Dalintis „Su jėgos aitvaru – per gyvenimo jūrą“

Su jėgos aitvaru – per gyvenimo jūrą

„Daugelis judesių, valdant jėgos aitvarus, visiškai prieštarauja žmogiškiems instinktams. Pvz., jeigu tave tempia, stengiesi įsitverti ir laikytis. Čia reikia išmokti kitaip: jeigu tave stipriai traukia, reikia atleisti. Tai susiję ir su meditacija: nereikia nieko laikyti – paleisk“, – taip jėgos aitvaras nusitempė Marių Šmitą ne tik per bangas, bet ir per gyvenimą. Išmokus paleisti, jam namais tapo visas pasaulis, o darbas, daugelio akimis žiūrint, – amžinomis atostogomis.

Dvi aistros

Marius Šmitas dažnam buvo pažįstamas iš televizijos ekranų ir radijo eterio. Ir šiandien jo balsą kartą per savaitę galima išgirsti radijo stoties „Zip FM“ etery. Tiesa, užsukę į studiją, jo nerastume – muzikines laidas jis veda klajodamas po pasaulį, iš ten, kur tuo metu jis yra. Tuomet, kai kalbėjomės, – iš Tailando. „Tailande šiek tiek ilsiuosi nuo Vietnamo. Keliauju, dairausi aplinkui, atsiduodu kitai savo aistrai – muzikai ir dideliems festivaliams, kurie yra susiję su aplinkos apsauga, sąmoningu gyvenimu“, – atradęs Aziją, lietuvis ją pamilo.

Jėgos aitvarai ir muzika – dvi didelės šio 45-erių metų žmogaus aistros, kurioms jis atsidavė. Būtent jėgos aitvarai kasmet rudenį jį sugrąžina į Vietnamą, kur Mui Ne dirba instruktoriumi.

O kai į Europą ima slinkti pavasaris, lietuvis keliauja į Graikiją, į Rodo salą. Čia jis turi savo „kūdikį“ – viešbutį „Eco Beach And Magic Garden Hotel“, kur jis kuria savo „Stebuklingąjį sodą“. „Jį pavadinčiau labiau susitikimų vieta nei viešbučiu. Ji skirta visiems atvirai mąstantiems, sportuojantiems, pozityviai nusiteikusiems. O kitokie – irgi gali atvažiuoti pasikrauti pozityvumo“, – šypsena spinduliuoja nuolat saulės šildomas vyras.

Rinkdamasis viešbutį M. Šmitas nepamiršo jėgos aitvarų. Vos už 23 km yra jėgos aitvarų mėgėjams gerai žinoma vieta – Prasonisi. Tiesa, pastaraisiais metais, užsiėmęs savo „Sodu“, pats Marius retai „išeidavo“ ant vandens. Bet subūręs bendraminčių bičiulių komandą iš Lietuvos, viliasi, kad liks daugiau laiko pačiam pasimėgauti jėgos aitvarų sportu ir kitus to pamokyti.

Svajonės pildosi

Jėgos aitvarai M. Šmito gyvenime prasidėjo nuo muzikos. Tuo metu jis žaidė ledo ritulį „Hockey Punks“ komandoje, dirbo radijuje, vedė renginius. Paprašė jį vesti ir jėgos aitvarų fiestą. „O aš labai norėjau pasimokyti kaituoti – išėjo savotiškas barteris“, – kaip pradėjo raižyti bangas su jėgos aitvaru Svenselėje, pasakoja M. Šmitas. Timptelėjus siūlą, kamuolys pradėjo vyniotis toliau: „Taip smarkiai man tai patiko, kad labai greitai susitvarkiau visus reikalus ir išmyniau į Braziliją. Tuo metu ten „X-Pro“ turėjo savo rezidenciją, atvažiavau pas draugus lietuvius. Brazilijoje per porą mėnesių rimtai patobulėjau, o tada jau prasidėjo kelionės aplink pasaulį ir su tuo susiję darbai – pradėjau mokyti“, – pasirinkęs tokį gyvenimo būdą, po pasaulį M.Šmitas klajoja nuo 2009-ųjų pabaigos. Kelionės jo nevargina – vargina buvimas vienoje vietoje, stagnacija. „Keliaudamas neapkrauni savęs daiktais, prisirišimu prie kažkokios vietos. Tavo namai ten, kur tu esi“, – klajokliško gyvenimo privalumus dėsto lietuvis.

Kodėl Graikija ir Vietnamas? Ir viena, ir kita M. Šmito gyvenime atsirado atsitiktinai. Su bičiuliais važiavo patobulinti savo įgūdžių ir atvažiavo į Prasonisi. „Tai buvo mano pirmasis prisilietimas prie Rodo salos. O paskui netikėtai atvažiavau ir sutikau pažįstamus, kurie yra susiję su šiuo sportu. Jie pasiūlė padirbėti instruktoriumi“, – taip lietuvio gyvenime vietą rado Rodo sala.

O Vietnamas? Atidirbęs visą vasarą Rodo jėgos aitvarų mokykloje, ieškojo, kur galėtų išvykti rudenį. Kažkas pašnibždėjo apie Vietnamą. „Pradėjau rašyti elektroninius laiškus į mokyklas. Viena mokykla pasakė: „Taip, gerai“. Taip prasidėjo mano gyvenimo epopėja“, – prisimena M. Šmitas ir drąsina visus, kurie turi svajonę, bet nesiryžta sekti paskui ją. Svarbiausia, anot jo, ne galvoti, o veikti: „Rytojaus nėra – viską, ką turime, yra dabar. Ir dar yra viena taisyklė: jeigu tau kažko labai labai norisi, jeigu tai noras iš visos širdies, tai netgi tie pinigai, kurie reikalingi svajonei įgyvendinti, jie ateis. Bet kai pinigai ateis, juos privalu išleisti svajonei, o ne kažkam kitam“, – gyvenimo išminties moko buvęs televizijos laidų vedėjas.

Tarpinė stotelė

Lietuva M. Šmitui šiandien – tarpinė stotelė. Atsisveikinęs su Azija iki kito rudens, jis užsuks savaitei į Lietuvą. Čia pasikraus automobilį ir tada jau su savo keturiais ratais mins į Rodą. „Bet aš labai myliu Lietuvą“, – deda ranką prie širdies pasaulio pilietis, kuris trumpam grįžęs į gimtinę, visuomet atlieka savo ritualus. Vienas jų – pereiti siauromis Vilniaus senamiesčio gatvėmis, paglostyti sienas, užlipti ant Barbakano… „Kiekvieną kartą išvažiuodamas atsiprašau Lietuvos. Labai jau čia drėgna… Išvažiuoju, bet tikrai grįšiu“, – pažada sau ir Lietuvai M. Šmitas.

Grįžti ilgesniam laikui jis bandė praėjusią žiemą, kai po pertraukos vėl ėmė dirbti radijuje. Tą žiemą iškentė sukandęs dantis. „Pabandžiau ir supratau, kad ne“, – šypteli vyras, savo  gyvenimą susitvarkęs taip, kad darbas radijuje netrukdytų klajoti. Šiandien keliaudamas po pasaulį jis su savimi lagaminėlyje vežiojasi kilnojamą mini studiją. „Šiuolaikinių technologijų pagalba susijungiu su Vilniaus studija ir galiu vesti laidą, kur bebūčiau“, – taip kas penktadienį lietuviškame eteryje suskamba M. Šmito balsas.

Beje, nors žiemos nemėgsta, aitvarų sporto mėgėjas jaučia nostalgiją ledo rituliui. Ant pačiūžų jis stovėjo dar prieš tai, kai pradėjo skrosti bangas, ir žaidė ledo ritulį Vilniaus „Hockey Punks“ komandoje. Liptų ant ledo ir vėl, jei gyventų Vilniuje. Bet… Bet karštis ir saulė mielesni, nei žiema ir šaltis.

Keliaudamas po pasaulį M. Šmitas ne vienišas – panašiai kap jis gyvena nemažai lietuvių. Priešingai nei bemaž prieš dešimtmetį, kai pradėjo savo klajones. „Dabar  nemažai jaunų žmonių keliauja po pasaulį ir moko. Kai kurie trumpam laikui, kai kuriems prilimpa tas gyvenimo būdas ir nebegali sustoti“, – rudenį grįžęs į Vietnamą M. Šmitas neatsistebėjo, kiek daug tautiečių čia sutiko. Atostogaujančių, žiemojančių, besimokančių valdyti jėgos aitvarus ar bandančių įsidarbinti vienoje iš daugelio ten esančių jėgos aitvarų mokyklų.

Mainai

Buvo gyvenimo etapas, kai atradęs Aziją, M. Šmitas gyvenimo prasmės ieškojo vienuolyne. Bet šiandien jam gyvenimo būdas, meditacija, filosofija – jėgos aitvarai. Jie moko gyventi čia ir dabar. „Čia nėra laiko, kada galvoti – tu lieki vienas su vėju, vandeniu ir bangomis. Esi procese, esamajame momente – tai labai geras jausmas. Net sunku jį apibūdinti. Kai pakaituoji, akys visai kitokios. Visi tą sako“, – jėgos aitvarų mėgėjai į krantą lipa plačiai atmerktomis spindinčiomis akimis.

Anot lietuvio, instruktoriaus darbas turtų nesukraus: „Tai labiau darbas-hobis. Jeigu tu Europoje, tai nėra dideli pinigai, jeigu esi Azijoje, gali užsidirbti pakankamai, nors uždirbi praktiškai tiek pat, kiek Europoje. Tačiau Azijoje gyvenimo lygis žemesnis, kasdienėms reikmėms reikia daug mažiau“.

Didžiausias atlygis instruktoriui – spindinčios mokinių akys, kai jiems pagaliau pavyksta pasikinkyti jėgos aitvarą. „Mokant kaituoti, kaskart vyksta mainai su mokiniais. Kas kartą tai labai individuali kelionė su žmogumi per mokymo procesą. Pats vertingiausias dalykas – matyti žmogaus akis, kai jam pasiseka kažką padaryti. Jis bijojo, buvo nedrąsus ir štai peržengia save, jam pavyksta! Kai jis atsisuka į tave, pamatai jo spindinčias akis: „Man pavyko!“. Tai stipriausias momentas, dėl kurio eini ir mokai kaituoti“, – patikina lietuvis.

Instruktoriaus darbas supažindino jį su įvairiausiais žmonėmis. Kiekvienas jų ateina su savo istorija. Sutiko tokių, kurie turėjo savo verslus, užėmė aukštas pareigas ir viską metė dėl to, kad galėtų gaudyti bangas.

Tekstas – Linos Daugėlaitės
Nuotraukos – iš asmeninio herojaus albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Susiję straipsniai

Šaligatvio banglentės

Meilė iš pirmo važiavimo – taip galima apibūdinti internetinės parduotuvės boardroom.lt įkūrėjo Manto Leminsko susidomėjimą riedlentėmis. Kai prieš maždaug dešimtmetį…

Tais pačiais vandens keliais

Buvęs irkluotojas, o dabar treneris Tomas Valčiukas savo pomėgiu irkluoti užkrėtė ir dukterį Mildą. Dievagojasi, kad scena, kai trylikametė dukra…

Sekantis straipsnis:

Bėgikų mitybos atmintinė: kuo papildyti racioną ir ko vengti?

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį