Dalintis „Šiuolaikinio krepšinio pamatas“

Šiuolaikinio krepšinio pamatas

Taktika, žaidėjų technika, jų ūgis. Šie dalykai krepšinio aikštelėje buvo svarbiausi anksčiau. Bet dabar, kai krepšinyje radikaliai padidėjo greitis, fizinis pasirengimas neretai tampa svarbesniu veiksniu aikštėje nei taktiniai manevrai. Jau tapo nebemadingi tradiciniai aukšti ir lėti vidurio puolėjai, krepšinis tampa vis atletiškesnis.

Apie žaidėjų fizinio pasirengimo svarbą, naujas metodikas mintimis dalijosi „Ryto“ krepšinio klubo fizinio rengimo treneris, biomedicinos mokslų daktaras Evaldas Kandratavičius, kuris dirbo garsiajame Maskvos CSKA ir jau ne vienus metus darbuojasi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, ir buvęs treneris, dabar krepšinio ekspertas, biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Rūtenis Paulauskas.

Jie abu gerą fizinį pasiruošimą išskyrė kaip svarbiausią komponentą krepšininkams rengiantis sezonui. R. Paulauskas mano, kad fizinis pasirengimas yra visų kitų gebėjimų pagrindas: „Jeigu žmogus tinkamai nepasirengęs fiziškai, kad ir kokių kitų gerų savybių jis turėtų, vis tiek kokybiškai rungtyniauti negalės“.

Kolegai pritarė E. Kandratavičius. Kalbėdamas apie šiuolaikinį krepšinį šis specialistas išskyrė vieną svarbiausių bruožų – atletiškumą: „Dėl šios priežasties fizinio pasirengimo svarba ir įtaka krepšininko pasirodymui ar bendram komandos rezultatui išties sudaro nemažą procentą sėkmės. Tarkim, kartais pergalę lemia tai, kad laimėjusi komanda būna geriau pasiruošusi fiziškai. Tačiau susitikus komandoms, kurių fizinis pasirengimas yra iš esmės vienodo lygio, kelio į pergalę reikia ieškoti ir labiau intelektualiuose sprendimuose, tai yra taktikoje. Aišku tik viena, kad fizinis pasirengimas yra šiuolaikinio krepšinio pagrindas, ant kurio turi būti statoma sėkmės piramidė.“

E. Kandratavičius

Taktika – antrame plane

Kas geriau – ar puikiai fiziškai pasiruošęs krepšininkas, bet primityvaus „bėk ir mesk“ stiliaus atstovas, ar ne toks atletiškas, bet kūrybingas, gebantis atlikti trenerio taktines užduotis žaidėjas? Taktika ir fizinis pasirengimas krepšinyje – kaip brolis ir sesuo. Dalykai, papildantys vienas kitą. Vis dėlto kuris komponentas svarbesnis?

Šiuo klausimu abiejų itin profesionalių specialistų nuomonės šiek tiek išsiskyrė. R. Paulauskas fizinį pasirengimą įvardijo kaip reikšmingiausią dalyką. „Buvo laikai, kai buvo mažiau kontakto, mažiau greičio, bet dabar, krepšiniui tapus atletiškesniam ir greitesniam, fizinis pasirengimas pasidarė dominuojantis komponentas“, – atkreipė dėmesį krepšinio ekspertas.

E.Kandratavičius nesiryžo pasakyti, kuris iš šių dviejų elementų reikšmingesnis. Jo teigimu, labai svarbi ir žaidimo taktika. Vienas „Ryto“ trenerių palygino anų ir dabartinių laikų žaidėjų fizinį pasirengimą: „Anksčiau tarp krepšininkų buvo labai populiarus dažnas štangų kilnojimas, krosų bėgiojimas. Tuomet tikrų fizinio rengimo specialistų buvo labai mažai, todėl jeigu komandos tokio trenerio neturėdavo, vyriausiasis ekipos strategas mieliau akcentuodavo tai, ką išmanydavo geriausiai – žaidimo taktiką.“

Pašnekovas prisiminė XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai, pasak E. Kandratavičiaus, fiziniai krepšininkų krūviai buvo netgi didesni nei dabar: „Teko nemažai skaityti ir klausytis autoritetingų sporto mokslininkų pranešimų šia tema, susipažinti su pateiktais teiginiais apie nežmoniškas aštuntojo dešimtmečio fizinio krūvio apimtis. Dėl sporto mokslo laimėjimų tie krūviai buvo gerokai sumažinti, nes buvo įrodyta, kad pasiekti aukštų rezultatų galima ir mažesniais, bet taisyklingai suplanuotais fiziniais krūviais“.

Besikeičiančios technologijos paliečia ir sporto pasirengimo metodiką. Tam tikri pratimai, kurie prieš dešimtmetį buvo labai vertinami, dabar jau netinkami.

„Su krepšininkais buvo dirbama pasitelkus idėjų iš lengvosios, sunkiosios atletikos, ledo ritulio. Net ir kalbant apie devintąjį dešimtmetį, kai jau buvo aišku, kad reikia eiti kitų metodikų keliu, nebuvo konkrečių būdų, kaip krepšininką efektyviai ruošti fiziškai. Savo, kaip trenerio, karjeros pradžioje taip pat buvau ieškojimų kelyje, bandydavau įvairius variantus. Aišku, man labai padėjo sporto fiziologijos žinios, kurių įgijau studijuodamas doktorantūroje biomedicinos mokslų daktaro laipsniui gauti. Šios žinios man ypač padėjo išgryninti pasaulines sporto mokslo tendencijas ir prioritetus“, – dėstė E. Kandratavičius.

Raumenys, greitis ir ištvermė

Kalbėdamas apie fizinio pasirengimo akcentus R. Paulauskas išskyrė tuos komponentus, kurie reikalingi norint prisitaikyti prie dabartinių krepšinio madų – atletiškumo, greičio. „Dabar itin svarbus raumenų galingumas, bėgimo greitis valdant kamuolį. Dar vienas akcentas: žaidėjai, kurie žaidžia po krepšiu, pradėjo pasitelkti daugiau fizinio kontakto, todėl atsirado poreikis prisiauginti raumenų. Taip pat labai reikšminga ištvermė. Juk daugeliui aukšto lygio krepšininkų rungtynių skaičius ne mažėja, o didėja“, – aiškino mokslų daktaras.

R. Paulauskas

E.Kandratavičius pabrėžė funkcionalios jėgos lavinimą, traumų prevenciją.

Pavyzdžiui, anksčiau krepšininkai lavindavo tik absoliučią jėgą, stengdavosi iškelti ar išstumti kuo sunkesnę štangą. Taip jie rizikuodavo patirti traumą. Dabar akcentas yra funkcionalios jėgos lavinimas, tam naudojami mažesni svoriai, atliekami judesiai, kurie yra artimi krepšininko judesių biomechanikai. Pirmiausia tokie pratimai yra saugesni ir, aišku, efektyvesni. Pastaruoju metu jau tapo aksioma, kad norint aukštai pašokti būtina stiprinti ne tik kojas, bet ir giliuosius juosmens raumenis, kurie yra jungiamoji visų judesių dalis. Tai leidžia atlikti judesius efektyviau, išvengti traumų. Per 21-erius trenerio darbo metus E. Kandratavičius suprato, kad krepšinyje kartais geriau būti optimaliai fiziškai pasiruošusiam, nei vaikytis maksimalių fizinių krūvių.

Kaip suplanuoti piką

Natūralu, kad komanda sezono metu krinta į duobę. Taip nutinka ir aukščiausio lygio ekipoms. Tačiau jei komanda sugeba žaisti geriausią krepšinį atėjus lemiamai turnyro stadijai, vadinasi, fizinis pasirengimas buvo suplanuotas kokybiškai. Svarbu mokėti jėgas paskirstyti sezono metu. Tai aktualu ir kiekvienose rungtynėse, kad artėjant mačo pabaigai nenusėstų žaidėjų baterijos.

Kalbėdamas apie geriausios fizinės formos išlaikymą lemiamu momentu E. Kandratavičius akcentuoja būtent planavimo, paremto mokslu, svarbą. „Turbūt reikšmingiausias dalykas – turėti pasirengimo planą. Aš savo planų sudarymą grindžiu sporto fiziologijos žiniomis, nes man mokslas yra ramstis, kuriuo visada naudojuosi tokiais svarbiais momentais. Be to, svarbu, kad priemonės idėjai įgyvendinti būtų parinktos funkcionalios ir efektyvios. Iš principo sportinės formos viršūnės apskaičiavimas yra labai sudėtingas procesas“, – įsitikinęs vienas „Ryto“ klubo trenerių.

R. Paulauskas akcentavo tris, jo nuomone, svarbiausias fizinio rengimo stadijas: pasiruošimą sezonui, formos išlaikymą ir atsigavimo procesą. „Klubinio krepšinio sezonas vidutiniškai trunka aštuonis mėnesius. Tokiose svarbiose varžybose, kaip, tarkime, Eurolyga, kur kaunasi daugybė galingų varžovų, kiekvieną savaitę turi būti geriausios formos, jei nori užimti aukštą vietą. Todėl būtina planuoti. Pirma, kaip pasiruošti sezonui. Antra, kaip išlaikyti tą pačią žaidėjų kondiciją. Trečias uždavinys – kaip pagerinti kritusią sportinę formą“, – akcentus sudėliojo profesorius.

Tekstas: Vaidas Čeponis
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, 15min.lt/“Scanpix“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Kovoti privertė gyvenimas

Šiuo metu mišrių kovų čempionas ir prekės ženklo „Under Armour“ ambasadorius 26-erių Henrikas Vikšraitis gyvena išties intensyvų laiką: treniruoja mėgėjus…

Įspūdingi triukai gatvėje

Prisitraukimai pasinaudojant šviesoforu, autobusų stotele ar bet kokia buityje randama atrama – tai vos keletas pratimų iš didžiulio gatvės gimnastų…

Sekantis straipsnis:

Atlikėja M. Grabštaitė: „Šią vasarą sukūriau dainą, kuri atskleidžia tikrą mane“

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį