais jausmais. Sportas padeda pajauti laisvės pojūtį, atsipalaiduoti, pabėgti nuo rūpesčių, pamąstyti apie tai, apie ką nespėjau pagalvoti įtemptos dienos metu, tai laikas, kada investuoji į savo geresnę sveikatą, nuotaiką ir savijautą. O taip pat tai man reiškia investiciją į save ir savęs tobulinimą.

Kuo šiuo metu gyvenate?

Šiuo metu gyvenu itin aktyviai – ne tik sporto, bet ir darbo bei kitų veiklų prasme. Diena dažniausiai prasideda 6 val. ryto, nes tenka vežti seseris į mokyklą. Vėliau važiuoti į darbą, na o mano poilsis prasideda tik 22 val. vakaro, kai grįžtu namo po šokių treniruotės. Daugiausiai laiko praleidžiu darbe – esu verslo plėtros vadybininkė konsultacinėje įmonėje, kurioje visada norėjau save matyti. Mėgstu turėti veiklų: dalyvauju konferencijose, prisidedu prie socialinių projektų. Vienas tokių yra Kazickų Šeimos Fondo inicijuotas projektas „Jaunimas gali“. Kartu su sese buvome pakviestos prisidėti prie jaunuolių iš Lietuvos provincijos švietimo: padėjome jiems išsiugdyti svarbiausius gyvenimo įgūdžius, asmenines savybes bei palaikyti fizinį aktyvumą ir suprasti jo svarbą. Žinoma, prie viso to prisideda šokiai ir sportas, kurie yra neatsiejama beveik kiekvienos mano dienos dalis bei susitikimai su draugais ir kelionės su jais bei šeima.

Kokia didžiausia Jūsų svajonė?

Svajonių turiu laaaabai daug ir skatinu visus aplinkui kuo daugiau svajoti, nes iš patirties sakau – didžioji dauguma jų anksčiau ar vėliau išsipildo. Na o didžiausia mano svajonė susideda iš dviejų dalių: svajoju turėti laimingą šeimą, išlaikyti pačius šilčiausius ryšius su savo artimaisiais ir draugais, nes manau, kad tai viena didžiausių vertybių bei sukurti verslą, kuris neštų laimę kitiems – su seserimi jau turime idėją.

Linkime, kad pasisektų ir ačiū už pokalbį! 

Tekstas: Karina Sėrikova
Nuotraukos: Andrius Vengalis, Rokas Lukoševičius, Sportland

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

„Ajax“ pirmtakai: Čempionų lygoje favoritus nukovusios ekipos

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį