Dalintis „Saldžiausia akimirka – apžvelgti horizontą nuo įveiktos viršukalnės“

Saldžiausia akimirka – apžvelgti horizontą nuo įveiktos viršukalnės

Prieš 3-ejus metus žengęs nedrąsų žingsnį savo svajonės link Vilniuje gyvenantis 33-ejų elektros paslaugų įmonės darbuotojas Darius Nekrasovas dabar bent kartą per sezoną kraunasi kuprinę ir kopia į beprotiškai traukiančius kalnus. Saldų pergalės prieš save ir stichiją jausmą vaikinas patiria žvelgdamas nuo „nugalėtos“ viršukalnės į atsiveriantį gamtos grožį ir didybę.

Nors alpinizmo pradžia laikomi 1786 m., kai šveicarų ekspedicija moksliniais tikslais įkopė į aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną, ypatingo susidomėjimo tarp mėgėjų alpinizmas sulaukė būtent dabar. Kaip ir kada susidomėjai šiuo sportu?

Mintys apie kalnus žavėjo jau nuo jaunystės, tačiau ilgai delsiau, kol pagaliau griebiausi šito reikalo. Anksčiau stabdydavo informacijos stoka, finansai, bendraminčių trūkumas. Bet visagalio „Facebook“ dėka pamačiau skelbimą apie klubo „Virvė laisva“ organizuojamus kursus ir jau beveik 3 metai, kaip aš kur nors kopiu.

Iš kur tas noras lipti aukštyn? Ar yra  dar kokia nors sporto šaka, kuriai jauti aistrą?

Užtenka pažiūrėti į kalną ir jau aišku, kodėl domina alpinizmas. Kalnuose gražu, įdomu, ten visai kitaip, nei ant lygios žemės. Susirgau alpinizmu ir nuo to laiko pradėjau daug dėmesio skirti šitam pomėgiui. Vis tik, jei nori lipti į kalnus, turi mokėti tai daryti, tad reikėjo mokytis. Laimė, kad dar gyvenime neteko mokytis įdomesnio dalyko nei alpinizmas – kas gali būti geriau? Man taip pat patrauklūs ir kiti savęs išraiškos gamtoje būdai: dviračiai, baidarės, slidės. Ne mažiau smagu keliauti ir savomis kojomis. Prieš atrasdamas alpinizmą, domėjausi astronomija, patiko stebėti dangaus kūnus teleskopu, tačiau šiuo metu šis pomėgis apleistas – supratau, kad noriu daugiau judėti ir patirti.

Kaip stiprini alpinizmo įgūdžius? Kokių, tavo manymu,  gabumų reikia, norint įkopti į kalną?

Treniruojuosi lipdamas dirbtinėmis sienelėmis, virvėmis, tiksliau trasomis, sukurtomis panaudojant virves, taip pat bėgioju, vaikštau tolimesnius atstumus, žodžiu, įvairiai judu. Todėl gabumai, manau, ir yra judrumas, lankstumas, ištvermė, jėga. Tačiau ne mažiau svarbu ir košė galvoje. Tam, kad kuo sklandžiau praeitum maršrutą, reikia, visų pirma, gerai jį išsistudijuoti. T.y. reiktų pasidomėti juo ir pamąstyti, kaip protingiausia jį įveikti. Be noro ir užsispyrimo taip pat nebus sėkmės.

Kartu su benraminčiais iš klubo keliaujate ir tobulinatės, patiriat nuotykių. Kur teko pabuvot? Kokia įsimintiniausia kelionė ir pasiekimas?

Buvome Lenkijoje, Jūros regione, palaipioti ant uolų ir tai buvo WOW, taip pat buvome Norvegijoje palaipioti ledo kriokliais, ir tai taip pat buvo WOW. Buvome Alpėse, lipom į 300 m aukščio vertikalią uolą, kopėm į Monblaną, buvom Aukštuosiuose Tatruose, kur išbandėm uolas atšiauriomis sąlygomis, lipom uolomis Italijoje, Čekijoje, išmėginom didžiuosius Lietuvos akmenis ir visi šie įvykiai labai įstrigo atmintin.

Kurie iš kalnų tau buvo sunkiausiai įveikiami?

Sunkiausias buvo Monblanas, nors jis buvo ir pirmasis mano kalnas, tiksliau, trečiasis, nes ėjome maršrutu, pavadintu trijų viršūnių traversu, iš kurių trečia viršūnė ir buvo Monblanas. Tačiau sunkiausia dalis buvo grįžti atgal, nes atidaviau visas jėgas tom viršūnėm, todėl tos likusios dvi buvo tikras iššūkis.

Ko, susijusio su alpinizmu, šiuo metu mokaisi, kaip tobuliniesi?

Lankau Kalnų kelionių technikos treniruotes, treniruojuosi ant dirbtinių sienelių, studijuoju maršrutus ir, žinoma, kuo dažniau kopiu į kalnus.

Kokie artimiausi planai, susiję su su alpinizmu?

Jau kitą mėnesį vykstu į Italiją lipti ledo kriokliais, gegužę – į tą pačią Italiją lipti uolomis, birželį –  vėl į Italiją lipti į vieną tokią didelę uolą, na o rugpjūtį į Alpes. Nuoširdžiai linkiu sau visur suspėti.

Kokių kuriozinių, o gal ne itin linksmų istorijų yra nutikę?     

Kažko tokio labai kuriozinio dar nėra nutikę, tačiau keli momentai įstrigo į atmintį. Vienas jų – tai Aukštuosiuose Tatruose ant uolos užklupęs vėjas, savo gūsiais guldantis ant žemės, kad ir kaip tvirtai ant kojų stovėtum. Alpėse, besileidžiant nuo Monblano, buvo atkarpa, kurią nusprendėm įveikti, besileisdami virve. Besileidžiant, pastebėjau, kad ant virvės kažkokiu būdu atsirado mazgas. Supanikavau, galvoje ėmė suktis mintis, kad čia ir „strigsiu“ su visam, kol galų gale atėjo paprastas suvokimas, kad tą mazgą tereikia išrišti. Kartais sunku patikėti, ką daro nuovargis ir aukščio poveikis.

Ačiū už pokalbį

Smagus alpinizmo klubo „Virvė laisva“ mokomasis filmukas

Tekstas: Karinos Sėrikovos
Asmeninio archyvo nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

Football Manager 2017: pigūs futbolininkai, kuriuos verta turėti savo komandoje

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį