Daugelis žmonių dalinasi žiniomis apie sporto naudą ir jo privalumus. Geresnė sveikata, ilgesnis gyvenimas, teigiamos emocijos, pakili nuotaika – tai tik keletas pavyzdžių iš sporto suteikiamos naudos. Dėl to labai svarbu, kad žmonės susidomėtų sportu nuo pat mažens.
Sporto psichologas Sikstas Ridzevičius teigia, kad vaikams didžiausias pavyzdys yra tėvai. Jei tėvai yra aktyvūs, tai vaikų net nereikės raginti sportuoti.
„Jeigu tėvas gulės ant sofos ir sakys sūnui „eik sportuoti“, tai tas neveiks. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Jeigu vaikai matys aktyvius tėvus, tai jiems nekils klausimų, kad ir jie turi judėti“, – sakė S. Ridzevičius.
Kitas svarbus dalykas, siekiant sudominti vaikus sportuoti – būreliai. Vaikams yra smagu žaisti. Jie varžosi ir patiria emocijas. Tos emocijos gali būti teigiamos arba neigiamos, bet vis tiek vilios vaikus sportuoti.
S. Ridzevičius prisipažįsta, kad su neigiamomis emocijomis yra kiek sudėtingiau, nes po pralaimėjimo ar neįvykdytos užduoties vaiko motyvacija bei meilė sportui gali greitai užgęsti.
„Čia jau suaugusieji turi padėti vaikui susipažinti su nesėkme. Kai tą pavyksta padaryti, vaikai vėl greitai susigražina sportavimo džiaugsmą. Vaikai mėgsta žaisti komandoje, bendrauti, susirasti draugų. Taip sportas jiems tampa įprasta veikla“, – teigia S. Ridzevičius.
Visgi ne visi vaikai yra tokie socialūs. Yra ir tokių, kurie mėgsta būti po vieną.
„Tokiu atveju padėti gali dienotvarkės sudarymas. Dienos plane turėtų atsirasti koks pusvalandis aktyvios veiklos – ėjimo, bėgiojimo, važinėjimo dviračiu ar kito mėgstamo sporto. Kai vaiko disciplinoje tas atsiras, tai jis pripras, o vėliau pastebės, kad sportas jam pakelia nuotaiką. Gali būti, kad tam tikru momentu vaikas sustos ir sakys, kad nebenori sportuoti, bet vėliau jis grįš“, – aiškino sporto psichologas.
Dar viena vaikų grupė – azartiškas jaunimas, labai norintis pergalių. Juos gali dominti tiek komandinės, tiek individualios sporto šakos. Juos į priekį ves noras konkuruoti, aplenkti priešininkus. Juos motyvuoti yra lengviausia, nes motyvacijos jie semiasi patys iš savęs. Reikia juos tik pastebėti, surasti ir galbūt nukreipti į tinkamą sporto šaką, kur, pavyzdžiui, geriausiai tinka jų kūnas.
Svarbus ryšys su treneriu arba mokytoju
S. Radzevičiaus teigimu, vaikui iki 12 metų svarbiausia bus trenerio asmenybė.
„Jeigu ryšys atsiras, tai vaikas „kaifuos“ ir norės sportuoti. Kai kuriais atvejais didesnę įtaką padaro tėvai, norintys nukreipti vaiką konkrečia sporto šaka. Tada jau nuo trenerio priklausys, ar jis priims naują žmogų ir matys motyvaciją dirbti su juo dėl to, kad tėvai būtų laimingi kai jų atžalai gerai sekasi“, – sakė jis.
Nuo 12 metų patys vaikai tampa savikritiškesni, labiau suvokia save ir pasaulį. Jie jau mato savo perspektyvas ir svajones. Su laiku keičiasi vaikų požiūris ir motyvacija, todėl treneriams būna nelengva.
Sporto psichologas mano, kad Lietuvoje vaikai dažnai per daug sureikšmina rezultatą. Dabar net ir kūno kultūros pamokose vaikas, matydamas, kad kažko nesugebės padaryti, dažnai ieško priežasčių nedalyvauti pamokoje arba joje būna pasyvus stebėtojas.
„Man vidinė nuojauta sako, kad vaikai tiesiog nesupranta, jog normalus yra faktas, kad nėra visi vaikai viskam gabūs. Anksčiau buvome labiau tolerantiški savo nesėkmėms. Dabar mes tapome labiau egocentriškesni ir jei nepavyksta, tai ko norime, tai reiškia, jog reikia viską mesti. Reikia įskiepyti požiūrį, kad sportas tai ne tik sveikata ar pergalės. Tai yra ir valia, grūdinimasis. Sporto pagalba kartais tikrai tenka vaikus grūdinti tiek fiziškai, tiek morališkai. Nesvarbu kaip, bet vis tiek reikia eiti į priekį. Kartais iš tėvų ar mokytojų reikia kietumo ir tvirtumo ugdant žmogų. Dabar viskas labai laisvanoriška ir dažnai neišmokome vaikų, kad kažko nepadaryti ar nepasiekti yra normalu“, – kalbėjo S. Ridzevičius.
Lietuvoje sporto aikštynų ir mokyklų pastatų būklė yra skirtinga. Vienur viskas yra atnaujinta ir šviežia, kitur salės yra ankštos ir ilgai laukiančios sutvarkymo. S. Ridzevičius nemano, kad vaikams sąlygos turi kažką reikšti. Viską turi nustelbti emocija ir noras žaisti.
„Kai mes augome, tai mums užtekdavo dviejų plytų futbolo vartams. Galima ir dabar pamatyti Brazilijos paplūdimį, kur vaikai žaidžia su ne visai pripūstu kamuoliu ir to visiškai užtenka, kad vaikai patirtų emocijas. Visiška nesąmonė yra vengti sporto dėl to, kad stadiono danga kurioje nors vietoje yra nelygi, – pabrėžė psichologas. – Nėra normalu aiškinti vaikams, kad tu nesportuok, nes stadionas senas, užkliūsi už kokio nors kupsto ar paslysi. Reikia skatinti vaikus mėgautis – kažką aplenkti, kažką nugalėti, kažkur pataikyti. Mažiausiai reikia kreipti dėmesį į savo sportbačius ar stadioną. Žinoma, kad visada patogiau, kai avalynė patogi, o stadionas apšviestas, bet kai to nėra, tai neturi būti problema. Už geras sąlygas daug geriau yra gera kompanija.“
Pastarieji metai, kuomet dėl karantino pandemijos daug laiko teko praleisti namuose, turėjo įtakos vaikų psichologijai. Sėdint namie, nėra gaminami laimės hormonai, todėl laimingesni yra tie vaikai, kurie karantino metu sugebėjo sportuoti bent namuose, atlikti bent nedideles mankštas.
„Niekada nėra gerai būti uždarytiems. Nuo senų laikų nusikaltėlius uždaro į kalėjimą, kad jie atliktų bausmę ir pasitaisytų. Dabar visi buvome uždaryti be nusikaltimo. Faktas, kad reikia tą kažkaip ištverti. Būtent tada ypač svarbios yra sporto ugdomos valia ir kantrybė. Tai tik patvirtina, kad turime mokytis ne tik matematikos, bet ir charakterio, o tą geriausiai ugdo sportas ir tikslo siekimas. Karantinas taip pat mus moko valios ir kantrybės“, – vaizdingai kalbėjo S. Ridzevičius.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo, pexels.com
Į sostinę grįžta multisporto mylėtojų pamėgtas „Vilnius Challenge“